Milda Sabienė: „Neigdami savo tėtį tarsi amputuojame dalį savęs.“
- Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė
- Iliustracijos autorius Tatiana Syrikova
- Data 27 Sau 2022
Dar vasarą žurnale „Mieloji“ publikuotas pokalbis su psichologe, ugdančiąja vadove, NLP praktike Milda Sabiene apie santykių su mama svarbą sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Tai sustiprino norą pasikalbėti apie ryšį su tėčiu, kuris, anot pašnekovės, kartais atsiduria antrame plane ar laikomas mažiau svarbiu.
P.S. Interviu su Milda apie santykius su mama rasite žemiau, prie rekomenduojamų tekstų.
Mano dėmesį patraukė Jūsų vedami online kursai apie santykio su tėčiu svarbą. Jų pristatyme rašote: „Sąmoningai ar nesąmoningai neigdami tėtį, mes neigiame save! Mes pjauname šaką, ant kurios patys sėdime, ir pykstame, kad gyvenimas nesiklosto ar klostosi ne taip.“ Kodėl toks svarbus yra ryšys su tėvu, kaip jis paaiškinamas? Kodėl neigdami jį, mes neigiame save?
Mūsų gyvenime patys svarbiausi, esminiai yra du ryšiai – su tėčiu ir su mama. Santykio su mama svarba mums natūraliai yra aiškesnė, nes jis labiau „apčiuopiamas“, t. y. visi augome ir vystėmės mamos įsčiose, gimėme per mamą, didžiajai daliai pasisekė augti su mama, nepaisant vidinių šeimos gyvenimo detalių. Tiek psichologiškai, tiek ir fiziologiškai suprantame, kad vaiko santykis su mama iki 3 metų itin svarbus, nes tuomet formuojasi saugumo jausmas, prieraišumo tipas ir daug kitų dalykų. Tėčiai kai kuriais atvejais pamirštami ar nustumiami į šalį. Tai vyksta padedant mamoms (šypsosi).
Kai pažvelgiame atidžiau ir suprantame, kad kiekvienas iš mūsų esame dviejų žmonių energijų rezultatas ir kiekviena dalis yra vienodai svarbi, pradedame kitaip vertinti ir santykius su tėčiu.
Be tėčio sėklos net ir geriausioje dirvoje (mamos gimdoje) vaisius neužsimegs. Reikalingos abi sudedamosios dalys – sėkla ir dirva. Kiekvieno iš mūsų DNR sudaro 50 proc. tėčio ir 50 proc. mamos DNR. Mūsų unikalumas nėra sukurtas mūsų pačių, tai yra tėčio ir mamos miksas. Nėra taip, kad iš mamos gauname 80 proc. DNR, o iš tėčio – tik 20 proc.
Į tą 50 proc. įeina ne tik DNR, bet ir mūsų talentai, stiprybės, silpnybės, charakterio bruožai, intonacijos, saviraiška ir savirealizacija pasaulyje.
Kai mes neigiame tėtį, sakome, kad jo neturime, niekiname, auklėjame, vertiname kaip niekšelį, išdavusį mamą, ar silpnavalį, nekenčiame jo, teisiame ir pan., iš tikrųjų neigiame ir save. Tarsi amputuojame pusę arba dalį savęs. Tiesiog įsivaizduokime, kad tuomet pusė mūsų DNR grandinės tampa neaktyvi. Kaip ir pusė mūsų talentų, išteklių, stiprybių, saviraiškos ir savirealizacijos galimybių pasaulyje. Kokio rezultato tuomet savo gyvenime galime tikėtis?
Tokiu būdu mes pjauname šaką, ant kurios sėdime. Dažnai žmogus pats to nemato, nes neigimas ir nenoras matyti yra labai stiprūs. Tačiau kai susilaukia vaikų ar kai kyla problemų dėl santykių, jis dažniausiai išdrįsta pažvelgti giliau. Viskam yra savas laikas.
Kaip Jūs apibūdintumėte gerą, sveiką santykį su tėvu, kuris mums padeda tvirtai stovėti ant kojų? Ar be nuoskaudų, bet ne itin artimas ar dažnai puoselėjamas ryšys jau nėra geras?
Geras ar sveikas santykis prasideda nuo suvokimo, kad ne mane „padarė“ ir pametė, o aš, t. y. mano siela, pati pasirinko šitą tėtį ir šitą mamą, kad šiame gyvenime patirčiau tai, ką turiu patirti. Tik per potyrius augame mes ir mūsų sielos išmoksta gaunamas pamokas.
Be to, svarbu priimti savo pasirinkimą. Jeigu mano tėtis yra alkoholikas, vadinasi, aš jį tokį pasirinkau ne dėl ko nors kito, o tik dėl savęs, tik dėl savo patirčių.
„Netgi jei žmogus yra nematęs savo tėčio, nepažįsta jo, pažindamas save ir priimdamas savo duotybes ir talentus su dėkingumu, jis puoselėja nuostabiausią ryšį su savo tėčiu.“
Pagarba tėčiui yra be galo svarbi, tačiau be priėmimo nėra ir pagarbos. Neįmanoma gerbti žmogaus, jei jį vertiname, teisiame, auklėjame, gėdinamės, kaltiname ar gailime. Tokiu atveju mes nesugebame pamatyti situacijos jo akimis. Nesuvokiame jo sielos pasirinkimų ir patirčių, patikime iliuzija, kad geriau žinome ar teisingiau mąstome. Tuomet „iššokame“ iš savo vietos giminės sistemoje ir tampame nebe savo tėvų vaikais, o tėvais savo tėvams. Kai vaikas praranda savo vietą, labai dažnai nesąmoningai aplinka ima reaguoti agresyviai, tarsi norėdama, kad šis susiprotėtų ir sugrįžtų ten, kur jam būti pridera.
Svarbiausa yra tai, ką jūs jaučiate savo širdyje – dėkingumą ar nuoskaudą, pagarbą ar gailestį. Nebūtina susiskambinti kiekvieną savaitę, kad ryšys būtų geras ar artimas. Stebuklai vyksta širdyje. Netgi jei žmogus nėra matęs, nepažįsta savo tėčio, pažindamas save ir priimdamas savo duotybes ir talentus su dėkingumu, jis puoselėja nuostabiausią ryšį su juo.
Esate sakiusi, kad santykis su tėvu gali „atrišti“ finansų srautus. Ar galėtumėte pakomentuoti, kaip?
Santykis su tėčiu yra santykis su vyriškąja energija. Ši energija mums suteikia ryžto eiti, siekti, veikti, kelti tikslus, reikštis išoriniame pasaulyje, būti aktyviems, bendradarbiauti su kitais žmonėmis, išdrįsti būti matomiems ir tapti lyderiais, būti autoritetais, prisiimti atsakomybę. Tai taip pat yra noras pažinti ir smalsumas, kuris skatina išeiti iš komforto zonos, plėsti savo ribas, „užkariauti pasaulius“. Tai disciplina, drąsa rizikuoti. Ir vienas iš aspektų yra generuoti pinigų srautus, juos investuoti ir dauginti.
„Kaip vaikui, kol yra mažas, neduodamas tikras peilis, taip ir suaugusiam asmeniui duodama tiek, kiek gali priimti, nes priešingu atveju jis susižalos.“
Pinigų energija labai stipri. Ją priimti, sulaikyti, suvaldyti ir įdarbinti gali tik drąsūs ir ryžtingi žmonės, kurie turi aiškius tikslus ir geba jų siekti. Jeigu žmogus dar neturi šių savybių, jis bus kaip nutekamasis vamzdis, nukreipiantis šios energijos srautą į kitų žmonių rezervuarus, nes jo paties rezervuaras labai mažas. Jis yra dar per mažas, per silpnas atlaikyti pinigų energiją.
Kaip vaikui, kol yra mažas, neduodamas tikras peilis, taip ir suaugusiam asmeniui duodama tiek, kiek jis gali priimti, nes kitaip susižalos.
Kai žmogus pamato pinigų keliamus iššūkius ir juos priima, atsisuka į tėtį ne tam, kad šis pasikeistų, o kad jo apledėjusi širdis pradėtų tirpti, reikalai pradeda taisytis. Tiek santykiai su tėčiu, tiek finansai.
Dažnai girdime pasakojimus apie tai, kokią didelę įtaką mergaitės (moters) santykiai su tėvu turi jos pačios šeimos kūrimui, partnerių pasirinkimui. Kartais teigiama, kad moterys pasirenka partnerius, panašius į jų tėčius arba kaip tik visiškas priešingybes. Nuo ko tai priklauso?
Kaip berniukui mama yra pirmoji jo gyvenimo moteris, taip mergaitei tėtis – pirmasis jos gyvenimo vyras. Vaikystėje daugelis berniukų nori vesti savo mamas, o mergaitės – ištekėti už savo tėčių.
Mergaičių ryšys su tėčiu yra itin svarbus, kalbant apie romantines partnerystes. Kol gyvename nesąmoningai, t. y. neigdamos tėtį, tol turime tik du realius pasirinkimo variantus: arba pritraukiame tokį patį partnerį kaip tėtis, arba visišką priešingybę. Ilgalaikiuose santykiuose ir vienas, ir kitas variantas ilgainiui ima erzinti. Pirmuoju atveju nusiimsime rožinius akinius ir pamatysime, kad partneris yra visiškai toks pats kaip tėtis. Antruoju atveju nesąmoningai jausime emocijų ir nuo vaikystės įrašytų programų trūkumą ir pačios pradėsime provokuoti įvairiausias situacijas ar konfliktus. Taip pasireikš ta slopinama tėčio energija.
Kitokie pasirinkimai įmanomi tik tuomet, kai sąmoningai suvokiame tėčio reikšmę mūsų gyvenime ir kodėl mes pačios pasirinkome jį būtent tokį ir ne kitokį.
„Kai kas nors mus erzina, tai yra ženklas, kad ši informacija – apie mus.“
Jeigu moteris jau turi partnerį ir pradeda keistis jos suvokimas, požiūris, emocinės reakcijos, jau vien dėl šių vidinių pokyčių keičiasi šeimos dinamika ir, įdomiausia, pats partneris. Kalbu iš savo patirties: mano šeima dėl mano iniciatyvos braškėjo ir stovėjo ant skyrybų slenksčio.
Jei moteris renkasi partnerį, tai po tokios vidinės transformacijos ji pradės traukti kitokius vyrus į savo gyvenimą, nes jos vidinis skambesys (vibracijos) jau bus pasikeitusios.
Ar ryšį su biologiniu tėvu gali atstoti su kitu moterį auginančiu, mylinčiu vyru – patėviu — sukurtas ryšys?
Dažnai sulaukiu klausimų apie situacijas, kai patėvis vadinamas tėčiu ir užaugina vaiką kaip savą. Tačiau, kad ir koks jis būtų geras žmogus, puikus mokytojas ar šeimos galva, jūsų DNR yra ne jo, o jūsų biologinio tėčio. Ne veltui sakoma, kad kraujo ryšys labai svarbus. Kai šis ryšys bunda, žmogui labai rūpi suprasti savo tikrąsias šaknis. Nekalbu apie tai, kad tėvą atstojęs vyras nukeliamas į antrą planą.
Jei nupieščiau piešinį, kuriame tėvai pavaizduoti lyg du galingi sparnai, nešantys jus per gyvenimą, tai patėvis būtų papildomas, bonusinis sparnas, kurį gavote dovanų. Kol tėčio sparnas neveiksnus, šis labai stipriai padeda. Tik kaip negalime visą laiką važiuoti automobiliu su atsarginiu ratu, taip ir gyvenime savi sparnai yra savi.
Kaip patartumėte priimti savo tėvą net ir tuo atveju, kai vertybiškai jis labai nutolęs nuo mūsų arba pats nuolat ryšį komplikuoja?
Ne vaikų reikalas vertinti tėvų vertybes, jų pasirinkimus ir gyvenimo būdą. Greičiausiai būtent tik dėl tokių tėvo vertybių jo vaikas priėmė tam tikrus pasirinkimus ir sprendimus savo gyvenime. Jeigu tėtis nebūtų buvęs toks, koks yra ar buvo, kažin kokie tuomet būtų buvę mūsų pasirinkimai ir kaip susiklostęs gyvenimas.
Jeigu mums atrodo, kad tėtis komplikuoja santykius, esame teisėjai ir vertiname jį bei jo pasirinkimus, nes mus erzina. Tyliai arba garsiai kaupiame nuoskaudas, nes turėjome kitokių lūkesčių. Pavyzdžiui, aš tiek padariau dėl mūsų santykių, o jis vėl viską sukomplikavo! Dažniausiai tai tik atskleidžia mūsų manipuliacijų motyvus: ką nors darome tam, kad kitas žmogus pasikeistų ir mums būtų paprasčiau gyventi. Matydami, kad manipuliacija neveikia, susierziname ir apkaltiname kitą.
Kai kas nors mus erzina, tai yra ženklas, kad ši informacija – apie mus. Mūsų valia, kaip elgsimės toliau – užsimerksime ir vaidinsime, kad tai nesusiję su mumis, ar skaitysime ženklus ir imsime keisti(s).
Kokių pokyčių pamatote savo ar kitų žmonių gyvenimuose, kai jie išmoksta nenuneigti savo tėvo, priimti jį? Kas pradeda keistis?
Esu labai laiminga galėdama matyti ir liudyti daugybės žmonių pokyčius, pasikeitus jų santykiams su tėčiu. Pirmiausia žmogus atsitiesia, ima pasitikėti savimi, nuo pečių nukrenta našta, apima lengvumo, o paskui ir pilnatvės jausmas, noras kelti tikslus ir judėti jų link. Atsiranda ryžto ir noro veikti. Taisosi santykiai, atsiranda daugiau pagarbos. Tai padidina ir finansų srautus.
Stebuklai vyksta, ir juos kuria patys žmonės savo širdyse. Esu dėkinga, galėdama jiems padėti ir juos lydėti šiame kelyje.
Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji
- Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė