„Kada nustosi matuoti savo gyvenimą pasiekimais?“ – paklausė draugė, kai paskrolinusi feisbuką, paskambinau jai pasiskųsti, kad dar nesu pasiekusi tiek daug, kiek mano bendraamžiai.

Vėliau pražydusiais vadinami žmonės, atradę savo talentą, gabumus tam tikroje srityje ne vaikystėje ar paauglystėje, o įkopę į trečią, ketvirtą ar penktą dešimtį, o gal ir pensiniame amžiuje. Dar prieš pirmą kartą išgirsdama šį terminą, kartais terapiškai gūglindavau menininkus, sulaukusius pasisekimo kiek vėliau nei priimta pagal visuomenės sėkmės standartus, nors sėkmės vėlesniame amžiuje kriterijus ir nebūtinai jiems klijuoja late bloomer‘ių etiketę. Taip atradau, kad Vincent van Gogh pradėjo tapyti būdamas 27 metų ir per dešimtmetį iki savo mirties nutapė apie 900 paveikslų, J.K. Rowling sulaukė sėkmės būdama 36 metų amžiaus, o rašytojas Harry Bernstein pradėjo rašyti savo pirmąjį romaną būdamas 93 metų!

Net ir ramindamasi žymių vėliau pražydusiųjų istorijomis, kurį laiką negalėjau pradėti rašyti šia tema. Jaučiau vidinį pasipriešinimą, įkyrus balselis galvoje klausė: juk daug lengviau nuo pat vaikystės/paauglystės žinoti, ką nori veikti, pasirinkti vieną šaką/profesiją ir kryptingai joje daryti karjerą, juk taip? Tas balselis greičiausiai buvo aplinkos įdiegtas įsitikinimas, tapatinantis ankstyvame amžiuje pasiektą sėkmę su išskirtiniais gebėjimais. Manęs nebestebina žmonės, atrandantys save ir sužibantys kokioje nors srityje vėliau, nei vis dar priimtina pagal nusistovėjusias visuomenės normas. Daugybė mane supančių žmonių šiuo metu persikvalifikuoja, išgyvena egzistencines krizes, nes niekaip neranda savo pašaukimo, ar būdami trisdešimt penkerių išsilaiko matematikos egzaminą ir įstoja į psichologijos studijas – kiek žmonių, tiek istorijų.

Manau, kad ir man būtų galima priklijuoti late bloomer‘io etiketę. Įstojau į bakalauro studijas metais vėliau, nes dvyliktoje klasėje mečiau mokyklą. Studijų metu maniau, kad visą likusį gyvenimą siesiu su kalbomis, gal tapsiu dėstytoja ar tyrėja, tačiau pradėjus studijuoti magistre, teko stoti akistaton su savimi ir prisipažinti, kad kalbos manęs taip nebevežė.

Mečiau magistro studijas ir esu dėkinga, jog užuot baigusi jas per prievartą, nėriau į nežinomybę – prasidėjo mano pašaukimo/tikslo/gyvenimo misijos paieškų kančiomis išmintas kelias. Išbandžiusi save tuzine darbų Lietuvoje ir užsienyje, galiausiai pasidaviau ir susitaikiau su mintimi, kad gal niekada neatrasiu srities, kurioje jausčiau visišką išsipildymą. Tik paleidus norą surasti tą vieną vienintelę veiklą ir ja save apibrėžti, į mano gyvenimą atėjo, o gal prisikėlęs grįžo rašymas. Nors anksčiau grauždavau save už, kaip man tuo metu atrodė, visas praleistas progas ir jaučiausi „nespėjusi į traukinį“, dabar esu dėkinga visiems ne mano darbams, sudėtingoms patirtims ir žmonėms atvedusiems mane į dabarties momentą.

Tiesa, tam kad patikėčiau savimi ir išdrįsčiau dalintis kūrybos vaisiais su pasauliu, prireikė dar kelerių metų. Vis lygindavau savo gyvenimo istoriją su kitų, vis abejodavau, ar tikrai turiu talento, jei niekas vaikystėje manęs neskatino rašyti, mokykloje ypatingai nesisekė interpretacijos ir rašinėliai, nebuvau laimėjusi nė vieno raiškaus skaitymo konkurso.

Draugių rate tikrai nesijaučiu vienintelė kiek vėliau atradusi pilnatvės teikiančią sritį, todėl peršasi išvada, kad late bloomers etiketė greičiausiai išnyks, šiam reiškiniui tampant vis įprastesniu. Kodėl mūsų tiek daug? Greičiausiai tai, jog gyvename ilgiau, mums prieinama begalė resursų, skatina pasirinktame darbe/veikloje ieškoti prasmės ir išpildymo daug dažniau nei anksčiau. Mes nebedirbame vienoje darbovietėje visą gyvenimą, darbų kaip kojinių keitimas ar persikvalifikavimas taip pat tampa įprastu reiškiniu. Daugėjant resursų, mes, Vakarų visuomenė, vis laisvėjame, kvestionuojame nusistovėjusias normas ir vis dažniau išdrįstame užuot ėję pramintu keliu, užtrukti kiek ilgiau tam, kad atrastume savo unikalų klystkelį.

Būtina pabrėžti ir vaikystės patirčių svarbą. Su draugėmis jaučiamės einančios per išsivadavimo nuo (vaikystėje) išmoktų schemų (angl. deconditioning) procesą. Tai ilgas, psichologiškai sekinantis ir daug laiko suryjantis darbas, kurio gardžiausiais vaisiais tampa tokie atradimai, kaip: „Gal man taip nesisekė matematika tik todėl, kad patikėjau mokytoja sakiusia, kad esu jai negabi?“ Grįžusi į savo vaikystės prisiminimus ir juos stebėdama iš šono, jau suaugusios moters akimis, nusimečiau bet kokį kaltės jausmą dėl to, kiek esu ar turėčiau būti pasiekusi. Talentas retais atvejais lengvai atsiskleis ir vystysis ankstyvame amžiuje, jei vaikas augo aplinkoje, kurioje nesijautė saugiai, jei tėvai iš jo tyčiojosi, naudojo prieš jį fizinį smurtą, spraudė į rėmus, mokė paklusti, o tokios savybės kaip vaiko nuomonė ar individualumas nebuvo vertinamos. Juk jei vaikas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido visas jėgas atiduodamas išgyvenimui, visai nestebėtina, kad tikėjimas savo talentu ir jo puoselėjimas nusistumia į trečią, ketvirtą, o gal ir paskutinę vietą. Akivaizdu, kad tokios sąlygos nepadeda vaikui užaugti savimi pasitikinčiu, žinančiu, ko nori iš gyvenimo, suaugusiu.

Norėjau pasidalinti šokėjos Martha Graham, kuri, rašydama šį tekstą sužinojau, jog taip pat yra priskiriama late bloomer‘iams, įkvepiančia citata:

There is a vitality, a life force, a quickening that is translated through you into action, and because there is only one of you in all time, this expression is unique, and if you block it, it will never exist through any other medium, and be lost. The world will not have it. It is not your business to determine how good it is, not how it compares with other expression. It is your business to keep it yours clearly and directly, to keep the channel open.

Per tave gyvybiškumas įgauna formą, per tave unikaliu pavidalu reiškiasi gyvybinė jėga; jei ją užblokuosi, ji taip ir liks nepasireiškusi pasaulyje, nes tu – nepakartojamas jos įsikūnijimas, vienintelis toks visų laikų istorijoje. Ne tau spręsti, gera ši gyvybingumo forma ar ne, ne tau lyginti ją su kitomis. Tavo darbas – tiesiog išlaikyti ją savą, autentišką, vien tik tavo; išlaikyti šį kanalą atvirą.

Per daug žmonių vaikšto šia žeme užgniaužę savo potencialus ir nesidalindami savo išskirtinumu su pasauliu. Te vis daugiau žmonių nusimeta viską, kas jiems kada nors buvo primesta, atkasa savo vidines brangenybes ir nušlifavę jas pasidalina su kitais. Tikiuosi, kad ateityje gyvensime pasaulyje, kuriame žmonių pasiekimai ir gebėjimai nebebus vertinami pagal jų amžių.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!