Atėjo laikas, kai susidūriau su klausimu: ko noriu labiau – daug pasiekti ar būti laiminga? Abu viename niekaip netilpo, nes kol labai daug siekiau, dariausi vis nelaimingesnė. O kai imdavo mažėti ambicijos ir laiminga pasijusdavau vien žvelgdama pro langą, nieko nebesukurdavau. Kam ką nors kurti, jei visko pakanka? Pavasaris už lango, skani kava, gilus pokalbis – ir užtenka. O jei dar ir pati sau pasidarau pakankama? Tuomet šiuo man visko gana režimu galima ‘čilinti’ nuo ryto iki vakaro. Paskutinius metus, rodos, tik tuo ir užsiėmiau.

Bet vieną rytą nubudau ir supratau sukrečiantį dalyką: kol aš dariausi laiminga, kiti dirbo ir labai daug padarė. Gal net pasiekė tai, ką turėjau pasiekti aš. O aš toliau geriu savo nuostabią kavą. Nesupraskite neteisingai – darbų kiekis mano gyvenime pernelyg nesikeitė: visada, kaip ir kiti frylanceriai, dirbau daug. Aš kalbu veikiau apie vidines nuostatas – mano dėmesys nuo turiu būti geriausia nukrypo į turiu jausti malonumą. O tai, kas man yra malonumas, niekaip nesusiję su jokiomis socialinėmis instrukcijomis. Galiu sau leisti pagaliau būti ne tik ne geriausia, bet net ir apskritai pamiršti bet kokią hierarchiją ir profesinio lauko taisykles. Netgi galiu viską vertinti, sakykime, laimingumo taškais. Asiliuko sapnas? Ką gi.

Vieną dieną, tiesą sakant, prieš kokią savaitę, atsisėdau ir didelėmis raidėmis užsirašiau savo seną profesinę svajonę, dėl kurios labai strigdama kovojau kokį dvidešimt metų. Tada gal šimtu punkčiukų aprašiau žingsnius, kuriuos turėčiau žengti, norėdama ją įgyvendinti. Sudariau konkretų planą, ką turėsiu padaryti. Ir galiausiai po viso to begalinio vargo aiškiai ir be jokios abejonės suvokiau: AŠ NĖ KIEK NENORIU ŠITOS SVAJONĖS. Nenoriu įgyvendinti nė vieno iš tų punkčiukų. Nenoriu skirti tam nė kiek savo energijos. Ir apskritai – kas sugalvojo šitą svajonę? Kaip ji atsidūrė mano galvoje?

Palengvėjimas, kurį pajutau po šitos egzekucijos, buvo toks didžiulis! Staiga pamačiau, kaip ši pagal jokius parametrus man netinkama svajonė buvo apraizgiusi visą mano kasdienybę, įsukusi mane į beprotiškas lenktynes, kuriose visad buvau tik kažkur per vidurį, nes giliai viduje, matyt, visada jaučiau minėtą ir neįsisąmonintą NENORIU.

Nidos nuotr.

Ar kam pažįstamas jausmas, kai svajojant ne savo svajones, atsitiktinai įpuolus į ne savo veiklas, ilgainiui prasideda lėtinė, iš pradžių beveik nejuntama frustracija? Per daug metų jau ir patys patikėję, kad norime SAVO norų (nors juos mums atsitiktine tvarka generuoja kultūrinė ir socialinė aplinka), pamažu vis stipriau kažkur kojų pirštų galuose imame jausti nerimą. Artėja laikas – pavyzdžiui, laikas, kuris vadinasi kai būsiu trisdešimties, – kada pagal vidinę programą jau turime būti tokie ir tokie, o vis dar esame kažkokie ne tokie.

„Kol labai daug siekiau, dariausi vis nelaimingesnė. O kai imdavo mažėti ambicijos ir laiminga darydavausi vien žvelgdama pro langą, nieko nebesukurdavau.“

Tuomet dažnas pradedame save mažinti kitų atžvilgiu: mes tyliai, tačiau kruopščiai registruojame, ką šiuo metu jau yra padarę mūsų bendraamžiai, ir po kiekvieno jų pasiekimo baudžiame save. Mumyse užgimsta maži budeliukai, kurie dirba aršų darbą, kol galiausiai priverčia mus eiti ir mėginti kažką nuveikti. Tik tada mes veikiame iš streso, o tai ir vėl niekur nenuveda: galiausiai grįžtame į savo vidinį registrų centrą, kuriame per garsiakalbį skelbiama dienos naujiena – iš mūsų taip nieko ir neišėjo. Nesvarbu, kad auginame vaikus. Nesvarbu, kad išsikapstėme iš ligų. Ir net nesvarbu, kad šiaip jau dirbame darbus, kurie yra svajonių svajonė. Vis tiek visuomet svarbiausia nata yra ši: dar toli gražu neperforminu taip gerai, kaip turėčiau.

Mane nuo performinimo iki paskutinio sustabdė kūnas: vieną dieną tiesiog nustojau miegoti. Mano vidinis genijus kurį laiką džiaugėsi – nebemiegu, vadinasi, prie laiko kūrybai prisideda dar 8 papildomos valandos! Bet galiausiai nebebuvo jėgų niekam ir jokia kūryba neberūpėjo: didžiausia mano svajonė buvo tiesiog išsimiegoti. Tada, beje, neveikė ir vidinis registrų centras – visi buvo atleisti. Su vidiniais budeliais gyvenome ramų ir stabilų gyvenimą, jie veikiausiai dirbo pamaininiais etatais – palaikė man gyvybę.

Prisimenu dieną, kai uždariau psichiatro duris su dviem lapeliais rankose: ant vieno buvo užrašyti migdomieji, ant kito – antidepresantai. Metus beveik nemiegojus būtinai reikia ką nors daryti – sakė man jis. Į jus žvelgiant akivaizdžiai matoma jūsų būklė – dar sakė man jis. O aš girdėjau viena: jis mane viliojo į vaistų, nuo kurių tampi priklausomas, pasaulį. Iš ten – gerai žinojau aš – taip paprastai nebeišeisi.

„Bet vieną rytą nubudau ir supratau sukrečiantį dalyką: kol aš dariausi laiminga, kiti dirbo, ir per tą laiką labai daug padarė.“

Nešiausi tuos lapelius rankoje kaip kokius parazitus, į kišenę nedėjau. Priėjusi artimiausią šiukšlių dėžę, suplėšiau ir išmečiau. Apsisprendžiau neiti prieš savo kūną ir atsisakiau idėjos jį slopinti ir „tvarkyti“ cheminiais preparatais – norėjau suprasti, ką jis man sako ir ko iš manęs prašo. Tą minutę turbūt prisiminsiu visą gyvenimą: prie tos neišvaizdžios šiukšlių dėžės savo dvidešimt metų augintas begalinio dydžio menines ambicijas per sekundę iškeičiau į labai paprastą dalyką – pasiryžimą padaryti viską, kad pati, be jokių vaistų, sugebėčiau miegoti.

Polinos Semerninos nuotr.

Praėjo dveji metai. Mano didžiausia svajonė – miegoti be jokių migdomųjų, melatoninų, programėlių ir hipnozių – jau buvo išsipildžiusi. Po daugybės dalykų, kuriuos, norėdama suprasti savo kūną, psichiką ir emocijas, per tą laiką patyriau, gyvenau tokiu chill režimu, kad nebesupratau, kokia prasmė save alinti, siekiant išorinių tikslų? T. y. darant karjerą? Kas iš tos karjeros? Maksimalistė ir perfekcionistė Dovilė virto savo priešingybe – maksimaliai atsipalaidavo. Kai žmonės iš profesinės sferos man siūlydavo naujus projektus, vienintelis ir svarbiausias argumentas būdavo šis: ar juos įgyvendindama išsaugosiu nuostabų jausmą tiesiog būti ir negeneruoti lūkesčius viršijančių rezultatų kiekvieną dieną? Ar vis dar galėsiu nebūti šauniausia, protingiausia, genialiausia, ar projekto fone vis dar leisiu sau tiesiog jausti visą tos dienos save – net ir nešaunuolę? Ar galėsiu medituoti be to vidinio triukšmo, kurį siunčia veikiantis vidinis registrų centras?

Žinoma, galiausiai atėjo diena, kai meno pasaulyje pasipylė apdovanojimai. Ir aš į juos atkreipiau dėmesį. Tuo metu jau buvau pamiršusi savo kūną ir staiga aptikau save be jokių ambicijų: nors be jų gyvenau jau porą metų, bet tik tą dieną save tokią neambicingą pamačiau. Greitai prisijungiau prie registrų centro, ten dėjosi nesmagūs dalykai: visi vidiniai budeliukai buvo pamiršę, dėl ko atsisakiau siekti aukštybių. Visi tik atsiminė, kad kažkur dingo treji metai mano potencialo sukurti ką nors genialaus. Visa jėga pabudo ego, kaip senais gerais laikais, irgi užsimanęs apdovanojimų.

Laimei, ta mano dalis, kuri per tuos metus mokėsi būti laiminga, gerai atsiminė, kaip gyvena kūnas, kai viskam vadovauti leidi ego. Todėl jo nubudimas buvo trumpalaikis ir neefektyvus: jam nepavyko įtikinti visos kūno sistemos vėl įjungti rungtynių režimą. Tuolaik atsiminiau mėgstamiausią puikiai ego pasaulį apibrėžiančią mintį (nepasakysiu kieno): yra du būdai žmogui pasidaryti nelaimingam: a) negauti to, ko nori, ir b) tai gauti. Aš tuo jau įsitikinau – idėja tikrai teisinga.

„Tą minutę turbūt prisiminsiu visą gyvenimą: prie tos neišvaizdžios šiukšlių dėžės savo dvidešimt metų augintas begalinio dydžio menines ambicijas per sekundę iškeičiau į labai nemandrą daiktą – pasiryžimą padaryti viską, kad pati, be jokių vaistų, sugebėčiau miegoti.“

Kad mūsų nemeilės sau dydis tiesiogiai proporcingas mūsų pasiekimų mastui, girdėjau ne kartą. Tik niekada tuo netikėjau. Atrodė – juk pažiūrėkite, kaip aš save myliu! Bet tuomet dar nemačiau, už ką aš save myliu – tik už tai, ką darau. Ir dariau vis daugiau. Juk kai nedarydavau, nemeilė būdavo per daug akivaizdi. Kiek vidinio darbo, terapijos ir praktikų prireikė, kad mylėčiau save, jau porą metų nieko nepasiekusią, geriau nepasakosiu. Jaučiu tik viena: o dievai, kaip buvo verta.

Pabaigoje reikėtų pridurti, kad šiandieninės svajonės mane veža visai į kitą pusę, nei važiavau paskutinius dvidešimt metų. Daug kas man sako – tu išprotėjai? Po šitiek darbo – į kitą pusę? Bet ta kita pusė man – o ne mano projekcijai kitų galvose – yra tūkstantįkart įdomesnė. Ir pirmą kartą gyvenime man argumentas įdomu yra svaresnis už argumentą reikšminga. Ir argumentas noriu – už argumentą reikia.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee