Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Kodėl santuokos byra?

  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė
  • Iliustracijos autorius Taylor Deas Melesh
  • Data 27 Geg 2021
Dalintis

Neseniai teko klausytis minčių tonusą pakėlusio Elio J. Finkelio, psichologijos profesoriaus iš JAV, besigilinančio į romantinių santykių dinamiką, interviu. Savo knygoje „The All-Or-Nothing Marriage: How the Best Marriages Work“ („Santuoka „viskas arba nieko“: kaip veikia geriausios santuokos“) jis narsto santuokos kaip institucijos istoriją nuo 1620 m. iki šių dienų.

Autorius pastebi, kad šiandieninės poros tikisi, esą santuokinis gyvenimas padės išsipildyti jų norams, kilstelės savivertę ir paskatins vidinį augimą. Skamba nuostabiai, tačiau tokią viziją gerokai prasklaido statistika: skyrybų skaičius šiandien aukščiausias žmonijos istorijoje. Nutariau pasikalbėti su keliais žmonėmis čia, Lietuvoje, kad jie pateiktų savo pastebėjimų ir duotų patarimų, kaip neprarasti budrumo santykiuose, nurodytų, kas signalizuoja problemas ir kokios yra dažniausios skyrybų priežastys.

Pasiremdama E. J. Finkelio įžvalgomis (išties rekomenduoju perskaityti jo knygą ar bent susirasti interviu), kalbėjausi su psichoterapeutu Olegu Lapinu ir daugiausia ištuokų bylomis užsiimančia advokate Vilija Gražulyte.

Akivaizdu, kad siužetinėse santykių linijose nėra dalies „kaip turi būti“, o štai didesnis sąmoningumas yra kiekvienam į naudą visada.

 

O. Lapinas: „Reikia leisti sau suabejoti nuostatomis apie santykius.“

Olegas Lapinas, turintis ilgametę porų santykių problemų sprendimo patirtį, teigia, kad jau pirmaisiais santuokos metais daugeliui atsiskiria idealo ir tikrovės sampratos, o žavingas euforines nuotaikas atskiedžia nusivylimas.

„Per ilgai užtrunka darbe, užuot daugiau leidęs (-usi) laiko su manimi“. „Ji (jis) nuolat flirtuoja su patraukliais kitos lyties atstovais.“ „Užuot skyręs (-usi) energiją šeimai, užsiima dvasinėmis praktikomis.“ „Per dažnai išgeria.“ „Prioritetą teikia draugams, o ne man.“ „Per daug laiko skiria savo išorės puoselėjimui.“ Ar esate kada nors priėję prie analogiškų išvadų apie savo antrąją pusę? O gal panašiai jums guodėsi bičiulė ar bičiulis? O. Lapinas primena, kad tokie pareiškimai visų pirma signalizuoja ne apie santykių problemas, o apie jus ir jūsų nuostatas.

Per daug reaguojame. Savo klientus psichoterapeutas moko pakeisti požiūrį – paanalizuoti ne savo sutuoktinio elgesį ar žodžius, o savo reakcijas į juos. „Mums reikia rasti bazines prielaidas, iš kurgi kyla mūsų pyktis, liūdesys, pavydas, nusivylimas. Šios prielaidos susiformuoja dar gerokai prieš visus santykius. Ir jei pavyksta jomis suabejoti, pamažu silpsta konfliktai, atsiranda daugiau humoro, išmokstame geriau vienas kitą priimti.“ Šį įgūdį nuolat lavinančios poros susitaiko su tikrove, kad galėtų sukurti idealią santuoką, būti tobulais mylimaisiais ar tėvais nėra įmanoma nė vienam, ir šis suvokimas turėtų ne gniuždyti, o išlaisvinti.

Psichoterapeuto nuomone, esame įpratę per daug reaguoti į aplinką ir dėl to kyla keblių situacijų santuokoje. Schema „aš elgiuosi taip, nes jis (ji) su manimi pasielgė štai šitaip“ arba „o kaip kitaip man sakyti ar reaguoti, kai jis (ji) taip daro?“ yra ydinga ir tiesiog niekur neveda. Vadovaujantis tokia logika, atsakomybė už santykius permetama partneriui, o kitai pusei lieka nuoskaudos, pykčio, liūdesio drumzlės. „Kad mūsų natūralios reakcijos pasikeistų, reikia eiti giliau ir paanalizuoti, o kodėl aš būtent taip pasijaučiau. Pavyzdžiui, iš kur kyla nuostata, kad manęs turi paklausyti iš pirmo karto? Ir kodėl, jei manęs nepaklauso, mane tarsi sugriauna? Žmogus turi suvokti, kad tokie ir panašūs vertinimai yra nerealūs. O kad įvertintume mūsų gyvenimus ir santuoką apsunkinančias nuostatas, mums reikia žmonių: psichoterapeuto, terapinės grupės, tiesiog gero pašnekovo. Draugai šiuo atveju tinka ne visuomet: jie dažniausiai patvirtina mūsų nuostatas, o ne jas kvestionuoja.“

Koks galėtų būti kokybiškiems santykiams kenkiančios nuostatos pavyzdys? Mergaitė augo tik su mama: jos tėvas buvo neištikimas, todėl šeima iširo. Mama dukrai įskiepija, kad visi vyrai – kiaulės ir vos progai pasitaikius pasielgs kaip tėvas. Jau užaugusi dukra sutiks daug vyrų, bet tikėtina, kad santykį užmegs su mažiausiai tinkamu – ji užsiprogramavusi, jog patirtis turi patvirtinti tą iš vaikystės atlydėjusią nuostatą.

Pasaulis ir partneris man turi duoti viską. Pasak O. Lapino, dabartiniai jo klientai (palyginti su lankiusiais psichoterapijos seansus iki 2000-ųjų) geriau orientuojasi santykių teorijoje, domisi psichologija, lanko terapines grupes, tačiau yra ir didesni perfekcionistai. Išaugusį skyrybų skaičių pašnekovas sieja su padidėjusiu reiklumu santykiams: „Nusivylimai šių dienų santykiais yra itin nepageidaujami, o bet koks konfliktas prilyginamas dramai. Daugeliui atrodo, kad jų tėvai dažnai bardavosi tiesiog dėl to, kad buvo ankstesnės epochos žmonės, o štai jaunesnioji karta jau turi daugiau žinių ir yra patobulėjusi.“

Šiandien esame didžiausi maksimalistai santykių požiūriu ir apskritai gyvenime per visą žmonijos istoriją. Tokius didžiulius lūkesčius antrajai pusei ėmė kelti tik pastarosios dvi trys kartos. „Pasaulyje susilpnėjo bažnyčios įtaka ir suklestėjo individuali saviraiška, – priežasčių ieško O. Lapinas. – Šiuolaikiniai žmonės sau kelia uždavinį gyvenimą nugyventi prasmingai ir sėkmingai. Dar prieš tris kartas niekas taip nemanė ir savo gyvenimą skaidė į „projektus“. Pavyzdžiui, dabar reikia sėkmingai ištekėti. Paskui – sėkmingai įsidarbinti. Arba išlaikyti šeimą šiais metais. Tikslai buvo lokalesni, turėjo aiškesnes laiko ribas ir niekada nebuvo globalūs. Šiais laikais visi kažkodėl galvoja, kad pasaulis turi būti duodantis, išpildantis svajones, palaikantis; partneris turi suteikti dėmesio, meilės, sekso, o aš privalau būti stiprus, patrauklus, sveikas, darbingas, gerai nusiteikęs. Deja, nei pasaulis, nei antroji pusė nėra pasiruošę mus aprūpinti viskuo, ko mums reikia. Nereikia norėti, kad viskas visuomet būtų gerai. Toks lūkestis pasmerktas sukelti daug nepasitenkinimo ir nusivylimo ir padidinti netoleranciją bet kokiam psichologiniam diskomfortui.“ Ką daryti? Vėl bandyti keisti nuostatą ir suvokti, kad viskam yra savas laikas. Neprivalome gauti visko nei iš sutuoktinio, nei iš pasaulio.

Vienišas vidus, bet pavyzdinga išorė. Dar viena raudonuojanti santykių vėliava yra susvetimėjimas. Anot O. Lapino, jį sukelia gyvo bendravimo ir santykių higienos trūkumas. „Per karantiną, atrodo, esame namuose, visi kartu, bet iš tiesų sėdime kas sau su savo įrenginiais. Dabartinis bendravimo modelis: „Aš parodau savo filmuką „Youtube“, o tada jis (ji) – savo.“ Šie gyvo bendravimo vagys sukelia nemažai problemų. Tarsi nebėra nei laiko, nei erdvės išsikalbėti, ir šitaip izoliuojamos mūsų galimybės patikrinti savo nuostatas.“

O. Lapinas savo praktikoje yra susidūręs ir su tokiomis poromis, kurios neišsakytus lūkesčius, nusivylimus ir nuoskaudas dangsto išoriniais atributais: naujo namo statybomis, kiemo aplinkos tvarkymu, savo išvaizdos čiustijimu. Toks jausmų užspaudimas sukelia ir psichosomatines ligas. Atrodo, nieko sudėtingo nereikia – tiesiog išsikalbėti ir pasakyti, kaip jautiesi, tačiau kai kurioms poroms ar vienam iš dviejų tai tampa nuolatiniu lipimu per save, kol galiausiai jausmai nuneigiami, o nelaimingas vidus užglaistomas pavyzdinga išore.

Savo pašnekovo paklausiau, ar jis pastebi, kurioms poroms neužteks terapijos, nuleisti lūkesčių kartelę ir keisti laimę blokuojančias nuostatas. Kaip atpažinti nepataisomus santykius, kuriuos palaikydami tik gaištame laiką ir kankinamės? „Jeigu abiejų ar vieno iš sutuoktinių nuostatos yra kategoriškos, bendravimas grindžiamas vienas kito menkinimu ir apskritai žmogus nėra subrendęs priimti ir gerbti kito, tada išties neverta tokių santykių tęsti. Kita pusė gali kurį laiką tai kęsti, bet viskas turi ribas.“

 

Vilija Gražulytė: „Ne visos poros išlaiko įsimylėjimo transformacijos į partnerystę egzaminą.“

Pokalbį su advokate V. Gražulyte pradėjome nuo šio laikotarpio aktualijos – pandemijos – ir aiškinimosi, kokiu išbandymu ji tapo šeimoms. Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi ne vienas straipsnis apie tai, kaip karantinas gerokai padidino ištuokų skaičių daugelyje šalių. Vis dėlto advokatė dar didesnio ketinančiųjų skirtis antplūdžio nepastebėjo. Kaip jų buvo daug, taip ir yra. Tiesa, karantinas pamėtėjo keletą kuriozinių, tik šiam laikmečiui būdingų skyrybų bylų. Pavyzdžiui, žmonos neištikimybė su kartu namuose per karantiną apsigyvenusiu jaunesnio amžiaus vaikų mokytoju…

Psichologai ir kunigai. Apie dvidešimt metų daugiausia skyrybų bylomis užsiimanti advokatė pastebi, kad iš esmės visos jų priežastys yra panašios: nesugyvenami charakteriai, neištikimybė ir terorizavimas šeimoje. Besiskiriančiųjų amžiaus vidurkis – 30–50 metų. „Dažniausiai dėl skyrybų kreipiasi moterys, o neištikimi būna vyrai, nors pastaruoju metu pasitaiko ir moterų neištikimybių, – pasakoja V. Gražulytė. – Kiekvienoje byloje esame ne tik teisininkai, bet ir psichologai ar net kunigai: skyrybų priežastis išgvildename visapusiškai. Esminis dalykas, kuris kartojasi nuolat – dėl santykių griūties niekuomet nebūna kalta viena pusė. Net jei tai neištikimybė. Imi gilintis ir matai, kad žmogui jau kurį laiką trūko to dėmesio, kurį gaudavo anksčiau, tarpusavio ryšys trūkinėjo seniai ir ženklų buvo apstu, tik sutuoktinis to nematydavo. Gana dažnai būtent moterys pamiršta, kad jos yra susijusios ir su vyru, ne tik su vaikais ar buitimi.“

Nemažai į skyrybų advokatę besikreipiančių porų jau būna išmėginusios įvairius santuokos gelbėjimo planus, tačiau šie veikia tik tuomet, kai motyvacija išsaugoti šeimą būna abipusė, o išgirsti patarimai virsta realiomis pastangomis ir pokyčiais. „Pas mus poros ateina ne tik skirtis, bet ir pasikonsultuoti, suvokti savo teisinės padėties – „kas būtų, jeigu būtų“. Kai kurie klientai pasikonsultuoti antrąkart po penkerių metų, o skirtis pasiryžta dar po penkerių. Ir matai, kad tada situacija jau būna tokia sudėtinga, kad nebeišeina ne tik santykių atkurti, bet ir pačiam ant kojų atsistoti.“

Tad kaip laiku sureaguoti ir imtis veiksmų? „Manau, kad mums labai trūksta savišvietos apie santykių kūrimą, atkūrimą, o jei nepavyksta – jų nutraukimą laiku, – teigia V. Gražulytė. – Kartais žmogus išties būna per daug įsikabinęs į santykius, kurie nuodingi, praranda savo gyvenimo laiką, būna gniuždomas psichologiškai, o kartais ir finansiškai. Viena klientė atėjo pas mane prieš kelerius metus, kai santuoka jau buvo pradėjusi šlyti, tačiau dar tikėjosi, kad viskas susitvarkys ir jiedu toliau gyvens kartu. Tačiau išsaugoti šeimos nepavyko ir dabar mums jau reikia ieškoti, kur yra šeimos turtas.“ Apsispręsti, ar jau padėti tašką, ar dar bandyti santykius lopyti, turėtų padėti atsakinga santykių revizija ir atsakymas į klausimą, ar dar realu atkurti juos tokius, kokių norėtų abu partneriai. Jei pora pripažįsta, kad šansų nėra, nelengvą sprendimą reikia priimti laiku. Saugoti sugriuvusią šeimą nėra išeitis.

Neromantiškas patarimas. V. Gražulytė įsitikinusi, kad pas teisininką porai reikėtų apsilankyti ne tada, kai santykiai ima ristis žemyn, o prieš priimant sprendimą tuoktis. Kad ir kaip neromantiškai skambėtų, bet du žmonės, kurie nutarė susieti savo gyvenimą santuokos įžadais, turėtų žinoti, kas yra šis institutas.

Santuokos išvakarėse dažniausiai visi jaučiamės susižavėję ir įsimylėję, bet siekiant tvarių santykių reikėtų racionaliai įvertinti, ar tas žmogus, su kuriuo noriu praleisti likusį gyvenimą, gali būti ne tik meilės objektas, bet ir partneris, geras draugas. „Jei pora suvokia, kad įsimylėjimo perėjimas į partnerystę yra normalus procesas, viskas būna gerai. Tuo labiau jei abu žmonės yra emociškai stabilūs ir brandūs. Emocinę brandą irgi rekomenduočiau patikrinti“, – pataria advokatė.

Poros tvirtumo išbandymu visuomet tampa vaikų gimimas, tačiau V. Gražulytė nurodo kitą priežastį, dėl kurios išties sudreba šeimos pamatai – pasikeitusi finansinė situacija. Ir ne tiek nepriteklius, kiek greitas praturtėjimas pakoreguoja kai kurių šeimų vertybių skalę ir prioritetus. „Duok žmogui daug pinigų ir pamatysi, kiek jis yra moraliai stabilus“, – taisyklę suformuluoja pašnekovė. Kai kuriam nors iš poros pasitaisiusi finansinė padėtis suteikia „jūros iki kelių“ pojūtį, advokatė iškart ima domėtis šeima, kurioje tas žmogus augo. Ir dažniausiai, sako ji, randi panašių polinkių arba tiesiog labai komplikuotą šeimos modelį.

Mitais apipintos vedybinės sutartys. „Vedybinės sutarties neatmetu tik tada, kai žmonės tuokiasi jau turėdami užgyvento turto ar, pavyzdžiui, yra įkūrę savo verslus, – sako V. Gražulytė. – Visais kitais atvejais, jei pora ima kurti savo bendrą gyvenimą nuo nulio, nematau jokio reikalo sudaryti šią sutartį. Priešingai – ją pasirašydamas tarsi ruošiesi, užprogramuoji save ištuokai. Ne veltui Bažnyčia netvirtina santuokų, jei sužino, kad pasirašyta ikivedybinė sutartis.“

Asmeninė patirtis. Ar matydama šitiek skyrybų scenarijų V. Gražulytė apskritai tiki santuoka? „Esu du sykius išsituokusi ir 23 metus gyvenu su tuo pačiu vyru. Turime bendrą sūnų, tačiau esame nevedę. Štai jums ir atsakymas, – gudriai šypsosi ji. – Tai mano asmeninė nuomonė, niekam jos neperšu. Bet man atrodo, kad susituokęs vyras dažnai ima galvoti, kad moteris yra jo nuosavybė ir mažiau stengiasi dėl santykių. Tik mes vis tiek jaučiamės šeima: vyras mane vadina žmona ir pykteli, kai aš juokais ištaisau šią faktinę klaidą. Ilgas gyvenimas kartu visgi atitinka šeimos modelį. Gaila, kad partnerystė nėra įteisinta.“

Dėl teisinio partnerystės neapibrėžtumo advokatė savo praktikoje susiduria su nemažai iššūkių: poros turi bendrą ūkį, vaikų, perka turtą, ir, jei kyla konfliktų, yra gana sunku viską sudėti į lentynėles. Pavyzdžiui, moteris organizavo bendro namo statybas, nors pinigų į jas neinvestavo. Tokiais ir panašiais atvejais prireikia nemažų pinigų bylinėjimuisi.

Vilijos patarimas keliais sakiniais. „Reikia mokėti palaikyti tarpusavio žaidimą, domėjimąsi vienas kitu, bet nepamiršti rūpintis ir mylėti save. Be to, visados pasverkime savo žodžius, nesvarbu, skirtus sau ar savo antrajai pusei – jie turi didžiulę galią.“

Dalintis
  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė