Kiekvieną kartą, kai suprantu, kad širdyje ir namuose dar yra vietos, paskęstu emocijų jūroje. Jaučiuosi labai panašiai kaip tada, kai visomis kūno ląstelėmis pajusdavau, kad kažkur ant debesies sėdi laisva siela. Tabaluoja kojomis ir renkasi, kurioje šeimoje gimti. Žinau, kad išsirinko mane. Tik globos atveju siela jau turi kūną, vardą ir gyvenimą. Ir kartais jis būna toks sunkus, kad tenka nešti keliese.

Ta akimirka, kai mūsų žvilgsniai susitinka pirmą kartą, yra ilgiausia akimirka visatoje. Joje turi sutilpti tiek pažadų, klausimų ir atsakymų, kad, atrodo, laikas stabtelėja. Tada pradedame mokytis būti. Žiūrėti vienas į kitą, girdėti, prisiliesti. Savaitę, mėnesį, kartais metus. Tas BŪTI, yra šaltinis, iš kurio semiame kasdienybę. Retsykiais jis išdžiūsta ir alpėjame iš troškulio, sukepusiomis lūpomis, reikalaudami vienas iš kito bent lašo. O būna – išsiveržia galinga versme, upėmis išsilieja.

Tenka pereiti pasitikėjimo girią. Pasiklysti tankmėje, garsiai šaukti vienas kito vardą, iš pykčio versti medžius, spardyti samanas ir rauti uogienojus su visomis šaknimis. Reikia labai daug išmokti. Ne dviračiu važiuoti, ne skaityti ar susitvarkyti spintą. Reikia išmokti atpažinti, suprasti ir įžodinti tai, ką jaučiame. Aš ir tu. Nieko nėra sunkiau už susipynusių jausmų kamuolį. Su juo nei pirmyn, nei atgal. Ir tik kalbant tuos mazgus įmanoma atrišti. Kiekvienai raizgalynei – po tūkstantį žodžių.

Fotoplunksnos nuotr.

Kai jau pasitiki, privalai susigrąžinti tai, ką iš tavęs pavogė. Verkti, reikalauti, klykti, maldauti. Kad atgautum viską iki paskutinio cento. O aš privalau atiduoti visas skolas. Už visus. Už tuos, kurie nenešiojo ir nesūpavo. Už kiekvieną prakeikimą. Stumtelėjimą. Šaltą naktį ir alkaną dieną. Už tą laiką, kai tavęs nematė ir negirdėjo. Prisiimti atsakomybę, būti kalta ir atgailauti. Tos skolos dabar mano, nes radau tau vietos širdyje ir namuose. Kai apeisime Žemės rutulį tris kartus, aš tave paleisiu. Paliksiu duris praviras, kad visada galėtum grįžti. Rankose laikysiu telefoną, kad atsiliepčiau vos jam suskambus. Ir kiekvieną vakarą mintyse palaiminsiu. Tave, tavo gyvenimą ir visus, kurie tavo širdyje.

Mane mama vadina 18 vaikų. Mes nesame „tradicinė šeima“, mūsų namai yra namai tiems, kuriuos pagimdžiau, tiems, kurios globoju (globojau) ir nuo dvejų, ir nuo penkiolikos metų, vaikams, kurie užaugo institucijoje ir sulaukę pilnametystės išėjo į niekur. Man būtent pastarasis momentas – skaudžiausias. Kol vaikas auga, šalia jo būna už jį atsakingi suaugusieji, bet vos sulaukia brandos – paliekamas kapstytis vienas. Kuris vaikas, tik baigęs vidurinę, yra pakankamai brandus gyventi savarankiškai, be jokios pagalbos? Pas mus jie nuolat grįžta. Fiziškai ir emociškai. Nuolat klausia, tariasi, kreipiasi pagalbos. Man pačiai, nors esu 44 metų, vis dar reikia mamos.

Globėjų kelią pasirinkome spontaniškai, labiau širdies nei proto klausydami. Tai lygiaverčiai mainai: tiek pat, kiek duodu vaikams, gaunu atgal. Esu tūkstantį kartų kantresnė, lankstesnė, supratingesnė nei tą dieną, kai pagimdžiau pirmą sūnų. Išmokau gyventi be lūkesčių ir ramiai reaguoti į situacijas, kurių negaliu valdyti. Visada akcentuoju santykius, nes būtent jie yra sėkmės garantas. Emociškai sveiku ir laimingu žmogumi gali tapti tik tada, kai saugiai prisiriši prie tėvų ar globėjų, o suaugęs be meilės ir gero santykio negali adekvačiai reaguoti į daugybę situacijų, susidarančių tau būnant tėvu. Man tai labiausiai padeda viską, ką patiriu, priimti kaip pamokas arba dovanas. Pamokas stengiuosi išmokti, klausiu ir gilinuosi, ką sudėtingos situacijos nori man pasakyti. O dovanos įkvepia eiti tolyn. Filme „Pjūklo ketera“ yra scena, kurioje jaunas kareivis, klupdamas ir alpėdamas iš nuovargio, išneša ne vieną sužeistą draugą iš mūšio lauko. Jis nuolat kaip mantrą kartoja: „Dieve, padėk išgelbėti dar vieną. Tik dar vieną.“ Nelyginu globos su mūšio lauku, bet užaugus vaikui sukirba mintis, kad galime užauginti ir dar vieną. Juk turime patirties, visus sėkmingos globos įrankius ir labai norime dar vieną vaiką padaryti laimingą.

Eglė Vaitkevičienė.

Be abejo, būna dienų, kai visko atrodo per daug. Per daug buities, įsipareigojimų, problemų, nuovargio. Per mažai paros visiems darbams atlikti. Tuomet suprantu, kad privalau stabtelėti. Skirti laiko sau, persidėlioti prioritetus, nes neįmanoma spėti visko. Smėlis ant prieškambario grindų kilimėlio ar nešvarūs indai kriauklėje nervina tik tada, kai aš pati esu pavargusi. Priešingu atveju tetrunka akimirką sutvarkyti ar rasti savanorį, ir tas chaosas visiškai emociškai „nekabina“.

Dažnai svarstau, kodėl vaikų namuose – vis dar pusantro tūkstančio vaikų, laukiančių, kol kas nors juos pasikvies į savo šeimą. Kodėl mes, suaugusieji, nebijome naujų pažinčių, prisileidžiame net tuos žmones, kurie jaučia ir mato pasaulį kitaip nei mes. Su kolegomis, kaimynais užsimezga graži draugystė, bet kai kalba pasisuka apie vaiką, ypač kiek vyresnį, kuriam reikia padėti užaugti, atsiranda tūkstančiai „aš negalėčiau“.

Kai buvau paauglė, svajojau: užaugusi pakeisiu pasaulį. Sukursiu kažką didelio, išrasiu kažką svarbaus, paliksiu po savęs kažką didingo. Man atrodė, kad turiu save įprasminti, kitaip gyvenimas praeis veltui. Šiandien aš esu tiesiog mama. Mama, turinti galių keisti pasaulį. Paprastai, lengvai, nenueidama niekur toli nuo virtuvės. Koks tai jausmas? Aš ramiai miegu, nes išdrįsau. Užsimerkiau ir pasakiau TAIP iššūkiams. Sukūriau savo pasaulį. Pasaulį pagal Eglę.