Prieš keletą metų, vieną šiltėjančio pavasario dieną, vaikštinėjau su keturmečiu sūnumi Luku po savo mikrorajoną. Stūmiau vežimą gerai pažįstamais pilkų plytelių šaligatviais, o mano jaunuolis kaip koks apuokiukas smalsiai tyrinėjo, kas įdomesnio dedasi aplink.

Paskambino sena pažįstama. Šiek tiek su reikalu, šiek tiek šiaip. Paklausti, kaip mums sekasi. Atvirai papasakojau, kad ketiname būstą keisti, nes, nepaisant visų mūsų pastangų, jaunėlis Lukas, nuo gimimo turintis cerebrinio paralyžiaus, epilepsijos, mišraus raidos sutrikimo diagnozes, nevaikščios. Daugiabutyje be lifto, su dešimtimis rateliais neįveikiamų laiptų ir slenksčių bus smarkiai nepatogu, todėl teks atsisveikinti su mylimu butu ir ieškoti sprendimo.

Pašnekovės reakcija privertė mane sustoti viduryje gatvės:

– Tu ką?! Nekalbėk šitaip! Tu netiki, kad vaikščios? Jis turi vaikščioti! Koks bus jo gyvenimas, jei nevaikščios?

Asmeninio archyvo nuotr.

Jau nebepamenu, kaip pokalbį užbaigiau, bet iki šiol nešiojuosi įspūdį, kaip smarkiai ta moteris išsigando vaiko negalios. Kaip jai nepavyko priimti ypatingo vaiko kasdienybės ir padėti lygybės ženklo tarp jo ir bet kurio kito berniuko rutinos. Jos galvoje netilpo nevaikštančio Luko atvaizdas. Netilpau ir aš – mama, kuri ramiai priima realybę, net jei tai nesutampa su dažniausiai visų įsivaizduojamu, retsykiais ir instagramo filtru padailintu pasaulio vaizdu.

„Kai gimė Lukas, perėjau visus gedulo ratus. Akis į akį susidūriau su tamsiausiame sielos kampe tūnojusiu kaltės jausmu.“

Galėčiau lažintis, kad absoliuti dauguma būsimų tėvų, paklausti, ko labiausiai laukia, atsako gerokai nunešiota fraze: „Nesvarbu, berniukas ar mergaitė. Svarbu, kad sveikas.“

O kas būna, jeigu nesveikas? Kas būna, kai gimsta vaikas, kurio sveikata, raida ir priežiūra anaiptol nėra tokia, apie kokią pasakoja nėščiųjų kursuose ar rašo jaunoms mamoms skirtose knygose?

Kai gimė Lukas, perėjau visus gedulo ratus. Akis į akį susidūriau su tamsiausiame sielos kampe tūnojusiu kaltės jausmu, nuolat šnabždėjusiu, kokia esu nevykėlė, sužlugdžiusi savo ir savo vaiko gyvenimus.

Sudužau prispausta neapsakomo dydžio sielvarto. Pačiu skaudžiausiu būdu sužinojau, kad viskas, ką anksčiau apibūdindavau žodžiu sunku, iš tikro buvo menkniekis, palyginti su tuomet patirtu skausmu.

Sutrupėjau į daugybę mažų dalelių.

Asmeninio archyvo nuotr.

O vėliau sužinojau turinti tokios galios, apie kurios egzistavimą net nenutuokiau. Didžiulės jėgos susirinkti tas visas mažas savo duženas ir vėl jas suklijuoti it kokį japonišką kintsugi indą. Supratau galinti būti stipri už save, už savo vaiką ir visą savo nedidelės šeimos visatą.

Susikūriau naują rutiną ir savo „normalumą“, todėl atsirado laiko apsilankymams pas gydytojus, vietos enciklopedinėms žinioms apie Lukui padedančias terapijas ir priemones, daugybei nuostabių žmonių, kurių būčiau nepažinojusi, jei ne tas prieš penkerius metus įvykęs žemės drebėjimas.

„Mano ypatingas vaikas daro mane ypatinga mama.“

Kai ašaros pradžiūvo, pajutau, kad iš tiesų mano gyvenimas ne apsivertė, jis – išsivertė. Kaip koks seniai nešiojamas megztinis, į kitą pusę. Megztinis juk visiškai tas pats – gerai pažįstamas, turintis savo kvapą, spalvą, istoriją. Bet staiga pamačiau jo kitą pusę su visais išlindusiais siūleliais ir mazgeliais. Pastebėjau, koks kitoje pusėje nematytas raštas – nepatirtas, unikalus, kitoks. O juk išmegztas tais pačiais, besąlygiškos meilės savo vaikui, vilties ir rūpesčio, siūlais.

Mano ypatingas vaikas daro mane ypatinga mama. Jis praplėtė mano širdį ir išmokė priimti visokius jausmus, kartais net ir sunkius kaip akmuo. Bet anksčiau ar vėliau visi akmenys nusiridena, užleidžia vietą plunksnos lengvumo, šviesaus džiugesio ir laimės pajautimams. Būtent jie, paklausti „O jeigu nesveikas?“, ramiai už mane atsako: „Ogi visiškai nieko. Tu išliksi. Tu atgimsi. Tu išsipildysi.“