Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Laura Bohne: „Labiausiai noriu būti viduryje – tarp gėrio ir blogio.“

  • Tekstas Ingrida Gelminauskienė
  • Iliustracijos autorius Monikos Požerskytės nuotr.
  • Data 04 Lap 2021
Dalintis

Jei man reikėtų apibūdinti ramybę, sakyčiau – tai žiūrėjimas į tekančią upę, garuojantį kavos puodelį, kurį apkabini rankomis ir šildaisi… Ir žmonės. Kai kurie tiesiog transliuoja ramybę, ir norisi prie jų prisišvartuoti.

Persiškų kilimų ekspertę, galerijos „Lauros namai“ įkūrėją Laura Bohne pažįstu ne itin ilgai, bet bendros patirtys leidžia suprasti, kad į šią moterį ramybė jau įleidusi gilias šaknis.

Bendraudama su Tavimi, Laura, jaučiu Tavo ramybę. Ar manęs nuojauta neapgauna? Ar ramybė išties yra Tavo draugė?

Šitą klausimą girdžiu nuo pat vaikystės. Aš manau, kad tai yra įgimta. Neneigsiu, gyvenime buvo daug turbulentinių situacijų, esu buvusi išmušta iš tos ramybės būsenos. Gal teisingiau būtų sakyti, kad man ramybė yra susitelkimas, neišsitaškymas. Žinoma, esu buvusi išmušta iš to centro. Bet visada greitai pajusdavau, kad jau esu užribyje, ir imdavausi veiksmų.

Monikos Požerskytės nuotr.

Ne vienam sunku užfiksuoti tą momentą, kada viskas ima slysti iš rankų. O kaip Tau pavyksta? Ar Tu taip gerai jauti, pažįsti save?

Šiandien taip, aš gerai pažįstu save. Anksčiau visada kildavo jausmas, kad situacija gali mane išmušti iš to centro. Bet turbūt trūko suvokimo, kas yra tas mano centras. Labai gražūs, išmintingi Maulana Rumi žodžiai: „Tarp gėrio ir blogio, tarp teisingo ir neteisingo elgesio yra vidurys – mes ten susitiksime.“

Tu nori pasakyti, kad nereikia net bandyti siekti absoliutaus gėrio?

Neįmanoma. Ir nereikia. Yra pusiausvyra, jos ir reikia siekti. Netgi fizinis kūnas sukurtas pusiausviras. Viskas visatoje funkcionuoja tarp pliuso ir minuso. Tas laukas tarp dviejų jėgų ir yra ta vieta, mano nuomone, kur ir reikia būti. Mums duota jausti, ir mes galime suprasti, kad nuklydome per toli.

Bet mes dažnai tiesiog nepaisome savo jausmų…

Be abejo, nes mes norime įtikti. Mūsų egoizmas kiša mums koją. Kartais jis gali padėti daug pasiekti, bet dažniausiai pridaro žalos. Mes nebepaisome savo norų. Ir tik laikui bėgant suvokiame, kad taip su savimi nebuvo galima elgtis. Mano lūžis įvyko, kai pajutau labai didelį pavojų.

Ar gali pasakyti, koks gyvenimo įvykis tai buvo?

Taip, dabar galiu pasakyti, nes manau, kad yra svarbu apie tai kalbėti. Pakartosiu, mes darome daug, kad įtiktume visuomenei. Bet ar visuomenė gali žinoti, kas yra gerai man? Nuo mažumės kalama į galvą: „Neišsiskirk, būk kaip visi.“

Šiandien aš esu Laura – moteris, mama, verslininkė, kuri anksčiau jautė visuomenės spaudimą turėti vyrą.

Visuomenei trūko vaidmens Laura žmona?

Taip. Ir dėl to spaudimo aš padariau neteisingą sprendimą sau. Ar to gailiuosi? Ne. Nes tai labai daug ką padėjo suprasti. Tada priėmiau sprendimą, kad manęs daugiau niekas nepajudins nei į kairę, nei į dešinę. Yra sąžinė, yra pamatinės vertybės, kurias atsinešiau iš puikios šeimos – savitarpio supratimas, meilė, pagarba, dalijimasis. Ir jei mano gyvenimas nuo to nutolsta, iškart suprantu, kad kažkas yra negerai.

Pakalbėkime apie Laurą verslininkę. Esi persiškų kilimų ekspertė (girdėjau Tave net vadinamą persiškų kilimų karaliene), sėkminga verslininkė. Kaip jautiesi šioje srityje? Kokios Tavo patirtys, gautos einant šiuo keliu?

Mano persiškų kilimų verslui jau beveik penkiolika metų, paskutinius septynerius dirbau itin intensyviai, o pastaruosius trejus jaučiuosi labai komfortiškai. Man svarbu, kaip jaučiuosi pati, nes visų pirma tai dariau dėl savęs. Ir darysiu, nes tai mane džiugina. Tai daugiau nei darbas.

bu.ku.ku photography nuotr.

Pirmas persiškas kilimas mano gyvenime buvo vaikystės namuose ir priklausė prosenelei. Jo jau nebėra, bet aš iki šiol atsimenu geometrinius raštus. Ir pojūtį, kad kilimas tarsi visiems priklauso. Manau, kad estetikos poreikis perimtas iš prosenelių. Jau būdama trejų metų aš reikalaudavau sidabrinio šaukštelio (juokiasi). Man estetiška ir graži aplinka padeda susitelkti.

O profesionalumo įgijau gilindamasi. Kilimuose skiriasi siūlai, audimo, rišimo technika, spalvomis ir raštais perteikiami skirtingi istoriniai laikotarpiai. Tai jau akademinės žinios.

Man persiškas kilimas asocijuojasi su šeimos tradicijomis, ritualais. Ar Tu turi savo ritualų?

Taip, kavos gėrimas man mieloje aplinkoje. O pati geriausia aplinka yra mano namai. Rytinis laikotarpis nuo 8 iki 10 val. yra mano laikas, tada išgeriu du puodelius kavos. Tai darau sąmoningai kokius penkerius metus. Anksčiau vis bėgdavau, vis neturėdavau laiko. Dabar turiu gerokai daugiau pareigų, bet kasdien randu laiko savo rytinės kavos puodelio ritualui. Man svarbu pabūti su savimi prieš išeinant į darbą, skubėjimas išbalansuoja. Mane sustabdė meilė sau, tiksliau – aš rūpinuosi savimi.

bu.ku.ku photography nuotr.

Ką dabar Tau sunkiausia toleruoti?

Nepagarbą. Viskam, kas gyva. Atsakymas tik vienas – rūpintis savimi, būti pačiam sau pavyzdžiu.

Žinau, kad vienu gyvenimo etapu, kai Tau buvo sunku, pradėjai daug vaikščioti. Kas Tave paskatino?

Intuicija, kad reikia rengtis ir eiti. Vaikščiojant gaminasi laimės hormonai. Po pusvalandžio intensyvaus ėjimo pastebėdavau, kad net mano veido raumenys atsipalaiduoja, atsiranda šypsena.

Man dar labai padeda kvėpavimas. Šiemet ėmiau praktikuoti intensyviau. Tai geriausia priemonė „nunulinti“ visus dienos įvykius, užmiršti juos ir pagalvoti, kuo aš noriu būti rytoj.

„Rytinis laikotarpis nuo 8 iki 10 val. yra mano laikas, tada aš išgeriu du puodelius kavos. Tai darau sąmoningai kokius penkerius metus.“

Kokią įtaką Tau, kaip asmenybei, padarė Persijos kultūra, su kuria teko laimė susipažinti dėl darbo pobūdžio?

Tai mano gyvenimo dalis. Nuo pat pradžių iki dabar mane labiausiai domino Avestos kūrimo laikotarpis, ypač moters padėtis tada. Ir kiek jauniausia religija – islamas – sutraiškė moters padėtį visuomenėje. Pasirodo, Avestos kūrimo laikotarpiu buvo moterų karių – amazonių. Ilgai bandyta paneigti šį faktą, tačiau prieš dvejus metus mokslininkai patvirtino, kad iš tikrųjų egzistavo moterų amazonių kunigaikštystės. Vieno iraniečių istoriko nuomone, jos atsirado kaip pasipriešinimas vyrų priespaudai.

Atsiradus ISIS, labiausiai sukilo kurdų kilmės moterys, kurios net vadinamos moterų kariuomene. Jos yra kietos, bebaimės, tikros amazonės. Kurdų moterys kovoja šventai tikėdamos, kad gina save, savo vaikus, savo namus.

Antikos graikai laikė amazones bebaimėmis moterimis. Rašyta, jei graikų kariui galvą nukirstų moteris, būtų baisi gėda. Praėjo daugiau kaip 2 000 metų, ir mes vėl turime labai panašią situaciją. ISIS kariams teigiama, kad džihadistui mirti nuo moters rankos yra didžiausia negarbė ir jis nepateks į rojų.

Kurdės kovotojos tapo tikromis herojėmis visame pasaulyje. Man didelį įspūdį daro tų moterų narsa ir kova už laisvę, už moteriškumą.

„Prieš dvejus metus mokslininkai patvirtino, kad iš tikrųjų egzistavo moterų amazonių kunigaikštystės. Vieno iraniečių istoriko nuomone, jos atsirado kaip pasipriešinimas vyrų priespaudai.“

Kaip manai, ar mums šiandien irgi reikia kovoti už moteriškumą, kad ir kitokiomis priemonėmis?

Aš irgi galiu būti amazone, jei reikia, ir apginti save, savo vaiką, savo giminę.

Mane įkvepia persų moterys, kurios stiprios, maištingos ir dauguma labai išsilavinusios. Tik jų gyvenimas yra dvigubas ar net trigubas. Viena, ką turi transliuoti išėjusios į gatvę. Visai kas kita – namuose, kur jos ir laiko visas keturias sienas. Visgi nuostabiausia, kad persėms nekyla klausimas, kodėl gyvena yra šioje žemėje. Tai didžiausia moteriška jėga.

Laura, ar turi kokią nors neįgyvendintą svajonę?

Norėjau būti aktore, stovėti ant scenos. Bet esu laiminga, kur ir kas esu dabar. Daug bendrauju, būnu su žmonėmis. Mes kiekvienas turime savo teatrą ir savo vaidmenis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pabaigoje – klausimas, kurio Tau niekas neuždavė, bet norėtum, kad užduotų, o dar labiau – norėtum į jį atsakyti?

Ar aš mylėjau? Niekas nėra to klausęs.

Mylėjau, labai. Ta meilė skausmo nesuteikė. Ir svarbu – pavertė mane labai brandžia moterimi. Tai mano istorija.

 

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji

Dalintis
  • Tekstas Ingrida Gelminauskienė