Ir kas galėjo pagalvoti, kad 2019 m. Venecijos bienalėje nuskambėjęs pavadinimas „Kad gyventum įdomiais laikais“  (angl. „May you live in interesting times“) netrukus užgrius ant viso pasaulio pečių. Kinų kultūrai priskiriamas prakeiksmas išsipildė pasaulį parklupdžiusia COVID-19 pandemija. Ir suglumęs jis nutilo: ištuštėjo gatvės ir dangus, „į Veneciją grįžo delfinai“. Staiga izoliacija tapo visuotinai priimtina būsena, o socialinius įpročius pakeitė fizinis atstumas ir virtualus bendravimas. Tenka dirbti iš namų, švęsti namuose ir gyventi tarp keturių sienų, stengiantis išlaikyti skvarbų žvilgsnį į save ir pasaulį už lango ar kompiuterio ekrane. Namai tapo tiek fizine, tiek dvasine šventove, o menas – nepakeičiamu prieglobsčiu nuo kasdienybės pilkumos.

Išgyvenimai, kuriuos patiriame įsitraukdami į meno veiklas, jį kontempliuodami, neabejotinai teigiamai veikia žmogų. Prieš pat pandemiją dienos šviesą išvydo Pasaulio sveikatos organizacijos parengta ataskaita, kurioje pabrėžiama meno svarba žmogaus sveikatai ir gerai būsenai, o akistatoje su pandemija tai yra dar aktualiau. Nebūtina aktyviai užsiimti menu, kartais tiesiog pakanka sulaikyti žvilgsnį ties kūriniu. Muziejai ir galerijos, užrakinę duris ir atvėrę ekspozicines erdves virtualioje realybėje, taip pat netruko prisiminti apie šią meno galią savo komunikacinėje sklaidoje. Niekada anksčiau menas nebuvo tiek matomas socialiniuose tinkluose kaip per pandemiją. Įvairios iniciatyvos išvedė meną į viešąsias erdves, lauko stendus, vitrinas, skambiai kviesdamos jį dovanoti, nukarūnuoti ir t. t. Vis dėlto, virtualiai, o dabar jau ir gyvai, pavaikščiojus po muziejų, galerijų parodas, akys nejučia pradeda ieškoti fizinio kontakto, emocijos ir namų erdvėse. O jei sienos tyli, verta savęs paklausti, gal pagaliau atėjo laikas ieškoti meno kūrinio.

„Nebūtina išmanyti meno istoriją, tačiau kultūros ir meno leidinių skaitymas, domėjimasis meno kūrinių idėjomis, istorija praplečia žinojimą, suteikia drąsos, skatina klausti.“

Nuo ko pradėti, jei niekada nėra tekę to daryti? Vieno laimės recepto nėra, kaip ir būdo surasti tą ar tuos vienintelius, kurie suteiks jaukumo namams, estetiškai džiugins akį ir sielą ar skatins mąstyti. Meno kūrinio paieška – gan subtilus procesas, kuris reikalauja pastangų ir kantrybės, tačiau juslinė ir intelektinė grąža neįkainojama. Poetas, menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius yra vaizdžiai pasakęs, kad menas praplečia mūsų gyvenimą, suteikdamas savotiškos kvazigyvenimiškos patirties. Čia atsiveria pasauliai, kuriuos menininkai išjautė, perkūrė ir atidavė naujam gyvenimui žiūrovo sąmonėje. Čia gimsta idėjos ir formos sąjunga, fiksuojamas žmonijos dvasinis paveldas, kurio palikti ženklai įveikia laiką. Vis dėlto šis procesas grindžiamas subjektyvia intelektine ir emocine žiūrovo patirtimi, kuri išprovokuoja asmenišką, intuityvią žiūrą į meno kūrinius. Net jei meno kūrinys ir sužavi kelis žiūrovus, tai tikrai nebūtinai dėl tos pačios priežasties. Mes esame unikalios asmenybės, tad ir sinergija, atsirandanti tarp meno kūrinio ir žiūrovo, yra individuali, dažnai tiesiog liekanti paaiškinimų užribiuose. Tad ieškant savo kūrinio, labai svarbu įsiklausyti į save, nes šioje kelionėje supranti, kad tai yra ne tik vidinis dialogas, bet ir būdas matyti pasaulį.

Gerai, jei tiksliai žinoma, kad patinka tik tapyba ar videomenas, tik lietuvių kūrėjų menas ar domina konkreti tema, laikmetis. Paieškos laukas tuomet tikrai susiaurėja. Tačiau tai greičiau išimtis (išskyrus įgudusius kolekcininkus) nei reali praktika. Dažniausiai klausimas „nuo ko pradėti“ veda prie atsakymo „nuo ko nors gražaus, paveikaus, žadinančio jusles ir intelektą“. Taip smalsumas praveria meno lauko uždangą.

Naomi Hebert nuotr.

Įtakinga meno scenos asmenybė Charlesas Saatchi yra pastebėjęs, kad kuo stipriau myli meną, tuo daugiau jo kūrinių pradedi mėgti (angl. the more you like art, the more art you like). Žingsnis, kuris gali paskatinti parsinešti trofėjų į savo namus, yra dėmesys menui ir jo vartojimas – daug ir nuolatos. Pandemija neamžina, ir kultūros, meno institucijos vėl atvers duris lankytojams, o turizmas iš lėto įgaus ankstesnį pagreitį ir bus galima keliauti, lankyti muziejus, meno muges visame pasaulyje. Iki tol galima įsitraukti į galerijų siūlomas virtualias parodų apžiūras, o patikusius kūrinius susitarus ir saugiai apžiūrėti. Nebūtina išmanyti meno istoriją, tačiau kultūros ir meno leidinių skaitymas, domėjimasis meno kūrinių idėjomis, istorija praplečia žinojimą, suteikia drąsos, skatina klausti. Verta prisiminti Londono universiteto profesoriaus Chriso Jenkso mintį, kad regėjimas yra įgudusi kultūrinė praktika. Tad net jei ir domina tik šiuolaikinis menas, verta lankytis visuose muziejuose, nes tuomet lavėja rega ir daug geriau supranti meno kelią bei jo virsmą iki šių dienų. Neskubant ir mėgaujantis šiuo procesu, akys įgunda ir instinktyviai pradeda atsirinkti, kas patinka, o kas nelabai, ir laikui bėgant, kaip yra sakiusi kolekcininkė iš Belgijos Galila Barzilai Hollander, pradedi žiūrėti nematydamas ir matyti nežiūrėdamas (angl. I look without seeing, and I see without looking).

„Tikrai vertingiau turėti gerą jauno menininko kūrinį, kurio vertė galbūt ateityje kils, nei garsaus menininko ne pačios geriausios meninės vertės darbą.“ 

Domėjimasis menu suteikia ne tik žinių, naudingų nuorodų, bet ir pasitikėjimo savimi. Kartais sunku nuspręsti, ar kūrinys išties patinka, ar patikimas – kitų įsiūlytas. Informacijos triukšme lengva nebegirdėti vidinio balso, tad svarbu susikoncentruoti ir pasikliauti akimis ir širdimi, o ne ausimis. Jeigu kyla dvejonė, ar išties kūrinys – tavo, verta atsitraukti ir stebėti ar mintimis grįžti prie jo ir įsitikinti, ar nori vėl jį pamatyti. Jeigu taip, vadinasi, jis surastas.

Žinojimas ir gebėjimas atsirinkti, kas patinka, gali puikiai derėti ir su bendraminčių patarimais. Tik svarbu abipusis pasitikėjimas. Meno kūrinio paieška – ne tik individualus, bet ir itin socialus bei gan smagus užsiėmimas, įtraukiantis daug dalyvių: menininkų, jiems atstovaujančių galerininkų, kuratorių, kolekcininkų, meno mylėtojų, pirkėjų. Be abejonės, viso šio socialinio rato galima išvengti, tačiau bendraminčiai, kuriais gali pasitikėti, yra labai vertingas šaltinis, atveriantis kelius į kūrybos platumas. Bent keli bičiuliai gali atsakyti ir į daug pragmatinių klausimų, kurie kyla pradedančiajam: dėl meno kūrinio vertės nustatymo, kainų skirtumų ar kaip jį pakabinti, pastatyti ir laikyti. Į šiuos ir kitus klausimus visada atsakys galerininkas ar pats menininkas, tačiau pastaruoju metu galima rasti ir daug nuotolinių kursų, internetinių platformų, siūlančių narystę žmonėms, pradedantiems kolekcionuoti meno kūrinius.

Antono Janssono nuotr.

Anot Jeffo Koonso, menas yra kažkas, kas nutinka mumyse. Daugelis kolekcininkų jame įžvelgia gyvenamo laiko atspindį. Menas jiems – savojo „aš“ iliustracija ar veidrodis. Tačiau yra ir tokių kolekcininkų, kaip, pavyzdžiui, Alainas Servaisas iš Belgijos, kuriems menas – ne tiek savirefleksija, kiek kito paieškos – kitokio požiūrio, skirtybių, kurios intriguoja, stebina, konfrontuoja, atveria širdį ir kalba apie tai, kas jis nėra. Tačiau kad ir kokios būtų kiekvieno žmogaus priežastys įsigyti meno kūrinį, daugelis patvirtina, kad menas pirmiausia yra emocija, tai, kas jaudina ir inspiruoja, leidžia ištrūkti iš realybės, suteikia kūrybinės energijos ir laimės.

Viso to norisi turėti nuolat ir visada, nelaukiant, kada bus atidarytos galerijos ar menininko studijos durys ir vėl bus galima patirti džiaugsmą. Įsigijus meno kūrinį, parsinešama ne tik dalelė menininko kūrybiškumo, bet ir galimybė kurti jusles ir intelektą stimuliuojančią namų aurą, įpūsti jiems estetikos ir kūrybinės energijos. Išlaisvinus savo „besotį žvilgsnį“, gyvenimas namuose tikrai taps geresnis ir gražesnis, tereikia atvirumo, smalsumo, drąsos klausti ir nerti į nenuspėjamą meno pasaulį, o visa kita – detalės.

Tad keletas žingsnių, kad ryžtis būtų lengviau:

Domėkitės. Pasižvalgykite, kokios parodos eksponuojamos mieste, ir, jei kas sudomino, tiesiog eikite ir apžiūrėkite (virtualiai ar fiziškai). Verta apsilankyti galerijų interneto svetainėse, nes ten galima rasti ir daugiau reprezentuojamų menininkų. Jei paroda yra muziejinė, prie kiekvieno kūrinio rasite nurodytą ne tik autorių, pavadinimą, bet ir iš kur atkeliavo – galbūt jis bus paties autoriaus nuosavybė ir turės nuorodą, į kurią galeriją kreiptis. Jei į akį krito kūrinys, būtinai pasidomėkite menininku ir jo kūryba.

Kaina. Numatykite lėšas, kurias skirsite meno kūriniui įsigyti. Verta nepamiršti, kad jaunų, kylančių menininkų darbų kainos kur kas patrauklesnės nei įsitvirtinusių, gerai žinomų. Ir tikrai vertingiau turėti gerą jauno menininko kūrinį, kurio vertė ateityje galbūt kils, nei garsaus kūrėjo ne pačios geriausios meninės vertės darbą.

Apgalvokite planą. Apmąstykite, kurioje vietoje galėtų atsirasti meno kūrinys, kas jums arčiau širdies – tapyba, grafika, fotografija ar videomenas, instaliacijos objektai, skulptūra…

Būkite atviras. Net jei ir griežtai nusprendėte, kad ieškosite tik tapybos kūrinio, verta nenusisukti, jei jus pakalbina, pavyzdžiui, skulptūra. Netikėta pažintis gali virsti ilgamete draugyste.

Vertinkite širdimi, o ne ausimis. Kalbėtis su galerininku, kuratoriumi ar menininku apie kūrinio idėją, istoriją – svarbi proceso dalis, kaip ir surasti bičiulį, kuriuo gali pasitikėti ir su kuriuo būtų smagu pasitarti, tačiau sprendimas turėtų būti asmeniškas. O jei sunku nuspręsti, ar tikrai kūrinys yra tavo, geriausias sprendimas – atsitraukti ir pajusti, ar jo ilgiesi.

„Pasimatuokite“ kūrinį. Jei radote patinkantį meno kūrinį ir planuojate jį įsigyti, pirma verta pasiteirauti, ar nėra galimybės jo parsivežti į namus ir pažiūrėti, kaip jis ten atrodo. Dėl parodų erdvių kūriniai kartais atrodo mažesni, o namie tarsi išdidėja. Vis dėlto svarbu kūrinį derinti ne prie sofos ar užuolaidų, o pajusti jo nuotaiką ir energiją – jis turi harmoningai įsilieti į jūsų namus.

Autentiškumo sertifikatas. Meno kūrinys turi būti pasirašytas ir datuotas. Be to, galerijos įteikia autentiškumo sertifikatą – dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad kūrinys yra originalus.

Rėminimas. Aliejumi ar akrilu tapytų paveikslų rėminti tikrai nereikia. Tačiau įsigijus fotografiją ar kūrinį ant popieriaus, vertėtų tai padaryti, kad jis būtų kuo geriau apsaugotas. Stiklą galite pasirinkti tiek antirefleksinį, kuris neatspindi šviesos (kūrinį galėsite pakabinti priešais langą), tiek muziejinį, kuris yra brangesnis, tačiau beveik nematomas, visiškai apsaugantis nuo šviesos poveikio.

Kantrybė. Neskubėkite ir mėgaukitės paieškos procesu, ieškokite savo kūrinio, kantriai lavinkite akį ir visada pasikliaukite vidiniu balsu.