Prieš mėnesį nusipirkau naują automobilį – didelį ir raudoną, būtent tokį, kokio norėjau. Ir prasidėjo. Tiksliau kalbant, pradėjo degti liežuvis – atrodo, kad dega, kartais net skauda, o kartais ima degti ir lūpos ir, svarbiausia, nepraeina.

Į „Google“ naršyklę įvedus simptomus rodo – arba vėžys, arba ŽIV, geriausiu atveju – išsėtinė sklerozė ir ne kitaip. Užsirašau pas šeimos daktarę. Išties pas šeimos daktarę, nes ji gydo visus mano šeimos narius ir puikiai mus pažįsta. Todėl, kai papasakoju apie savo problemą, ji gudriai nusišypso, kažką pagalvoja ir ištaria: „Girdėjau, nusipirkai naują mašiną.“

Ką gi, teks keliauti pas neurologą be siuntimo. Jeigu užteko raudonam džipui, užteks ir privačiai konsultacijai. Aš čia, beje, nesigiriu.

Laukdama savo vizito, kuris bus po savaitės, liežuviu makaluoju po burną ieškodama gumbelių ir žaizdelių. Aišku, randu. Užsirašau ir pas odontologą. Vakarais užmigdžiusi vaiką, guglinu įvairias vėžio formas, tada įsijungiu TikTok‘ą, o ten – viena po kitos plikos moterys, po chemoterapijos, sako, kad tuoj mirs. Arba „Google“ algoritmas, arba ženklas iš aukščiau – man irgi tuoj reikės chemoterapijos. O aš dar nenoriu mirti, dar turiu užauginti vaiką, išgarsėti, uždirbti milijoną ir sulaukti senatvės. Liežuvis įsiliepsnoja. Ieškau, kur galiu pasidaryti galvos MRT tyrimą be siuntimo.

Su šia baime gyvenu nuo paauglystės. Būdama dešimties pradėjau labai bijoti, kad tėtis numirs nuo plaučių vėžio. Rūkė kaip fabriko kaminas. Net paaukojau savo gimtadienio norą, kad tik jis mestų cigaretę. Vėliau vienu metu buvau pradėjusi centimetru matuoti savo apvalėjančių šlaunų apimtį, valgymo sutrikimai kvėpavo į nugarą, bet hipochondrija įsisiurbė pirmoji. Prisimenu, kartą čiupinėjau savo kaklą ir, užčiuopusi arteriją, pagalvojau, kad ten – auglys. Išmušė šaltas prakaitas, apėmė stingdantis siaubas. Tądien pirmą kartą pasibučiavau su savo pirmąja meile. Na ir sutapimas. Ačiū Dievui, tas auglys pradėjo tvinksėti, o augliai netvinksi. Piktybiniai augliai dažniausiai būna nepaslankūs ir neskausmingi.

Kiekvieną kartą lankydamasi pas daktarą ir išgirdusi žodžius „Jūs – sveika kaip ridikas“ arba „Dar nemirsite“ net nusijuokiu iš džiaugsmo, nuoširdžiai. Tarsi mirtis atsitraukia. Tarsi. Po poros valandų, savaičių ar mėnesių nerimas vėl tyko manęs netikėčiausiose vietose. Pavyzdžiui, per atostogas Italijoje. Juk negali viskas gyvenime būti gerai, ar ne?

Shvets production nuotr.

Šįkart neurologė pažiūrėjo mano refleksus, padarė MRT tyrimą, reumatologė ištyrė dėl autoimuninių ligų, alergologė patikrino, ar nesu kam nors alergiška, gastroenterologas atliko stemplės ir skrandžio endoskopiją ir, beje, nustatė refliuksą (yes, laimėjau!), endokrinologas padarė skydliaukės echoskopiją, laringologas per nosį apžiūrėjo mano gerklas ir balso stygas, odontologė nuo dantų nuvalė akmenis ir pasakė, kad turiu polinkį į parodontozę, psichoterapeutė uždavė klausimą – „Kas būtų, jeigu aš mirčiau?“ Galiausiai psichiatras nusprendė nutraukti šį detektyvą ir išrašė antidepresantų.

Guli dėžutė virtuvėje ant stalo. Ten pat dar guli selenas, magnis, cinkas, vitaminas D, vitaminas B, vitaminas C, geležis, CBD aliejus. Liežuvis dega. Raudona mašina taip gerai „rauna“ iš vietos. Vis dar dega. O ir šiaip, žvelgiant iš šono, aš – tikras laimės kūdikis. Kodėl šitaip sunku patikėti, kad galiu būti sveika, be diagnozės? Kodėl tiesiog nepasitikėjus gyvenimu? Kodėl nepasidžiaugus šia diena?

Sako, dėkingumas padeda. Sako, meditacija padeda. Sako, antidepresantai, sako, delfi.lt neskaitymas, rašymas, psichoterapija, miškas, jūra, Dievas padeda.

Prisipažinsiu, dar nežinau, kas man padeda. Todėl, deja, tai nėra tekstas iš serijos „pasveikau“. Liežuvis liepsnoja rašant kiekvieną žodį, rodos, tuoj imsiu spjaudytis ugnimi kaip drakonas. Gaila, neišgydė ir pora situacijų, kai išties mačiau mirtį ir išgyvenau. Vis tiek sunku pasitikėti ta sraunia ir visa nešančia upe, net priešingai – įgijau žinojimą, kad bet kada bet kam gali bet kas nutikti. Bet kada. Pavyzdžiui, dabar. Galbūt būtent dabar mano gražioje krūtyje pradeda daugintis piktos ląstelės. Potrauminis sindromas.

Išgirdusi psichoterapeutės klausimą apie mirtį, pradėjau juokauti, kad niekada nebūna taip, kaip žmogus įsivaizduoja. O aš jau esu tiek daug savo ligų ir mirčių įsivaizdavusi, kad greičiausiai tiesiog nemirsiu. Gyvensiu amžinai bandydama kontroliuoti mirtį. Cha cha cha. Psichoterapeutė kažką užsirašė į savo sąsiuvinį. Įsivaizduoju, ką nors apie menką savivertę arba kompensacinius mechanizmus, arba apie polinkį į kopriklausomybę, arba per didelį prisirišimą prie vaiko, o galbūt apie neatsiskyrimą nuo tėvų.

Rytoj laukia vizitas pas masažistę. Įdomu, ką ji man pasakys apie degantį liežuvį.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji