Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Miglė Kosinskaitė: „Kartais jaučiuosi per daug normali, kad sudaryčiau tikro menininko įvaizdį.“

  • Tekstas Mieloji
  • Iliustracijos autorius Svetlanos Baturos nuotr.
  • Data 21 Spa 2021
Dalintis

Miglė Kosinskaitė yra dailininkė tapytoja.

Kai buvau maža, didžiausią laimės pojūtį man sukeldavo…

…kažkodėl išnyra vienas keistas vaizdinys. Man labai patikdavo lyjant lietui susirangyti po stogeliu balkone mūsų penkiaaukštyje Žirmūnuose ir lėtai čiulpti plonai atpjauto rūkyto kumpio bryzelį. Neįsivaizduoju, kodėl lyjant ir kodėl tas kumpis? Gal, kad baisus deficitas buvo, o manyje jau brendo hedonistė. Bet tai tikrai buvo mano ypatingo mėgavimosi gyvenimu akimirkos.

Ką šiandieninė aš galėtų pasakyti ar patarti sau dvidešimtmetei?

Kuris iš mūsų subręsta nepatyręs nepilnavertiškumo kompleksų? Aš ne išimtis. Neįsivaizduoju kaip, bet norėtųsi jaunam žmogui patarti negadinti sau gyvenimo dėl „netobulos“ išvaizdos, abejonių savo gabumais, lyginimosi su pranašesniais, gabesniais, sumanesniais. Kita vertus, gal ta savikritika skatina tobulėti ir be jos nebūtų jokio progreso? Ko gero geriausias patarimas būtų atrasti balansą tarp itin griežtos kritikos sau ir nepagrįstos savimylos bei susireikšminimo, kaip kito kraštutinumo.

Koks yra esminis skirtumas tarp moterų ir vyrų?

Esminis skirtumas tarp vyrų ir moterų yra tas, kad vyrai neranda daiktų, jei jie padėti ne ten, kur jie įsivaizduoja, kad turėtų būti. Net jei jie kažkur visai panosėje.

Moteriškos draugystės yra nuostabios, nes…

Man draugysčių nesinori diferencijuoti į vyriškas ir moteriškas, nors galiu įsivaizduoti apie ką šis klausimas. Manoma, kad tik tarp moterų gali būti ypatingas atvirumas, palaikymas ir supratimas. Žinau tokių draugysčių, besitesiančių nuo mokyklos suolo iki gilios senatvės. Gražu ir šiek tiek pavydu tokio ryšio, kai gali įvardinti žmogų, kaip ,,mano geriausia draugė“.

Daug kartų gyvenime esu buvusi draugių išklausytoja, guodėja ir palaikytoja kritinėse situacijose, bet pati nesu linkusi atvirauti ir guostis. Taip susiklostė, kad geriausia mokyklos laikų draugė, linksmų ir liūdnų nuotykių bendražygė, su kuria buvome labai artimos, anksti iškeliavo anapilin ir daugiau tokio gilaus ir kūrybiško santykio užmegzti nepavyko.

Kitas dalykas yra dalyvauti išskirtinai moteriškuose vakarėliuose, kur tikrai būna labai linksma, nes susirenka stiprios, šmaikščios, kūrybiškos, visko gyvenime mačiusios moterys, dalijasi patirtimis, kvailioja ir linksminasi taip, kaip mišrioje kompanijoje būtų neįsivaizduojama.

Kokią asociaciją sukelia kreipinys „mieloji“?

Taip į mane kreipiasi mano kosmetologė, norėdama priminti apie vizitą.

Ar dažnai pasijuntu balta varna ir kaip su šiuo patyrimu „sutariu“?

Menininkui būti balta varna kaip ir pridera ir net pageidautina.  Kartais jaučiuosi per daug normali, kad sudaryčiau tikro menininko įvaizdį. Bet tai priklauso nuo situacijos ir aplinkos. Tarp menininkų aš per daug normali, o tarp labai kitų tikriausiai atrodau išsišokėlė. Vienok jau seniai nesuku sau galvos dėl to.

Gyventi pagal save man labiausiai padeda…

…mano profesija. Tiksliau, gyvenimo būdas, susijęs su profesija. Po mokslų baigimo aiškiai žinojau, kad noriu būti kiek įmanoma nepriklausoma, neiti į jokią tarnybą, neturėti primesto darbo grafiko, neatsiskaitinėti už nuveiktus darbus kokiam nors viršininkui ir nevadovauti pavaldiniams. Prisipažinsiu, kai kada buvo nelengva, bet užsispyrimas (o gal ir mano tingumas) nugalėjo ir šiuo metu esu kaip niekad patenkinta savo nepriklausomybe.

Kas yra gyvenimo pilnatvė?

Tai, kai pavyksta surasti balansą tarp karjeros ir šeimos, tarp viešumo ir privatumo, kai gera su artimaisiais , bet gera ir be jų, pasinėrus į savo kasdienius darbus ar tiesiog išėjus pasivaikščioti.  Tai, kai myli vietą, kurioje gyveni ir kai supa mylimi žmonės, kai viską vertini atlaidžiai ir su šypsena, kai supranti, kad pasaulis nuolat ir užsispyrusiai eina velniop, bet vistiek yra labai simpatiškas.

Man tvarūs santykiai yra…

Kažin ar galėčiau ką nors postringauti apie tvarius santykius. Ko gero būtų neetiška iš mano pusės, gyvenant jau trečioje santuokoje. Žaviuosi ir lenkiu galvą prieš tas poras, kurios sugebėjo išlaikyti ryšį daugybę metų, krito į krizes, kapstėsi iš jų, atsinaujino, o gal net sugebėjo be stipresnių krizių išlaviruoti šitą kaprizingą laivą. Man nebuvo tai duota. Nors galvoju, kad esu nekonfliktiška ir kantri, bet iki tam tikros ribos… Matyt, trūksta kažkokio prisitaikymo geno. Esu užaugusi nepilnoje šeimoje, kai tėtį matydavau tik sekmadieniais, o vyrų ir moterų santykių peripetijas pažinau tik iš knygų ir filmų.

Labiausiai savimi didžiavausi, kai pagaliau…

Ne tiek didžiavausi, kiek neišpasakytai džiaugiausi, kai pavyko iš pirmo karto įstoti į išsvajotą Dailės institutą, kas tuo metu buvo tikrai nepaprasta: reikėjo praeiti rimtą atranką. Vėlesnė patirtis išmokė per daug nesidžiaugti įvairiais pasiekimais, o juolab nesididžiuoti, nes visus pakilimus nuolat lydi nesėkmės ir nusivylimai, dėl kurių irgi neverta per daug graužtis.

Mano šių dienų mantra ar tiesiog labai patinkanti, taikli frazė.

Vienas bičiulis mėgsta kartoti ,,nekreipk į save dėmesio“, kai kam nors iš aplinkinių kyla ūpas susireikšminti, įsižeidinėti, piktintis ar kariauti už tiesą. Man tinka ši frazė. Ypač šiandien, kai prieštaringų nuomonių gynėjai, rodos, tuoj perkąs vieni kitiems gerkles. Tas „nekreipk į save dėmesio“ visada nuima įtampą.

Labiausiai suvirpinusi knyga, kurią neseniai skaičiau yra…

Sunkus klausimas. Su metais vis sunkiau rasti kūrinį, kuris iš tikrųjų suvirpintų. Tą patį galima pasakyti ne tik apie knygas, bet ir apie vaizduojamąjį meną, kiną, muziką… Viską.

Ar receptoriai atbunka, ar vidinės atminties folderiai užsipildo ir adekvačiai nebepriima naujos informacijos, o gal tiesiog mažiau skaitom, tą irgi tenka pripažinti.

Viena stipresnių buvo Marinos Abramovič autobiografija ,,Eiti kiaurai sienas“. Literatūros atžvilgiu ji turbūt nėra šedevras, bet autobiografija tokia neįtikėtina, o autorės pasakojimas apie save, savo gyvenimo ir kūrybos vingius toks autentiškas, kad negali palikti abejingų.

 

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji

Dalintis
  • Tekstas Mieloji