Net jei nesi didis serialo „Friends“ gerbėjas, peržiūrėjus vos porą serijų gali sukilti lengvas pavydas herojams dėl jų betarpiškos, linksmos, jokių tabu nevaržomos draugystės. Viskas smagu, kol ekrane. Tik kodėl taip nevyksta tikrame gyvenime? Ypač kai jau esi 30–40-mečių klube. O jei dar pašonėje vaikai, galima parašyti atskirą veikalą apie pakitusį socialinį gyvenimą.

Ir aš pati galiu bent dvi varneles pasidėti: man jau daugiau kaip trisdešimt ir turiu mamystės antpečius, o tai byloja ir apie aptrupėjusį draugysčių tinklą. Grįžusi į darbą po pertraukos iškart pajutau, kaip mane įsuko nauja rutinos centrifuga ir, noriu ar nenoriu, nuolat jaučiu, kad „niekam nėra laiko“. Tad pastaruoju metu vaikščiojau su galvoje įstrigusiu klausimu: o kur dingo mano draugai? Ar tai aš dingau iš jų gyvenimo? Tada pasikalbėjau su keliais bičiuliais, ir, vuolia, visi pritariamai linkčiojo galvomis ir kalbėjo tą patį.

Kaip ir ramiau nebūti ta vienintele, niekaip nesustyguojančia savo tvarkaraščio. Bet kas mums nutiko, kad nebemokame palaikyti draugysčių? Turiu omenyje, tų tikrųjų draugysčių, o ne užmegztų iš reikalo, kai sukamės networkingo pasimatymuose dėl buvusių ar laukiančių projektų, noro sužinoti rinkos naujienas arba, būkime atviri sau, jausmo, kad esi svarbus ir reikalingas. Bet reikalingas visgi labiau profesine prasme.

„Tai susiskambinam ir pasimatom“ – suaugėliškų draugysčių kredo

Jei tikėtume statistika, įprastai visi turime 3 labai gerus draugus, apie 15 gana glaudžių ryšių ir 150–200 pažįstamųjų. Kažkokį savo socialinį burbulą jaučiuosi turinti ir aš. Bet kodėl nepavyksta jam skirti daugiau dėmesio? Atrodo, šokame savo posiutpolkę ir dažnai jau turime gyvenimo partnerį, vaiką, gal ir ne vieną, patiriame karjeros vingių ar jos piką, o gal kaip tik savęs pažinimo kelionę. O viską kartu sudėję gauname paros maksimumą.

Atrodo, normalu, kad pirmiausia dėmesį ir laiką skiriu savo artimiesiems. Bet gaila, jog dažnai nuskriaudžiu draugus, nes jiems tiesiog nebelieka laiko arba lieka tik pokalbių trupiniai messengeryje, kur greitai patikriname, kas kuo gyvena, ir, jei nėra kokio nors gyvenimo kataklizmo, toliau panyrame į rutiną. Tad ne veltui gatvėje sutikus draugą nejučiomis nuskamba suaugėliškų draugysčių kredo tapusi frazė „tai susiskambinam ir pasimatom“. Planuojame, stumdome savo kone prezidentinių darbotvarkių planuokles, bet, žiūrėk, ką tik pagimdžiusią draugę aplankome tik tada, kai jos vaikui būna beveik pusmetis.

Mandagumas ir bizekas – draugysčių kirviai

Jei draugystės turėtų studijų programą, tai būčiau gan prasta studentė. Sunkiausia yra sau prisipažinti ir draugams duoti suprasti, kad, ei, aš jūsų nepamiršau, apie jus galvoju, bet rutina ir įsipareigojimai gadina vakarėlį. Vieną savaitgalį sėdėdama namuose prie darbinės prezentacijos pagavau save galvojančią: kas čia, blemba, per velniava? Kodėl darbas ar terminų nerimas (padarysiu anksčiau, neliks paskutinei nakčiai) atrodo svarbesni nei bičiulė, kuri dabar išgyvena šeimos dramą? Jei nesi žvėris-darboholikas-karjeristas, puikiai supranti, kad tai nėra svarbiau. Bet štai aš maigau klaviatūrą, o mano draugė tuo metu, tikėtina, apatiškai žiūri į vieną tašką.

Alexander Grigorian nuotr.

Tas realybės nuogumas mane gerokai išgąsdino. Negi aš labiau bijau susimauti darbe nei prieš draugus? Kažkur įdiegti įskiepiai apie šaunumą ir produktyvumą, pasirodo, nėra lengvai palaužiami. Be to, kažkodėl esi įtikėjęs, kad turi kažkokį nesibaigiantį draugystės kreditą. O juk jis tikrai gali baigtis. Jei aš pati atsidurčiau duobėje, norėčiau, kad mano draugai būtų intuityvesni, empatiškesni.

Savo nusiraminimui, norim tikėti, kad draugė (-as): a) turbūt pasakytų, jei kažkas tikrai negerai; b) nesinori per daug lįsti į akis; c) gal jai/jam reikia pabūti vienai (-am); d) turbūt irgi užsiėmusi (-ęs) ir pan. Įsisukame į panašius scenarijus ir pasitenkiname trumpais pasimatymais, kavos gėrimais arba ilgai planuotais susitikimais kartą per metus.

Kaip pažymi profesorė Emily Langan, atlikusi ne vieną tyrimą, didžiausias mūsų draugysčių priešas yra mandagumas. Įsisukę į savo rutiną mes ne tik sunkiai randame kokybiško laiko draugams, bet ir kitaip pradedame vertinti kitų žmonių laiką bei užimtumą. Kitaip tariant, vadovaujamės mandagumo kupinu supratingumu, kad ir draugei (-ui) rūpi darbai, meilės pasimatymai, vaikai, hobiai, kol galiausiai liekame su neatliktų skambučių, neišsiųstų žinučių ar neperduotų kvietimų sankaupa.

O galiausiai, prisipažinkime, tiek savęs išdaliname šeimai, vaikams, darbams, buities reikalams, kad klestelėję į fotelį suprantame – būtų smagu su kuo nors pasimatyti, bet jaučiamės gerokai išsikvėpę.

Draugai laukia skambučio, o partneriui – lūkesčių fontanas

Kai laiko – ne marios, o prioritetas teikiamas artimiausiems žmonėms, atrodo, kad gali nesunkiai laimėti jei ne puikaus draugo, tai bent partnerio, žmonos ar mamos apdovanojimą. Tik bent jau mano praktika rodo, kad tai dažnai tampa šūdinu paradoksu. Skiriame daugiau laiko partneriui, bet kartu paleidžiame ir jo lūkesčių fontaną. Tuomet jis būna priverstas atstoti tuos neįvykstančius ir vis nukeliamus pasimatymus. Juk nori ir tiesiog smagiai praleisti laiką, ir išmintingai apie gyvenimą pakalbėti, o gal tiesiog paprasto paguodimo ar apkabinimo.

Realybė dažnai būna tokia, kad savo partnerį apkraunu nerealistiniais pageidavimais. Aš didžiausią vidinį palengvėjimą pajutau aiškiai sau pasakusi: vienas žmogus tau negali atstoti visko, kad ir koks jis brangus būtų.

Draugystės padaro žmogų ne tik fiziškai ir emociškai sveikesnį, bet ir paprasčiausiai laimingesnį. Tai kodėl iš savęs tą laimės kąsnį pavagiame? Galų gale tai gali ir poros santykius pagerinti, jei prisuksi tą lūkesčių fontaną ir nebesitikėsi viso dėmesio, išklausymo, palaikymo, palinksminimo ir kitko tik iš savo partnerio.

Kas užsiims draugystės donoryste?

Kai linksmieji santykių kalneliai leidosi žemyn, protingas žmogus konstatavo: jūsų bėda ta, kad nė vienas nenorite būti donoru. Kai abu savaip užsiknisę, pavargę, bet vis dar su kalnu lūkesčių, nejučiomis pradedame žaisti, o tai kuris gi pirmasis iš mūsų bus tas donoras.

Tad tikiu, kad siekiant tvirtų draugysčių, kaip ir poros santykių, pirmiausia reikia gerai suvokti dėmesio donorystę. Turi būti abipusis įsipareigojimas tuos santykius puoselėti. Bus etapų, kai donorystės pusiausvyros nepavyks išlaikyti. Svarbiausia, ar tuo metu kita pusė gali tai atlaikyti ir pasiūlyti paramą. Sėkmingiausios būna draugystės, kai žmonės keičiasi donoro vaidmeniu ir neįstringa amžinojo gelbėtojo ir aukos pozicijose, kaip ir tokios, kai nejauti, kad esi reikalingas tik vykstant gyvenimo dramoms, o jas išklausius – arrivederci.

Visa tai turi lydėti stiprus empatijos jausmas. Kiek supratingumo ir lankstumo gebame parodyti vieni kitiems? Juk jei tik egoistiškai manysime, kad kitas turi nuolatos derintis prie mūsų, anksčiau ar vėliau jam tai nusibos. Viena bičiulė juokais pasakė, kad patys nelanksčiausi draugaujantys žmonės yra būtent „tie nušvitę“ ir tėvai. Pirmieji yra įsimylėję savo gyvenimo būdą ir menkai pasiryžę jį koreguoti dėl kitų, o antrieji objektyviai išgyvena vaikų nulemtą gyvenimo rutinos virsmą.

Tad kaip negali tikėtis perskaityti draugų mintis, taip negali tikėtis, kad kas nors nuolatos užsiiminės draugystės donoryste be atgalinio ryšio. Turėsi tiek, kiek įdėsi. Ir čia jau tenka atvirai kalbėtis su savimi, o kiek gi pati stengiuosi dėl draugysčių ritualų. Aš pastaruoju metu – gana mažai.

Todėl anksčiau minėtą savaitgalį numečiau prezentaciją į šoną ir pakviečiau draugę apsukti ratą mieste. Ir ne dėl to, kad smalsu, kas gi įvyko jos šeimoje. Išgąsdino veidrodinis efektas. Jei taip ir toliau, ar bus tas, kuris nustums į šoną mandagumą, profesines ambicijas, rutinos jovalą ir tą patį padarys dėl manęs gyvenimo išbandymams prasidėjus? Esu atsakinga už savo draugysčių puoselėjimą. Tikri draugai gal ir gali manęs palaukti, bet tikrai ne amžinai.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!