Šiandien itin populiarios sąmoningumo metodikos moko įsiklausyti į savo kūną. Juk jį patys jaučiame geriausiai? Bet ar tikrai suprantame, kas jame vyksta, ir gebame atliepti jo poreikius? Jau daugiau nei 15 metų hormonų poveikį moterų smegenims tirianti Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė, dėstytoja ir projekto „Mokslininkai tavo kambaryje“ kūrėja dr. Ramunė Grikšienė skatina moteris susipažinti su savo kūnais.

Klausydamasis Ramunės gali pasijusti kiek paradoksaliai. Lyg ir daug kas žinoma, esame ruoštos „gyvenimui su ciklu“. Vis dėlto atsiveria naujas požiūris į fizinę savijautą, darbingumą, nuotaikas, reakciją į stresą. Be to, toks žvilgsnio praplėtimas apnuogina ir seniai įsigalėjusius visuomenės stereotipus, ir gėdos sampratą.

Ramune, kaip nusprendėte savo mokslinį darbą dedikuoti būtent šiai tyrimų sričiai, orientuotai į hormonų poveikį moterų smegenims?

Sunku pasakyti, ar tai priklausė nuo manęs (juokiasi). Dar studijų metais kurso vadovas prof. dr. Osvaldas Rukšėnas pasiūlė rašyti kursinį darbą apie menstruacinį ciklą ir kognityvines funkcijas. Vėliau, baigdama bakalauro ir magistro studijas, tyriau, kaip menstruacinio ciklo metu keičiasi darbinė atmintis. Taip pat nagrinėjome, kaip moters reakcija į stresą priklauso nuo lytinių hormonų. Nors dabar tuos darbelius vertinčiau kaip visiškai studentiškus, tačiau tai buvo itin įdomios temos, kurios nulėmė šiandieninę specializaciją.

Prieš pradėdama studijuoti doktorantūroje pastebėjau hormoninės kontracepcijos nišą. Ėjo kokie 2007–2008 m., tačiau tuo metu mokslinėje literatūroje buvo aprašyti vos keli tyrimai, kaip hormoninė kontracepcija veikia smegenis ir nervų sistemą. Nors pagal farmacinius ir fiziologinius aspektus kontraceptinė piliulė yra vienas geriausiai ištirtų vaistų, bet būtent tai, kaip ji veikia savijautą, nuotaiką, kognityvines funkcijas, nagrinėta beveik nebuvo.

Šiandien jau turime ne vieną Europos tyrėjų grupę, kuri nagrinėja šias temas ir bendradarbiauja su kitomis tyrėjų grupėmis. Atliekami kombinuoti tyrimai, susiję su moterų smegenimis, PMS sindromu, nėštumu, hormonais ir psichine sveikata. Tai įdomi, bet ir labai jautri sritis, nes bioetika yra labai griežta. Juk negalime manipuliuoti žmonių hormonais.

O kada „sprogo“ šių temų aktualumas tarptautiniu mastu?

Šios srities tyrimai apima 20–30 metų laikotarpį. Mokslo požiūriu tai yra tikrai gana šviežia niša. Ilgą laiką buvo manoma, kad lytiniai hormonai atlieka tik savo funkciją, t. y. reguliuoja reprodukciją. Tačiau kai buvo sukurti modernūs tyrimo metodai, neurovaizdavimo technika, atsirado galimybė pamatyti daugiau priežastinių ryšių ir pokyčių smegenyse. Dabar, taikydami smegenų encefalogramos (EEG) metodą, jau galime matuoti ne tik kognityvines funkcijas, bet ir kaip kinta smegenų aktyvumas. Paradoksalu, bet šis gana paprastas metodas dabar nebe toks dažnas. Vienas populiariausių smegenų aktyvumo tyrimo būdų yra magnetinis funkcinis rezonansas. Tai šaunus metodas, nes labai tiksliai padeda įvertinti smegenų struktūrą ir kurioje vietoje vyksta procesai, tik labai lėtas. O tai nėra gerai, kai stebime emociją ar kognityvinį procesą, kuris prasideda ar baigiasi per 1 sekundę.

„Kokiais 1995 m., net ir kai mokslininkų bendruomenei pristatydavau, kad tiriu mėnesinių ciklą, visi nudelbdavo akis. Sulaukdavau net rekomendacijų kažkaip švelniau įvardyti tyrimo objektą.“

Šios neuromokslų temos populiarėja dėl kelių priežasčių: mokslinės pažangos, moterų emancipacijos augimo ir socialinės brandos. Mes išdrįstame ne tik tirti, bet ir apie tai garsiai kalbėti.

Jūsų nuomone, kiek tokie tyrimai padeda išlaisvinti ne tik moterų, bet ir visuomenės požiūrį į lytiškumą? Juk moterų ciklas ilgai buvo (o kai kur ir tebėra) didelis tabu.

Nuo tada, kai pradėjome savo tyrimus, matau labai didelį pokytį. Kokiais 1995 m., net ir kai mokslininkų bendruomenei pristatydavau, kad tiriu mėnesinių ciklą, visi nudelbdavo akis. Jau nekalbu apie visuomenę. Sulaukdavau net rekomendacijų kažkaip švelniau įvardyti tyrimo objektą (juokiasi). Net ir šiandien, ypač iš vyresnės kartos žmonių, gali išgirsti, kad moteris yra nešvari ar ji serga. Pastarasis apibūdinimas man apskritai sunkiai suprantamas.

Tad čia svarbu ne tik tyrimai, bet ir atviresnis kalbėjimasis. Būtent nežinojimas ir paskatina kurti stereotipus bei tabu. Ir pačios moterys, nesuprasdamos, kas jų ciklo metu vyksta smegenyse, kartais elgiasi neadekvačiai. Domėjimasis savo kūnu leistų sąmoningiau viską priimti, neneigti, kontroliuoti. Kai nesupranti, kas su tavimi vyksta, dažnai pradedi save kaltinti, o tai yra žalinga. Pavyzdžiui, esu pikta, bet nežinau, dėl ko pykstu, tad suirztu dar labiau. Arba noriu nevaldomai valgyti ir dėl to dar labiau graužiu save. Kai seki savo ciklą (dabar tam turime patogių programėlių telefone) ir domiesi, kas vyksta su tavo kūnu, gali tuos bangavimus susieti su hormonų pokyčiais ir tikrai lengviau juos atlaikyti. Žinojimas tikrai padeda nusiraminti.

Dabar net kai kurie ugdantieji vadovai moko moteris gyventi pagal savo ciklą. Pavyzdžiui, priklausomai nuo ciklo savaitės dirbti tam tikrus darbus. Ar toks gyvenimo rutinos planavimas turi mokslinį pagrindimą?

Taip. Pavyzdžiui, kai kuriose smegenų struktūrose ovuliacijos metu sinapsių padaugėja bene dvigubai, tad galima spėti, kad tuo metu tam tikros kognityvinės savybės tampa „aštresnės“, ryškesnės. Tarkime, sustiprėja kūrybinis mąstymas ir tu gali tiesiog efektyviau dirbti. Vertindama šį aspektą pritarčiau, kad darbų planavimas pagal ciklą yra įmanomas. Kita vertus, toks požiūris gali būti ir labai ribotas. Man pačiai nelabai priimtinas toks griežtas „savęs sustatymas“ pagal savaites. Juk negalime paneigti aspektų visumos. Reta moteris gali taip valdyti savo rutiną: esame priverstos dirbti einamuosius darbus, nepriklausomai nuo užduoties tipo.

„Jei jau gimiau labiau veikiama vyriškų hormonų, gali būti, kad man tėvai taip lengvai lėlyčių ir neįsiūlys.“

Bendraudama su jaunais žmonėmis labiausiai pasigendu pasitikėjimo savo kūnu ir intuicija. Dabar daugelis atsakymų ieško „Google“, kalbasi su ugdančiaisiais vadovais, klausosi įvairių tinklalaidžių. Aš to nesmerkiu, bet nereikia įtikėti, kad ten rasi visus atsakymus. Manau, kiekvienas turime sukaupti tam tikrų žinių, o tada jau žiūrėti, kaip mums patiems geriau, kaip mūsų aplinka, šeima veikia ir gyvena. Domėjimasis yra sveikintinas, bet nepamirškime įsiklausyti į save. Kai gaudai kiekvieną komentarą, pradedi dirbtinai kurti rutiną net nesuprasdamas, ar tikrai tau ji tinka.

Pats metas plačiau aptarti, kaipgi smegenys ir menstruacinis ciklas koreliuoja su mūsų savijauta, darbingumu ar reakcija į stresą?

Pirmiausia vertinčiau biologiškai. Šiuolaikinė visuomenė gyvena 100 metų, bet mūsų organizmai formavosi šimtus tūkstančių metų. Biologiniai procesai taip greitai nesikeičia. Mūsų menstruacinis ciklas yra skirtas reprodukcijai, o ne tam, kad mes blogai jaustumėmės ar neadekvačiai elgtumėmės. Visa sistema sukurta dėl dauginimosi, tad tuomet, kai yra mėnesinės ir pora savaičių po jų, daugėja estrogeno, organizmas ruošiasi: tampame pastabesnės, padidėja dėmesio sutelktumas, gerėja informacijos priėmimas, empatija. Taip pat stiprėja mūsų jutimų jautrumas, greičiau viską suvokiame, emocijos būna stabilesnės. Juk tikslas yra ovuliacija ir apvaisinimas, o tai reiškia, kad mes turime pasirinkti, pritraukti partnerį ir teisingai elgtis. Taip tos mūsų smegenys ir ruošiasi – laiku sureaguoti.

Antroje ciklo dalyje, kai organizmas „galvoja“, kad tikėtinai pastojimas jau įvyko, progesteronas ima slopinti, raminti smegenis. Mažiau norime kur nors bėgti ir ką nors daryti. Prieš prasidedant mėnesinėms progesteronas staigiai krinta, tuomet juntame patį didžiausią dirglumą. Prasidėjus menstruacijoms labiausiai juntami fiziologiniai negalavimai, nes, be išoriškai pastebimo kraujavimo, vyksta ir tai, ko nematome – uždegimas mažojo dubens srityje. Uždegimas, kur jis bebūtų, sukelia nemalonius pojūčius, nervo klajoklio dirginimą, skausmą, todėl priešmenstruaciniu ir menstruacijų periodu būname prastesnės nuotaikos bei savijautos.

O kada savo gyvenime moterys jaučia didžiausius hormonų „kalnelius“?

Šiuo atžvilgiu „žaidžia“ dvi pusės – hormonai ir socialinis aspektas; abi bendradarbiaudamos  lemia moterų savijautą. Hormonų svyravimai suaktyvėja ir jų poveikis paaštrėja paauglystėje, priešmenstruaciniu periodu, taip pat nėštumo ir ponėštuminiame etape. Vis dėlto tie etapai yra jautresni ir socialiniu požiūriu. Tad kaip atlaikysime hormonų svyravimus, priklausys ir nuo mus tuo metu supsiančios aplinkos, kitų žmonių supratingumo, palaikymo ir pan. Pavyzdžiui, nerimo padidėjimas gali būti nulemtas ir hormonų, ir socialinių aspektų. Tarkime, aš laukiuosi, nerimauju dėl būsimo vaiko sveikatos, gimdymo, o jam gimus jaučiuosi neužtikrinta, pavargusi ir galbūt nesulaukiu palaikymo. Jei gyvenimo iššūkiai ištinka tą menstruacinio ciklo savaitę, kai hormonų lygis yra stabilus, moteris kur kas ramiau su jais susidoroja, nei kelios dienos iki mėnesinių, kai jautrumas ir taip yra padidėjęs.

Kokią įtaką moterų smegenų pokyčiams daro nėštumas ir ponėštuminis periodas?

Labai stipriai persitvarko visas moters organizmas, jo metabolizmas. Energijos gamybai pradedame naudoti riebalus, nors visą gyvenimą naudojome angliavandenius. Vien tai padeda suprasti, koks stiprus ir visa apimantis pokytis įvyksta moters organizme. Taip pat labai svarbi kraujotaka. Vaisius yra kaip „šulinys“, kuris susiurbia medžiagas, kurių jam tuo metu reikia. Kraujas irgi yra labiau nukreipiamas į vaisių, todėl mamos smegenys gali būti prasčiau juo aprūpinamos. Dėl šios priežasties atsiranda atminties sutrikimų, kartais atrodo, kad mąstymas apskritai kažkoks apsunkęs.

Vertinant smegenų struktūrinius pokyčius nėštumo metu atlikti du neurovaizdinimo tyrimai. Vienas jų parodė, kad nėštumo metu smegenų tūris sumažėja ir atsistato tik po gimdymo. Kitas tyrimas atskleidė, kad smegenų tūris mažėja būtent tose srityse, kurios atsakingos už socialinius ryšius, empatiškumą. Tiksliai nežinome, bet tikriausiai vyksta procesas, vadinamas sinapsių genėjimu, panašus į vykstantį vaikystėje ir paauglystėje, kai smegenys atsirenka „svarbiausius“ ryšius, o kiti naikinami. Greičiausiai prisitaikoma prie naujų gyvenimo sąlygų. Žinoma, smegenų (pilkosios medžiagos) tūrio mažėjimas nereiškia, kad moterys kvailėja ar kad smegenų mažėja apskritai. Toks pokytis rodo, kad smegenys susikoncentruoja į tai, kas bent jau kurį laiką bus svarbiausia – socialinį ryšį. Vienintelis iki šiol atliktas tyrimas rodo, kad per dvejus metus po gimdymo didžioji smegenų tūrio dalis neatsistato, išskyrus vieną sritį – hipokampą.

Atsižvelgiant į šiuos tyrimus, galima teigti, kad moteris jaučia, jog galvoje „kažkas neveikia“, ir biologiškai tai pagrįsta. Tie pokyčiai yra susiję su ryšiu tarp mamos ir jos kūdikio. Kuo didesni tam tikrų struktūrų pokyčiai, tuo stipresnis ryšys. Tai rodo moters prisitaikymą prie naujo, motinos, vaidmens.

Įstrigo Jūsų seminare minėtas pavyzdys, kad meilė ir rūpinimasis palikuoniu atsiranda padedant hormonams. Tad kokia ta hormonų galia? Gal per daug ką siejame su socialiniais įgūdžiais?

Šiuo atveju svarbūs du hormonai – oksitocinas ir dopaminas. Ilgą laiką buvo manoma, kad oksitocinas yra tik fiziologinis, gimdymą skatinantis hormonas, t. y. sutraukinėja lygiuosius raumenis iš pradžių gimdymo, paskui laktacijos metu. Visgi tyrimai atskleidė, kad oksitocinas taip pat labai svarbus socialinio ryšio hormonas. Pavyzdžiui, gyvūnų, kurie gyvena bandomis ir nesudaro ilgalaikių porų, organizme jo lygis yra žemas, o tų, kurie sudaro poras, – gerokai aukštesnis. Tai svarbu, nes natūraliai išsiskiriantis oksitocinas stiprina ryšį. Gimdymo metu jis išsiskiria, nes reikalingas gimdos susitraukimams sukelti ir palaikyti. Bet šis hormonas lemia ir besimezgantį stiprų ryšį tarp mamos ir vaiko. Vėliau tas ryšys palaikomas vaiką žindant. Pamačius, priglaudus prie savęs kūdikį, mamos smegenyse gaminamas oksitocinas skatina pieno išsiskyrimą ir stiprina tarpusavio ryšį. Oksitocinas taip pat stiprina porų ryšį, santykių palaikymą, pastovumą. Fiziologine ir socialine prasme jis yra labai stiprus hormonas.

O dopaminas vadinamas atlygio hormonu. Esame sukurti taip, kad daugelį dalykų darome siekdami atlygio: valgome, nes pajuntame sotumą; padedame kitiems, nes sulaukiame dėkingumo; perkame suknelę, nes norime gražaus vaizdo veidrodyje. Atlygio jausmą juntame tuomet, kai smegenyse išsiskiria dopaminas. Jeigu aš priglaudžiu prie savęs kūdikį, nors jis genetiškai nėra mano, artumo jausmas man teikia malonumą, smegenyse taip pat išsiskiria dopaminas. Tuomet atsiranda ryšys, aktyvuojantis atlygio, pasitenkinimo jausmus, kyla noras rūpintis. Pasitelkiant mūsų organizmo chemiją, vaikas yra stimulas kurti ryšį.

Jei nebūtų šių hormonų, mums reikėtų kur kas daugiau sąmoningų pastangų, pavyzdžiui, pamilti nebiologinį vaiką ar išlaikyti poros ryšį. Žmogus gali viską racionaliai suvokti, bet hormonai padeda tai padaryti natūraliai. Žinoma, negalima uždėti karūnos tik hormonams.

Moterys kartais nuogąstauja, ar tikrai mylės savo vaiką. Man vis norisi pasakyti: mažiau galvokite ir verčiau leiskite fiziologijai nudirbti savo darbą, o kai jau reikės, jūs sąmoningai dėsite pastangas kurdamos ryšį su vaiku.

dr. Ramunė Grikšienė

Dabar itin populiaru kalbėti apie moteriškumo paieškas. Ar jis gali būti įgimtas? Ar smegenų pokyčiai, hormonų pusiausvyra ar disbalansas lemia mūsų moteriškumo suvokimą ar jauseną?

Labai daug ką gali lemti įgimti dalykai. Ypač tai atsiskleidžia dvynių tyrimai. Pavyzdžiui, mergaitė, turinti brolį dvynį, yra pastebimai vyriškesnė, nes nėštumo metu šis dalijosi savo testosteronu. Kol embrionai vystosi, berniukas vyriškus hormonus gamina, o mergaitė moteriškų hormonų – ne, bet pasiima jų iš mamos. Jau atlikta tyrimų, kurie patvirtina, kad brolį dvynį turinčios mergaitės yra kai kuriais aspektais vyriškesnės: geriau orientuojasi erdvėje, geriau atlieka matematinius skaičiavimus ir pan.

Žinoma, augant didelę įtaką daro ir socialinė aplinka. Pavyzdžiui, ar aš žiūriu ir domiuosi, kaip tėtis automobilius remontuoja, ar žaidžiu su lėlėmis grožio saloną. Bet jei jau gimsiu labiau veikiama vyriškų hormonų, tai gali būti, kad man tėvai taip lengvai lėlyčių ir neįsiūlys. Tad viskas yra susiję, ir dažnai mes negalime patvirtinti, kuri dalis buvo reikšmingesnė.

„Mūsų, mokslininkų, veikla leidžia perprasti principus, bet tai nereiškia, kad viską žinodami tampame visagaliai. Žinojimas gali padėti susidraugauti su savo kūnu ir savijauta, bet tikrai ne visais atvejais viską pakeisti.“

Kartais, matyt, mums net neverta moteriškumo išradinėti, nes esame tokios, kokios esame.

Taip, pritariu. Kita vertus, mane jaudina ir vyrams primetamos vyriškumo sampratos, kurios vis dar  labai gajos: berniukui, o paskui vyrui tarsi nevalia verkti, rodyti jausmų, būti jautriam ir pan. Tai ne šio interviu tema, bet norisi paminėti, kad ne tik moterys ieško savo tapatybės. Kartais apima jausmas, kad vyrai šiuo aspektu net labiau nuskriausti.

Daug kalbame, kad reikia domėtis savo kūnu, klausyti intuicijos, bet išorinių veiksnių neišvengsime. Pavyzdžiui, streso. Kaip jis paveikia mūsų smegenis ir hormonų sistemą?

Stresas yra labai galingas veiksnys visiems hormonams. Pogumburio struktūra, kuri reguliuoja lytinę, reprodukcinę sistemą, reguliuoja viską, kas vyksta mūsų vidaus organuose. Kitaip tariant, visą hormonų sistemą reguliuoja labai maža, besėklės vynuogės dydžio struktūra. Pavyzdžiui, jei patiriu stresą, mano kūnas iš karto gauna signalą, kad dabar ne laikas daugintis. Tuo metu reprodukcinė sistema yra slopinama. Stresas sutrikdyti metabolizmą, augimą. Viskas labai susiję.

Įsiminė Jūsų išsakyta mintis, kad „kaip stresas paveikia mus, priklauso nuo mūsų pačių, o ne nuo jo dydžio ar kaip dažnai jį patiriame“.

Taip, ir ne vien hormonai svarbūs. Šiuo atveju yra svarbi alostazė – stabilumo pasiekimas, t. y. kaip mes sugebame atsigauti po patirto streso. Kuo greičiau susigrąžiname pusiausvyrą (tikrą, ne apsimestinę), tuo mažesnį neigiamą streso poveikį patiriame. O gebėjimas atsigauti priklauso nuo mūsų sveikatos, patirties, išmoktos elgsenos. Pavyzdžiui, jei sergame ar patiriame ilgalaikį stresą, tarkim, slaugydami savo giminaitį, būname labiau išsekę ir mūsų gebėjimas atsigauti sumažėja.

Kiti veiksniai, padedantys kovoti su stresu, yra mūsų patirtys ir elgsena, kaip esame išmokę viską priimti. Ar puolame šaukti, verkti, rėkti, ar ramiai apmąstome? Ir kokią aplinką susikuriame. Ar einame parūkyti, išgerti į barą, ar visgi pasportuoti? Mūsų socialinė elgsena, fiziologija, patirtys susideda ir nulemia, kiek stresas mus paveiks ir kokią žalą mūsų organizmui padarys.

Minėjote tyrimus, kuriuose moterys aiškiai išskiriamos kaip dažniau kenčiančios nuo nerimo ir depresijos sutrikimų. Ar jie gali būti susiję su hormonų svyravimais?

Iš tiesų tikslaus atsakymo, kodėl būtent moterys dažniau turi šių sutrikimų, nėra. Visgi bandoma tai susieti su hormonais, nes nerimo ir depresijos sutrikimai dažniausiai pasireiškia jautriausiais gyvenimo periodais: paauglystėje, pogimdyviniu periodu, po menopauzės.

Geriau žinoma, kad nerimo, autizmo sutrikimų vyrams gali kilti dėl testosterono poveikio organizmui vystantis. Pavyzdžiui, tirta, kaip vaisiaus smegenys priklauso nuo mamos mitybos. Jeigu jai trūksta vitamino D, vaisiaus smegenys tampa jautresnės testosteronui ir tai gali būti vienas iš veiksnių, sukeliančių autizmo spektro sutrikimus.

Depresija ir nerimas gali būti susiję ir su stresu ar tam tikrais negalavimais, patirtais vaikystėje. Ankstyvoje vaikystėje (nuo 2 iki 6 metų) ir paauglystės  periodu (maždaug nuo 12 metų) vyksta smegenų struktūros, kurią jau naujai veiks hormonai, kūrimas. Tad jei vaikystėje patiriami didžiuliai išgyvenimai, stresas, kyla valgymo sutrikimų, kurie sutrikdo medžiagų apykaitą, yra didesnė tikimybė, kad smegenų jautrumas hormonams pakis ir moterims dėl hormonų svyravimų kils depresija ar nerimo sutrikimų.

Dar vienas svarbus aspektas – genai. Ir genai, ir epigenetiniai veiksniai bei hormonai lemia, kaip mes išsivystome ir kokie esame.

Klausausi Jūsų ir atrodo, kad juntu augančią atsakomybę tinkamai pasirūpinti savo kūnu.

Iš tiesų per daug žinoti irgi nėra gerai (juokiasi). Visuomet sakau, kad svarbu nesimesti į kraštutinumus. Domėtis ir žinoti naudinga, bet nereikia visko suabsoliutinti. Mūsų, mokslininkų, veikla leidžia perprasti principus, bet tai nereiškia, kad viską žinodami tampame visagaliai. Žinojimas gali padėti susidraugauti su savo kūnu ir savijauta, bet tikrai ne visais atvejais viską pakeisti, išgydyti ir t. t.

Baigdama pokalbį gal galėtumėte pasakyti, kaip sugalvojote internetinį projektą „Mokslininkai tavo kambaryje“ ir taip dalintis savo žiniomis?

Tai karantino kūdikis. Per pirmąjį karantiną pradėta rengti daug online renginių, o man tapo akivaizdu, kad žmonės nori žinių ir mokslo. Pagal kitą projektą rengiau pranešimus apie emocijas, ir jie sulaukė išties didelio susidomėjimo. Tai tapo įrodymu, kad turiu reikiamų žinių, galiu kalbėti ir jas perteikti kitiems. Tad toks yra ir pagrindinis tikslas – dalintis žiniomis ir vykdomais tyrimais, kad jie nebūtų prieinami tik uždarai mokslininkų bendruomenei. Turiu puikią komandą – mano doktorantės Rasa, Rimantė ir Ingrida noriai įsitraukė į šią veiklą, jos ir atlieka didžiąją darbo dalį. Be to, dalį už paskaitas surenkamų lėšų skiriame savo tyrimams.