Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Milda Mitkutė: „Jei stengsiesi visiems įtikti, galiausiai būsi niekuo“

  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė
  • Iliustracijos autorius Audrius Solominas
  • Data 21 Bal 2021
Dalintis

Ryškiai atsimenu pirmąjį susitikimą su viena iš „Vinted“ įkūrėjų Milda Mitkute. Tai buvo vasaros pabaiga prieš ketverius metus. Maždaug po mėnesio Milda turėjo gimdyti savo pirmagimį, tačiau šis ypatingas laukimas jos nė kiek nesulėtino. Ji kuo ramiausiai sutiko duoti interviu ir pozuoti viršelio fotosesijai. Dar prieš išsiunčiant žurnalą spausdinti, gimė Matas. Brūkštelėjau Mildai el. laišką, klausdama apie šviežius jos gyvenimo patyrimus ir greitai gavau pozityvų atsaką, jog pati pradžia sklandi, ji neužsidarė namuose ir jau spėjo su sūnumi sudalyvauti parodos atidaryme, priimti svečių. Paskui sužinojau, kad po dviejų mėnesių nuo Mato gimimo Milda įstojo mokytis magistrą, o jos dienotvarkė ėmė pildytis ir kitomis naujomis veiklomis: pianino pamokomis, keramika, knygų klubu… Neabejoju, kad jūs jau spėjote suprasti, kur link aš linkstu ir kaip noriu Jums pristatyti Mildą. Jos energija ir alkis gyvenimui man išties daro įspūdį.

Šiandien mudvi susitikome pasikalbėti dar kitomis aplinkybėmis. Ji jau augina tris berniukus, „Vinted“ tapo pirmuoju lietuvišku vienaragiu, studijuoja jau antrą magistrą, o pomėgių sąrašas tik pasipildęs. Ji juokiasi, kad dabar ji ėmė mokytis ne tik semti gyvenimą pilnomis saujomis, bet pagaliau pamatė prasmę ir ramiuose stabtelėjimuose.

Milda, kai pasiūliau Tau pasikalbėti apie tai, kas Tau yra sąmoningas ir kokybiškas gyvenimas, Tu nudžiugai, kad tai dabar Tau aktualios temos: prieš kelis mėnesius ėmei mokytis mindfulness praktikų. Ar jos Tavo gyvenime atsirado iš smalsumo, ar konkretaus poreikio?

Vyras iš manęs juokiasi, kad jeigu bent vieną dieną savaitgalį man reikia pasėdėti namie, aš jau spurdu ir nekantrauju ką nors nuveikti. Pagalvojau, jog toks nuolatinis judėjimas nėra sveika, reikia mokytis sustoti. Šį impulsą pastiprino perskaityta knyga „Kodėl budizmas yra pagrįstas“. Šiaip jau iš savo gyvenimo eliminuoju zodiakus, religijas ir panašius dalykus, bet kai kokios nors temos yra pateikiamos moksliškai, faktų kalba, tai yra raktas į mano širdį. Toje knygoje aiškiai ir įtikinamai aprašyta, kodėl meditacija yra svarbi ir naudinga šiuolaikiniam žmogui, tad panorau išbandyti ją pati. Prieš kelis mėnesius susiradau mokytoją meditacijoms, mindfulness praktikoms ir dabar medituoju kiekvieną dieną. Vis dar jaučiuosi naujokė, tačiau jau ėmiau matyti save kitokią. Pirmiausia, suvokiau, kad nuolatos gyvenu „to do“ sąraše, kurio punktai vis išlenda medituojant: o, reikia paskambinti gydytojui! Vaikui pamiršau kai ką nupirkti…  Nemenkas iššūkis man yra bandyti tai suvaldyti, sukontroliuoti, bet šis eksperimentas man patinka.

Sunkiausia meditacijos pusė yra ta, kad jos poveikį gali pajausti tik išlaikydamas nuoseklumą ir kantriai medituodamas kasdien. Nėra taip, kad išmoksi medituoti, ir galėsi tuo užsiimti bet kada, tarsi su dviračiu važiuoti.

Panašu, kad šiuolaikiniam, veikliam žmogui sudėtingiausia yra ne motyvuoti save kažką veikti, o jaustis patogiai nieko neveikiant. O jei norime visai didelio iššūkio: išjunkime telefoną, atjunkime internetą… Gal esi ir tai mėginusi?

Visuose socialiniuose tinkluose esu užsidėjusi limitus, kiek laiko galiu juose praleisti. Nemanau, kad esu  priklausoma nuo jų, bet stengiuosi vis mažinti ten praleidžiamą laiką, naudoti juos tik kaip komunikacijos priemonę, be reikalo nenaršyti. Socialinės medijos yra kaip užkandžiavimas: net nepastebi, kiek per dieną daug prisikemši… Be to, jau penkiolika metų neturiu televizoriaus, nežiūriu „Netflix“. Tai leidžia daugiau laiko skirti sau ir tylai.

Pakalbėkime dar apie Tavo veiklas. Pirmiausia, kiek palaikai pulsą „Vinted“ kompanijoje?

Žmonės dažnai galvoja, kad vis dar esu gana aktyvi, bet jau ketverius metus esu atsitraukusi nuo kompanijos veiklos. Susitinku su vadovais, atnaujiname informaciją, kas kur vyksta – ir tiek. Dar atlieku savotišką ambasadorės funkciją: skaitau pranešimus konferencijose, duodu interviu. Visgi nors nesu aktyvi, širdis – dar ten.

Mano dienas šiame etape užpildo kiti dalykai. Jau nekalbant apie trijų vaikų auginimą, studijuoju antrą magistrą. Per karantiną pradėjau nuomotis keramikos studiją, o dabar statomės naujus namus, kuriuose bus ir keramikos krosnis. Palaikome knygų klubo tradicija. Kai įkūrėme šį klubą prieš ketverius metus, besikalbėdami išsiaiškinome, kad daugelis nesame skaitę, pavyzdžiui, rusų klasikos. Nutarėme, kad reikia užpildyti spragas, o kai skaitai ne vienas, turi kur kas daugiau motyvacijos. Vadovaujuosi principu, kad kiekvienoje knygoje, kaip ir kiekviename žmoguje, gali atrasti kažką naujo ir įdomaus. Ėmiau reguliariai sportuoti, o per pirmąjį karantiną atradau, koks puikus dalykas yra nuotolinės treniruotės. Turėjau ir nuotolines pianino pamokas. Niekada negalvojau, kad esu muzikali, ir dabar neatradau kitaip, bet groti, manau, gali išmokti visi. Kai pradedi nuo nulio, labai greitai pajauti progresą ir tai išties kelia džiaugsmą.

Ar Tavo veiklumas ir pasiekimai aplinkiniams sukelia daugiau susižavėjimo ar visgi dažniau pavydo, nesuvokimo, kam tiek daug Tau visko reikia?

Turiu pridurti, kad negalvoju, kokias išvadas apie mane gali susidaryti kiti. Neturiu daug laiko, todėl labai renkuosi su kuo bendrauti ir nekuriu draugysčių tik iš mandagumo. Gal todėl ir puikiai jaučiuosi savo draugų, pažįstamų burbule. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad jeigu bandysi visiems įtikti, galiausiai būsi niekuo.

Komentarų, tiesa, kartais sulaukiu iš savo močiutės: ji vis nenustoja stebėtis, koks puikus tėvas yra mano vyras: moka ir sauskelnes pakeisti, ir vaikus į lauką išveda. Man tai atrodo visiškai normalu, nes toks yra šiuolaikinis pasaulis. O kai kas nors aikčioja, kiek aš daug visko spėju, atkreipiu dėmesį, kad jei neturėčiau visaverčių santykių ir pagalbos, tikrai nesiplėšyčiau. Vaikus vedame į puikų darželį, iš Kauno į Vilnių atsikraustė ir tame pačiame name gyvena mano mama, turime nuostabią auklę, kuri yra tikrai kaip antra mama, mano sesė gyvena 50 metrų nuo mūsų namų, dar yra ir vyro tėvai. Mano močiutė juokiasi, kad visi pešasi dėl mūsų vaikų ir kas juos pažiūrės.

Jūsų atvejis man atrodo tikra posakio „vaikui užauginti reikia viso kaimo“ iliustracija.  Ar toks vaikų auginimo planas buvo aptartas prieš gimstant jūsų berniukams?

Taip, mes buvome sutarę, kad šis laikas man bus ir kūrybinės atostogos, o ne tik vaikų reikalai ir namų šeimininkės dalia. Kai gimė Matas, aš jau po dviejų mėnesių įstojau į universitetą: ta buitiška rutina ir protinio darbo nebuvimas gerokai išgąsdino. Stengiuosi klausytis savęs ir elgtis taip, kaip noriu. Jaučiu, kad taip pritraukiu panašius į save žmones, su kuriais man pakeliui ir tada nesuku galvos, ką apie mane pagalvos kiti.

Praėjusią vasarą buvai įtraukta į business.financing.co.uk TOP 10 verslo moterų vadovių sąrašą. Ne pirmą kartą esi išskiriama kaip moteris verslininkė. Ar Tau svarbūs tokie įvertinimai ir toks kontekstas?

Jeigu niekas neprimintų apie tokį skirstymą, kad štai yra vadovai vyrai ir vadovės moterys, turbūt nekreipčiau į tai dėmesio. Diskriminacijos šiuo klausimu nesu patyrusi. „Vinted“ komanda visuomet buvo įvairi, o bendrauti su investuotojais niekada neidavau viena. Versle viskas yra orientuota į rezultatą, o kas jau jį pasiekia, nėra taip svarbu.

„Socialinius lyčių skirtumus pastebėjau labiau dėl savo auklėjimo. Supratau, jog visgi buvau ruošiam būti paklusnia ir niekam netrukdančia visuomenės nare.“

Pirmą kartą apie tokią skirtį susimąsčiau, kai mane pakvietė į kelias konferencijas, paminėdami, jog ieškojo verslo įkūrėjos moters ir mane atsirinko būtent dėl to.

Esu pastebėjusi, jog vyrai galvoja ir veikia ambicingiau, o moterys – atsargiau. Kai sudedi šiuos du požiūrius į vieną, tada ir įvyksta šokis. Manau, kad įvairovė, ir kuo didesnė, yra sėkmingo verslo atsakymas. Tiesa, kai komanda labai įvairi, ji tampa šiek tiek lėtesnė priimdama sprendimus – užtrunka laiko surasti kompromisą.

Socialinius lyčių skirtumus pastebėjau labiau dėl savo auklėjimo. Supratau, jog visgi buvau ruošiam būti paklusnia ir niekam netrukdančia visuomenės nare, o ne verslui ir kai atsidūriau jame, paaiškėjo, kad neturiu daugumos čia reikalingų įgūdžių, kuriuos privalau išsiugdyti.

Dažnai girdime svarstymų, kodėl moterys statistiškai užima mažiau vadovaujančių pareigų nei vyrai ir pasyviau dalyvauja versle. Vieni sako, jog tai elementari diskriminacija, kiti, jog moterys iš prigimties yra mažiau ambicingos ir tiesiog nenori tokių atsakingų pareigų. Dar esu girdėjusi argumentą, jog trūksta pozityvių istorijų viešojoje erdvėje: kaip moterys pasirinko tokį kelią, galiausiai, ar juo nenusivylė. Ką pati manai, ar realūs pavyzdžiai galėtų išjudinti moteris?

Prieš kokius aštuonerius metus „Vinted“ ieškojome dizainerio, ir nutarėme, jog norėtume prioritetą skirti moteriai. Įsivaizdavome, jog moteris intuityviai geriau supras, kaip turi veikti ši platforma, kaip patogiau pateikti drabužių paiešką ir pan.  Galiausiai turėjome samdyti vyrą, nes neradome tinkamos, reikiamų kompetencijų moters. Taip yra nutikę ne tik mums.

Manau, kad esminiai atsakymai glūdi giliau. Lyčių lygybė prasideda nuo manęs ir visų, kurie turi vaikų. Jaučiu atsakomybę, kaip išauklėti savo tris bernus, kad jie nediskriminuotų moterų jokiu klausimu. Neseniai Donatas perskaitė knygą apie lyčių stereotipus ir tarpusavyje šiame tema padiskutavome. Atkreipėme dėmesį į savo buitį: kai važiuodavom į Kauną pas močiutę, visąlaik vairuodavo Donatas, aš tiesiog natūraliai atsisėdavau keleivio sėdynėje. Kai kas nors sugenda, vis šaukiuosi jo pagalbos, nors, žinau, kad pasimokyčiau ir galėčiau susitvarkyti pati…

Daug kalbamės apie tai, kaip auklėsime savo sūnus ir priėjome išvados, kad visgi daugiausiai jiems imponuos mūsų pavyzdys: kaip mes išreiškiame pagarbą vienas kitam, kokiu tonu kalbamės. Mums tai didelis spaudimas būti geriems tėvams, fainai porai. Mokome juos būti savarankiškais, suvokti priežastis ir pasekmes. Pavyzdžiui, nori eiti į darželį su marškinėliais? Gerai, eik. Įsidedu slapta į rankinę megztinį, nes žinau, kad išeis į lauką ir tuoj jo paprašys. Vaikas dūksta ir matai, kad gali nugriūti? Stengiamės įvertinti, kas blogiausio gali nutikti ir jei tie žaidimai negresia jokia rimta trauma, leidžiame jiems mokytis iš savo suklupimų.

Kaip vaikai pakeitė Tavo ego? Lyderių ego įprastai nebūna menkutis…

Jei ego kilimus ir nuosmukius įsivaizduotume kaip kreivę, turbūt aukščiausia atkarpa buvo „Vinted“. Natūralu – verslo aplinka išties reikalauja stipresnio ego. O kai atsiranda vaikų, supranti, kad nesi pats svarbiausias ir reikšmingiausias. Esi tik vienas iš.

„Netobulumas man duoda kryptį, viziją, kur norėčiau būti. Dabar jaučiu, kad esu etape, kai darau viską, kas man patinka.“

Dabar atrodo, kad semi gyvenimą pilnomis saujomis, kaip pati sakai, be jokių pasiteisinimų grąžini sau skolas. Visgi per pirmąjį mūsų pokalbį pastebėjai, jog tokio požiūrio išmokai per gana netrumpą laiką. Mama Tave ir seserį užaugino viena, netekai tėčio, kai buvai šešerių. Esi pasakojusi, jog Tave labiau mokė įtikti ir patikti, o ne kovoti už save, ieškoti savo išskirtinumo, būti ambicinga. Ar dar yra tos Mildos likučių Tavyje?

Palyginus save su ta Milda, dabar daug labiau pasitikiu savimi, bet dar ne tiek, kiek norėčiau. Visąlaik esi netobulas ir tai normalu, netgi naudinga. Netobulumas man duoda kryptį, viziją, kur norėčiau būti. Dabar jaučiu, kad esu etape, kai darau viską, kas man patinka. Gal tai yra blogai? Su trimis vaikais komforto mažokai, bet pozityvumo tikrai daugiau nei negatyvumo. Galiausiai, kai aplinkybės geros, trūkumai irgi neturi pretekstų lįsti.

Išėjusi iš „Vinted“ supratau, kad šitiek laiko paskyrusi save darbui, jau net nebežinau, kas aš esu, ką dabar noriu veikti. Save atrasti ir išgirsti užtrunka. Dabar daugiausiai investuoju į savo dvasinį pasaulį ir savęs pažinimą.

Čia turbūt ir slypi žmogiškos prigimties paradoksas: tobulėti, keistis gali tik gerai save pažindamas, o mėgautis gyvenimu labiausiai pavyksta tiems, kurie yra pajutę, ką reiškia gyventi labai ribotai.

Tikrai. Kai manęs klausia, kaip aš viską spėju, atremiu, kad tempas „Vinted“ buvo tikrai didesnis nei dabartinis su trimis vaikais. Neseniai kalbėjomės su kolega, kuris pasakojo apie tai, kas vyksta įmonėje: klausiau jo ir galvojau, kad grįžti į tokias greitų pokyčių, streso, bemiegių naktų aplinkybes dabar man būtų labai sunku.

Ar planuoji išvis grįžti? Kokia Tavo gyvenimo po dešimties metų vizija?

Negaliu tiksliai tau atsakyti ir tokia dalinė nežinomybė mane visai žavi. Dabar esu susikūrusi gerą, stabilų pagrindą, žinau, kas man patinka, kur širdis dainuoja, supratau, kurios sritys yra opesnės.

Dabar mane labai jaudina švietimo tema. Kai klausiu savęs, ar norėčiau į tokią sistemą leisti savo vaikus, mano atsakymas yra ne. Bet negi skųsiuos. Verčiau imsiuos veiksmų ir kažką keisiu. Matau ir daugiau problemų, bet dar nežinau, kaip tiksliai galėčiau prisidėti prie jų sprendimo.

Milda, mūsų pokalbio finalui – kaip Tu apibrėžtum, kas Tau yra gyvenimo pilnatvė?

Pilnatvė man siejasi su laisve ir galimybe kurti: idėjas, verslą, vaikus. Galimybe pačiai priimti sprendimus ir nešti už juos atsakomybę.

Jei turėčiau įvertinti savo gyvenimo kokybę nuo nulio iki dešimties skalėje, duočiau aštuntuką. Dešimtuko ir nenorėčiau, jis reikštų, kad jau pasiekiau galutinį tašką, nebėra ko keisti ir tobulinti. Tačiau kai imu galvoti ne tik apie asmeninę, bet ir apie globalią situaciją, kokiame pasaulyje gyvens mano vaikai, ar jie galės kvėpuoti švariu oru, mane ima slėgti niūresnės mintys ir didelė atsakomybė, o aštuntukas sumažėja iki penketo. Daug apie tai mąstau, bet dar nežinau, kuo galėčiau prisidėti, kad padėtis pasikeistų į gerą. Bet, manau, kad sugalvosiu.

 

 

 

 

 

 

 

Dalintis
  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė