Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Neutrali meilė kūnui: už gyvenimą, ne už grožį

  • Tekstas Donata Buivydė
  • Iliustracijos autorius Annos Shvets nuotr.
  • Data 09 Rgs 2021
Dalintis

Kūno priėmimo ir meilės jam tema yra taip nuvalkiota, kad pradėjus apie ją rašyti net susuka skrandį. Nežinau, ar yra nors viena bent truputį žinoma moteris, kuri neaiškintų, kad reikia pamilti savo kūną ir kaip tai padaryti. Kartu atrodo tiek daug nepasakyta šia tema, nepaminėta kažkas esminio ir pamatinio.

Gal dėl to, kad dauguma savo kūno mylėtojų yra jaunos merginos, su kuriomis tapatintis dėl objektyvių priežasčių (metai, nėštumai, maitinimai krūtimi ir solidus bemiegių naktų stažas) neišeina. Veikiau priešingai – žiūriu į jas ir galvoju: ne, na, lengva mylėti savo stangrias krūtis, veidą be jokių raukšlelių ir kelis kuklius, neva „papildomus“ kilogramus. Nors žinau, kad nelengva! Ir vis dėlto viešojoje erdvėje man trūksta tokių pat savo kūną mylinčių, pavyzdžiui, penkiasdešimtmečių. Ne sporto trenerių, ne balerinų, ne modelių ar plastikos chirurgų fanių. Realių moterų, žinančių, ką reiškia, kai tavo kūnas keičiasi, keičiasi stipriai, ir kad tie pokyčiai reikalauja kur kas didesnių vidinių pastangų priimti save, nei kasdien veidrodį, o gal net labiau sekėjus tikinti, kad esi graži. O gal net tų (labiausiai tų?), kurios sakytų: būna visokių dienų, ir visos jos yra normalios. Juk body positivity ėmė ir įspraudė į kitą kraštutinumą – be jokių išlygų didžiuotis savo kūnu, tarsi tai yra privaloma kiekvienos moters laimingo gyvenimo sąlyga. O gal ne taip tiesmukai?

Aną dieną mano draugė, prieš metus susilaukusi vaikučio, tarstelėjo: „Žinai, Donata, tu buvai teisi, moters kūnas iš tiesų po gimdymo pasikeičia…“ Man taip norėtųsi, kad tame teiginyje nebūtų jokios liūdnos gaidelės, bet turbūt ji yra, nes mes toliau diskutuojame, ar, jei turėtume daug pinigų, darytume plastines operacijas, ir atsakymo nežinau. Dėl įvairiausių gyvenimo patirčių man atrodo, kad aš labai toli pažengiau meilės, pagarbos ir dėkingumo savo kūnui srityse, bet į klausimą, ar norėčiau, kad jis būtų šiek tiek tobulesnis, galbūt tyliai tyliai, nedrąsiai net pati sau atsakyčiau „taip“.

O nenorėčiau atsakyti teigiamai. Norėčiau būti užtikrinta meilės savo kūnui ambasadorė, besididžiuojanti užgyventais kūno linkiais (ar jų trūkumu), drąsiai besifotografuojanti nuoga ir eskaluojanti, kaip gyvenime svarbiausia – sveiki vaikai ir vidinė laimė, o ta nestangri pilvo oda – koks jau čia skirtumas.

Šio rašinio autorės kurtas koliažas „With care“.

Atrodo, kad norėdama būti laiminga, turiu apsispręsti ir pasirinkti: arba turiu būti ta, kuri SPA procedūras plaukams daro ir 39 laipsnių temperatūroje, apie pyragėlį sako „aš negaliu sau to leisti“ ir visada derina savo ir vyro aprangą, arba ta, kuri neskuta pažastų, geria tik kokteilius su garšvomis ir nedėvi sijono aukščiau kauliukų. O juk man visada atrodė, kad vienoje moteryje gali laisvai derėti visa tai ir dar daugiau. Na, gal tik derinti savo ir vyro aprangos, mano subjektyvia nuomone, nereikėtų jokiai moteriai.

Gal todėl man labai rezonuoja naujasis body neutrality judėjimas, kuris koncentruojasi ne į išvaizdą ir teiginį, kad visi kūnai gražūs, o į pagarbą kūnui ir dėkingumą už tai, ką jis gali padaryti. Juk vis dar būna dienų, kai jaučiuosi stora, negraži ir nieko verta. Bet tada išmokau būti neutrali, kažkur per vidurį – nei pykti ant savęs ar save bausti, nei įtikinėti, kad išsipūtęs pilvas yra tiesiog mano pasididžiavimas. Galbūt dažniausiai ir esu „per vidurį“, kai pernelyg nesureikšminu kūno, kai užuot nuolat vertinusi, kaip atrodo, galvoju, ką su juo ir jame patirti. Tada ir nuogai maudytis nebaisu, nes galvoju ne apie tai, kas ką pamatys (be to, lyg ir nieko labai originalaus nėra), o kad tiesiog malonu. Tai kūno nureikšminimas ir sureikšminimas viename, nes jis vis dar yra man labai svarbus, tik kitaip.

Aš mylėti savo kūną mokausi gyvendama gyvenimą – visomis prasmėmis turtingą ir turiningą, nes taip neišvengiamai patiriu, koks stebuklas yra jis ir ką gali. Net nekalbu apie tokius tikrai didelius įvykius kaip gimdymas, sveikimas nuo sunkios ligos ar maratonas. Kalbu apie kasdienį kūniškumo patyrimą – galimybę skaniai valgyti, uostyti mėgstamus kvepalus ir vyro marškinius, niurkyti vaikus, prisiglausti prie šuns kailio ir po ilgos dienos jausti, kaip susirangius po antklode atsipalaiduoja ir į miegą sminga kiekviena kūno ląstelė.

„Galbūt dažniausiai ir esu „per vidurį“, kai pernelyg nesureikšminu kūno, kai užuot nuolat vertinusi, kaip atrodo, galvoju, ką su juo ir jame patirti.“

Ir judėti! Judėjimas – dar vienas stebuklas, kurį galiu patirti tik dėl kūno, iš kurio galiu daug išmokti ir sužinoti apie save, kuris man gyvenant neišnyksta ir negali nusibosti – tiek daug yra ką jame atrasti. Tiesa, nors nuo paauglystės šokau, tai nepadėjo pamilti savo kūno, priešingai – jis visada buvo ne toks, kokio reikia šokiui. Paauglystėje – per mažai apvalių formų, vėliau – per mažai liesas ir raumeningas, visada – per mažai lankstus, per lėtai prisimenantis šokio kombinaciją, per mažai ištvermingas. Tiesą sakant, iki šiol mokausi šokti nevertindama, ar viską darau teisingai, ir nesigėdydama, net jei tai darau viena namuose, kur mato tik šuo.

Vienintelė iki šiol rasta veikla, kur santykis su kūnu – visiškai priešingas, yra judesio praktikos, per kurias išjuda ne tik kūnas, bet ir visi apkerpėję įsitikinimai, kaip mano ir apskritai žmogaus kūnas turi atrodyti ir judėti. Kur judėti yra tiesiog pernelyg smagu, kad galvotum apie atvaizdą veidrodyje ar apskritai apie ką nors galvotum, išskyrus, pavyzdžiui, kaip keturiomis vaikytis kamuoliuką. Kur nėra tokių nesąmonių kaip preso pratimai, bet yra daug nenuspėjamumo, žaidimo ir daug daug patyrimo – apie savo kūną, save, kitą žmogų. Kur visiškai „išlipama“ iš treniruotės apibrėžimo, nes, nors visą laiką judu, iš tiesų jaučiuosi, lyg būčiau aukščiausio lygio mentorystės kursuose, kuriuose mokoma, kaip gyventi. O didžiausios pamokos, kurias ten kaskart gaunu – užuot ką nors vertinusi, bijojusi ir nedrįsusi, tiesiog bandyti ir daryti. Kūnas be jokio mano sąmoningo įsikišimo mane nustebina, ir kaskart pagalvoju, kiek daug apie jį nežinau ir kad ne aš turiu jį kažkaip reguliuoti, o pati turiu daug ko iš jo išmokti.

Manau, meilė savo kūnui apskritai nėra baigtinis dalykas, kaip ir visos kitos meilės, kurios, sako protingi žmonės, yra veiksmažodis. Neišmokstami tokie dalykai kaip daugybos lentelė – įsikalei į galvą antroje klasėje ir turi visam gyvenimui. Kaip negali užtikrintai teigti, kad jau išmokai pasitikėti savimi, sakyti „ne“, nesivelti į toksiškus santykius, nesiimti nepatinkančių darbų, nepervargti, nepergyventi dėl smulkmenų, visko stipriai nekontroliuoti ir t. t. Yra dalykų, kurių lemta mokytis, bet ne išmokti. Man meilė sau ir savo kūnui yra vienas iš tokių dalykų – judėjimas nuo svarstyklių ir skaičių prie suvokimo, kad kūnas visada buvo, yra ir bus tik vienas skaičius – (be)galybė. Taip ir turėtų būti parašyta kiekvienoje drabužių etiketėje.

 

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji

 

 

 

Dalintis
  • Tekstas Donata Buivydė