Tai, kad turiu ištikimų draugių būrelį, yra veikiau stebuklingas atsitiktinumas nei savaime suprantamas dėsningumas. Mat esu šiek tiek alergiška įvairioms moteriškoms bendruomenėms. Vos tik išgirstu, kad kokiame nors renginyje rinksis išskirtinai moterys, mano noras jame dalyvauti negrįžtamai išblėsta.

Ištrauka iš Virginijos Rimkuvienės knygos „Man 50. Ir aš dar gyva“ (BALTO leidybos namai)

Mano draugė Laima, didžiulė tokių bendruomenių entuziastė, vis bando mane tikinti, kad toks elgesys nėra normalus. Pasitelkusi Carlo Gustavo Jungo psichoanalizę, ji teigia, kad šitaip aš bandau nuneigti savo animą – moteriškąją sielos dalį. Taip neva galėjo nutikti dėl to, kad vaikystėje patyriau seksualinį priekabiavimą ir dabar bandau ištrinti viską, kas susiję su mano priklausymu moteriškajai lyčiai. Arba turėjau labai valdingą (arba priešingai – aukos sindromą išgyvenančią) motiną, tad išsiugdžiau panieką ir priešiškumą ir savo moteriškajai daliai. „Tokie arba–arba labai panašūs į orų prognozes „lis arba nelis“. „Nepataikyti faktiškai neįmanoma, – pareiškiu žiovaudama Laimai. – Deja, turiu tave nuliūdinti. Mano mama nebuvo nei auka, nei tironė, ir mūsų santykiai iki šiol yra puikūs. Na, o dėl bandymų nutrinti savo moteriškumą… Turbūt ir pati jauti, kaip stipriai prašovei pro šalį? Jei palygintume tavo ir mano aprangos stilių, nekiltų abejonių, kuri iš mūsų labiau bando save paslėpti.“

Vis dėlto turiu pripažinti, kad, ieškodama mano nesolidarumo šaknų vaikystėje ir šeimoje, ji yra šiek tiek teisi. Pasak psichologės Genovaitės Petronienės, moters sugebėjimas būti solidariai su kitomis moterimis labai priklauso nuo ryšių su motina ar seserimi. Jei mergaitė visą laiką jautėsi artimesnė tėvui, tai ir suaugusi nevertins kitos moters kaip patikimos draugės, nejaus poreikio ją palaikyti. Be to, mūsų mamos pernelyg daug dirbo, kad būtų turėjusios laiko puoselėti ryšį su dukromis. Iš dalies mano vaikystė tokia ir buvo – mano mama ėjo gana svarbias pareigas, daug dirbo, o aš visada buvau tėčio numylėtinė.

Kita vertus, nežinau, ar galima viskuo kaltinti mamos darboholizmą. Tarkim, mano jaunesnė sesė užmezgusi kur kas stipresnį moterišką ryšį su mama, bent jau man taip atrodo. Ji rečiau dalija mamai patarimus, mažiau ją kritikuoja, bet intuityviai giliau supranta net pačius keisčiausius (mano akimis) mamos poelgius ir jausmus. Galbūt čia suveikia visai kiti dalykai nei auklėjimas? Nors ir kaip lyčių lygybės fanatikai kritikuotų bandymus skirstyti žmogaus intelektines ar charakterio savybes pagal lytis, aš manau, kad egzistuoja tam tikri vyriško ir moteriško mąstymo skirtumai. Tik tiek, kad ne visi vyrai mąsto vyriškai, o moterys – moteriškai. Jei stereotipiškai vyriškajam mąstymui priskirtume racionalumą, meilę faktams, greitą reakciją, aštroką ironiją, nešališkumą, polinkį analizuoti ir nesivadovauti emocijomis, tai turėčiau pripažinti, kad mano protas yra veikiau vyriškas. Taigi visai nenuostabu, kad su vyrais aš lengviau randu bendrą kalbą (esu įsitikinusi, kad mano polinkis flirtuoti ir ilgos kojos čia tikrai niekuo dėtos). Jau seniai pastebėjau – jei diskusijose dalyvauja nors vienas vyras, jos būna kur kas įdomesnės ir sąmojingesnės nei tuomet, kai susirenka vien moterys. Gal todėl, kad jos labiau bijo konfliktų ir yra linkusios ieškoti panašumų, o ne skirtumų, ilgainiui net pati įdomiausia diskusija virsta vieningu bobišku choru: „Dieve, dieve, baisu kas darosi…“ Ir su amžiumi tas choras tampa vis  darnesnis ir garsesnis. Joms nė motais statistiniai duomenys ar mokslinės įžvalgos, mat beveik viską tikrina empiriškai. Jei oficiali statistika skelbia, kad atlyginimai kyla, beveik visos moteriškės ima choru šaukti, kad tai visiška nesąmonė, nes, matote, nei jų, nei jų pažįstamų algos nepakilo. Taigi akivaizdu, kad jos nekyla.

Man nesuprantami ir visi tie bobiški rytrytai, dvasingumo stovyklos, moteriškumo mokyklos, pižamų vakarėliai, mergvakariai – tokiose erdvėse man tiesiog per daug moteriškos energijos in. Vis dėlto aš retsykiais bandau pažadinti tą savo paneigtąją animą, nes noriu išmokti pajusti tai, ką dauguma mano lyties sesių jaučia intuityviai, regis, be jokių pastangų. Kartą net visai dienai buvau išvykusi į vieną moteriškumo mokyklos seminarą. Pasijutau tarsi atsidūrusi filme „Stepfordo moterys“. Prisimenat tą fantastišką komediją apie idealias 7-ojo dešimtmečio Amerikos namų šeimininkes?

Pirmiausia į akis krito, kad visos vilki lengvutes sukneles ir avi aukštakulnius batelius. Vidury žiemos! Kai kurios atvirai kaleno dantimis ir mėlynavo, bet vis tiek stengėsi būti moteriškos. Kiek girdėjau, buvo davusios tokius įžadus – pusę metų dėvėti vien sukneles ir sijonus. Na, aš gal irgi būčiau linkusi pakalenti dantimis, jei būtų dėl ko. Juk visas jaunystės žiemas pravaikščiojau su mini sijonu. Bet nesuprantu, kam aukotis, jei tavo grožio nemato joks vyras? Mes klausėmės paskaitų apie moteriškumą, apie tai, kad kiekviena moteris lyg skirtinga gėlė ir todėl visos vienodai gražios. Paskui bandėm pažadinti savo gyvybinę energiją. Reikėjo įsivaizduoti save kaip kokį nors gamtos objektą, mat moteris – tai gamta, o vyras – civilizacija. (Tiesą sakant, manau, kad mūsų šeimoje yra atvirkščiai, bet tiek to.) Aš, sugadinta visokių banalių reklaminių lankstinukų, įsivaizdavau save esant žuvėdra. Kitos buvo išradingesnės: nuo krioklių iki ridikų. Kol pati sau viena užsimerkusi plasnojau po salę, tikrai jaučiasi žuvėdra, bet paskui atsimerkiau. Įspūdis buvo pribloškiantis – daugiau nei pusšimtis moterų lingavo, plasnojo, tūpčiojo, stiebėsi (taip iš žemės kalėsi ridikas) ir atrodė lyg bepročių kompanija. Tada buvom gamtos stichijos – liepsnojom ugnimi, čiurlenom upeliais, plaikstėmės tarytum vėjas ir stūksojom ramios kaip žemė. Vėliau mokėmės priimti kitų meilę. Vienos stovėjo užrištomis akimis, kitos vis prieidavo, jas liesdavo ir kuždėdavo į ausį visokius gražius žodžius. Maždaug „tu tokia graži“, „tu labai dvasinga“, „tavo nuostabios kojos“ ir pan. Šito žaidimo idėja man labai patiko. Jei tai būtų darę vyrai, būčiau ne juokais susijaudinusi, gal net kokį mentalinį orgazmą patyrusi. Dabar jaučiausi keistokai. Ypač kai prieidavo viena itin jaudulinga moteris ir gana intymiai liesdama mane šnabždėdavo, jog esu labai seksuali. Įtariu, ji buvo lesbietė.

Nepaisant tokių keistų patirčių, namo grįžau šiek tiek pakylėta. Visą savaitę vaikščiojau į darbą vilkėdama sukneles, namus tvarkiau į visus kampus skleisdama pozityvias meilės bangas ir neprieštaravau savo vyrui net tuomet, kai kalbėjo visiškas nesąmones. Beje, nepasakyčiau, kad jį šitie pokyčiai nudžiugino. Jis ėmė įtarinėti, kad susiradau meilužį, dėl to kasdien taip puošiuosi. O nesiginčiju su juo tik todėl, kad bandau užglaistyti savo kaltę.

Spėju, mano abejingumą (ar netgi – priešiškumą) moteriškiems kolektyvams gerokai sustiprino tai, kad praleidau juose per daug laiko. Merginų bendrabučiai paskutinėse mokyklos klasėse ir universitete, paskui – darbas mokykloje, galiausiai – moteriškuose žurnaluose… Visur dominavo moterys. O jei ir pasitaikydavo koks vyras, tai kitos moterys globėjiškumu taip nuslopindavo jo vyriškumą, kad rytinis pasilabinimas „Sveikos!“ niekam net neužkliūdavo. Galbūt dar galėčiau atlaikyti tuos kasdienius pliurpalus apie vyrus, vaikus, skudurus ir agurkų konservavimo būdus (neslėpsiu – neretai ir pati mielai į tuos pliurpalus įsitraukdavau, dėl to paskui tekdavo dirbti viršvalandžius), bet tie kuždesiukai sukišus galvas, kitų, ypač – aukštesnes pareigas užimančių, kolegių apkalbos, būrimasis į kuopeles, bendrų priešų paieškos ir nuolatiniai bandymai ieškoti paslėptų kėslų ten, kur racionaliai mąstantis žmogus nė su žiburiu nerastų, mane kaip reikiant išmušdavo iš pusiausvyros.

Kitas mane itin erzinantis moteriškų bendruomenių bruožas yra priežastinio priskyrimo mechanizmas. Šiuo terminu psichologijoje apibūdinamas tam tikras šališkumas, kai net ir blogus mums patinkančio asmens poelgius esame linkę pateisinti, o jei žmogus mums nepatinka, tuomet net ir geri poelgiai atrodo nulemti piktų kėslų. Pastebėjau, kad moterims toks elgesys kur kas būdingesnis nei vyrams, todėl sunku iš jų tikėtis objektyvumo. Mane, patologišką tiesos mylėtoją, visuomet erzino tas besąlygiškas savų palaikymas ir blogiečių malimas į miltus, net nesigilinant į tikrąsias elgesio priežastis ir motyvus. Pastebėjau, kad, vyrui atkreipus dėmesį į kolegos padarytą klaidą, tai jų dažniausiai nesupriešina, tačiau jei bandai kvestionuoti kokį nors kolegės darbinį sprendimą, labai rizikuoji, nes ji gali įsižeisti ir nekalbėti su tavim visą dieną.

Man patinka skirti faktus nuo emocijų, asmeninius santykius – nuo darbinių, ir, ko gero, neturiu tokių problemų, kurias mano X chromosomų sesės padėtų išspręsti geriau nei Y chromosomų broliai, todėl ir moteriškai draugijai prioriteto neteikiu.

Apie moterišką pavydą ir konkurenciją

Pulti į kitą kraštutinumą ir tikinti, kad moterys negali būti draugės, nes nuolat varžosi tarpusavyje, tik ir ieškodamos progos perkąsti viena kitai gerklę, taip pat nenorėčiau, nors tokių kalbų esu girdėjusi ne mažiau nei panegirikų moteriškam solidarumui ir seserystei. „Vyrus ir moteris vienija tai, kad ir jie, ir jos nepasitiki moterimis“, – yra pastebėjęs amerikiečių satyrikas Henry Louisas Menckenas. Gaila, bet tokio požiūrio laikosi net ir kai kurios moterys. Galėčiau nurašyti tai bobiškiems savęs nerealizavusių moteriškių kompleksams, bet turiu pripažinti, kad tokių pastabų esu girdėjusi ir iš tų, kurias labai gerbiu ir kurių kompetencija, intelektu bei sveiku protu žaviuosi. Kad mažiausiai palaikymo ir daugiausia kritikos yra sulaukusios iš kitų moterų, per mano žurnalistinę praktiką yra pripažinusi ne viena vadovė, politikė ar menininkė.

„Keista, nors dažnai girdžiu kalbų apie moterų konkurenciją, pati nesu su tuo susidūrusi, – gūžčiojau pečiais eilinį kartą diskutuodama apie tai su draugėmis. – Nežinau, ar atrodau tokia stipri, kad moterys bijo su manimi konkuruoti, ar esu tokia miela, kad nė vienai nekyla noro stoti su manimi į kovą?“

„Nei tu labai stipri, nei tuo labiau miela, – atšovė mano draugė Klaudija. – Tiesiog niekada neturėjai nei tokio vyro, į kurio lovą ir kišenę būtų veržusios dešimtys barakudų, nei užėmei tokį postą, kurio būtų siekęs būrys viskam pasiryžusių karjerisčių. Dėl ko su tavimi konkuruoti?“

Gal ji ir teisi? Kad moterys dažniau elgiasi ne kaip sesės, o kaip varžovės, patvirtina ir tyrimai, ir psichologai. Štai JAV psichologė Stefanie Johnson iš Denverio verslo koledžo atliko tyrimą – 60-čiai savanorių parodė 200 moterų nuotraukas. Ji pastebėjo, kad moterys kur kas dažniau nei vyrai atmesdavo gražių moterų kandidatūras kaip netinkamas. Panašus tyrimas atliktas ir Kanados universitete. Jame vienos moterys buvo aprengtos konservatyviais, o kitos – seksualiais drabužiais. Kaip ir reikėjo tikėtis, kur kas didesnio kitų moterų priešiškumo sulaukė tos, kurios atrodė seksualiai. Konservatyviai apsirengusios nevengė laidyti apie šias netgi įžeidžiamų replikų. Nereikia nė tyrimų. Pabandykite su kolegių ar draugių būreliu peržiūrėti įžymybių nuotraukas iš kokio nors renginio. Seksualiosios bus vieningai išjuoktos, išvadintos beskonėmis ir vulgariomis.

Virginija Rimkuvienė. Liudo Masio nuotr.

Psichologas Tomas Lagūnavičius mano, kad konkurencija tarp moterų yra stipresnė nei tarp vyrų, nes jos varžosi tose pačiose srityse – kuri yra gražesnė, jaunesnė, stilingesnė ar plonesnė. O štai vyrai zonas pasidalina taikiai – vienas gerai uždirba, kitas turi geresnį humoro jausmą, trečias nepralenkiamas sporto varžybose.

Kad moterys linkusios konkuruoti ne mažiau nei vyrai, man iš dalies patinka, nes tai reiškia, jog esame pakankamai stiprios (jei laikysimės teorijos, kad kaunasi stiprūs, o bendradarbiauja silpni). Kita vertus, liūdina, kad mūsų konkurencija subanalinama iki kovų dėl to, kuri yra gražesnė ar plonesnė. Manau, šiai teorijai plisti labai padeda vyrai, nes: 1) jie bando nuvertinti mus kaip galimas varžoves darbo rinkoje, politikoje ir kitose svarbiose srityse; b) jiems patinka manyti, kad mes pešamės tik tam, kad nustvertume tokį neįkainojamą lobį kaip geras patinas.

Deja, šią liūdną tiesą patvirtina ir statistika, ir psichologės moterys. Tyrimai rodo, kad daugiausia piktų anoniminių komentarų apie moters išvaizdą išsako moterys. Jei netikite, galite palandžioti po įvairius portalus. „Kokia baisi, sudžiūvusi, vieni kaulai ir oda…“ – būtinai pasipils tokių moteriškių komentarų po kokio nors modelio nuotraukomis. Į tai kitos iškart atsakys: „Nepavydėk, stora karve, geriau eik pasportuoti.“ O vyrai ką – jie komentuoja retai. Tiesiog varvina seilę arba užverčia nuotrauką ieškodami ko nors labiau atitinkančio jų skonį.

Apie moterų konkurenciją paklausta psichologė Genovaitė Petronienė manė, kad darbe jų konkurencija ne tokia didelė kaip vyrų, bet asmeniniame gyvenime jos konkuruoja labiau nei jie. Ir, deja, po 50-ies mes netampam išmintingesnės, nes pagrindinė konkurencijos erdvė vis dar tebėra išvaizda. „Dėl išvaizdos labiausiai konkuruoja dviejų amžiaus grupių moterys, – sako ji. – Pirmajai priklauso paauglės, jos yra itin kritiškos net dėl menkiausio viena kitos trūkumėlio, nes dar tik pradeda suvokti savo moteriško žavesio galią, neretai ją pervertindamos, o antrajai priklauso klimakterinį laikotarpį išgyvenančios moterys virš 45 metų. Jos savo žavesio galią pradeda prarasti ir dėl to neretai išgyvena desperatišką baimę, kad vyras išeis pas jaunesnę ir gražesnę, o šansų susirasti kitą mažėja tiesiog valandomis. Nors vyrai išsiskiria ne vien todėl, tačiau šis stereotipas gajus.“

Ji pabrėžia ir dar vieną, ne itin malonų, moterų konkurencijos bruožą – slaptumą. „Grupėje iškart pastebėsi konkuruojančius vyrus, jie tai daro atvirai, o štai moterys gali šypsotis viena kitai, tačiau slapta kenkti“, – sako. Ir iškart priduria, kad ši situacija vis labiau keičiasi, moterys vis dažniau išdrįsta stoti ir į atvirą kovą. Psichologė mano, kad dėl mūsų stiprėjančios konkurencijos kaltos ir vis didėjančios galimybės bei augantys reikalavimai. „Kai tave verčia būti tobulą, tu kompensuoji tai parodydama, kad kitos irgi netobulos. Kuo labiau sumenkinsi savo varžovę, tuo greičiau iškilsi pati – nesvarbu, darbe ar kovodama dėl vyrų“, – sako ji. Be to, augantys reikalavimai ir didėjanti atsakomybė priverčia mus sukaupti daugiau nepasitenkinimo, šį paprastai išliejame ant silpnesnių – kitų moterų arba vaikų.