Esu suaugęs alkoholikų vaikas. Ligi šiol prisistatydavau itin šabloniškai: užsimindavau apie baigtus mokslus, darbą, gyvenamą vietą, pomėgius. Dar keletas šypsenų, galvos linktelėjimų – ir pašnekovui lieka visai malonus įspūdis. Pradėti pokalbį nuo prisipažinimo, daug ir kartu nieko nesakančio, įžūlu. Bent jau taip galvoju.

Mano šeimos namai – mažame kelių sodybų kaime. Šalimais krūpčioja drebulės, namą apglėbusi sena kriaušė, jos vaisiai kartūs ir sprangūs, greta šlama išsikerojęs uosis. Tėtis kartodavo, kad medžio negalima skriausti – kalti vinių, laužyti šakų, raižyti kamieno. Jis gyvas. Šiais žodžiais mudu su broliu ir mažąja sesute tikėjome besąlygiškai. Turbūt dėl to girtiems tėvams besipykstant bėgdavau laukan, arčiau tų galiūnų. Pakėlusi akis į dangų matydavau tik jų šakas. Spėju, vaikiškos maldos ir prašymai įsipainiojo į jas. Antraip pasakočiau kitokią istoriją.

Pamenu, išgertuvės pradžioje nebuvo dažnos. Tik atvykus svečiams – tėvų draugams, giminaičiams. Deja, retai kada jie atvažiuodavo be alkoholio. Bendrauti kilnojant stikliuką (taurę, stiklinę) suaugusiesiems buvo įprasta ceremonija. Matydama vis linksmėjančius ir garsiau šnekančius tėvus, jausdavausi nesaugiai. Tas šleikštų kvapą skleidžiantis gėrimas pakeisdavo tėvų manieras, kūno kalbą, balso toną. Tik išaušus rytui nusiramindavau – per naktį tėvai išknarkdavo visą išgertą alkoholį.

„Mama su tėčiu neaptarinėjo akivaizdžiai augančios problemos, neanalizavo savo elgesio. Turbūt panašiai jaučiasi kreivų veidrodžių karalystės gyventojai.“

Nesijuok ryte, nes vakare verksi, primindavo mama. Ši patarlė vaikystėje visad pasitvirtindavo. Ėmiau tikėti, kad smarkiai išreikštas džiaugsmas pritraukia ašaras. Ir atvirkščiai. Todėl džiugesio pagauta staiga susimąstydavau: turbūt greitai dėl ko nors pravirksiu, turiu liautis džiūgavusi. O dėl ko nors susisielojusi žinojau – greitai aplankys džiaugsmas. Dviejų kraštutinumų apsupta mūsų šeima taip ir nepatyrė emocinės pusiausvyros. Džiaugsmo akimirkas pakeisdavęs slogutis buvo tarsi bausmė, o po liūdesio apimdavęs smagumas – apdovanojimas. Šis principas apibūdino mūsų sueižėjusią realybę. Gyvenimas su vis dažniau dviese geriančiais tėvais tapo slogesnis ir sunkesnis. Prasidėjus konfliktams neišmaniau, ką daryti. Sprukdavau pro duris. Labiausiai norėjau tik vieno: kad tėvai nueitų miegoti, o ryte atsikeltų blaivūs. Kitądien jie bendraudavo taip, lyg praėjęs vakaras tebuvo mums, vaikams, prisisapnavęs košmaras. Mama su tėčiu neaptarinėjo akivaizdžiai augančios problemos, neanalizavo savo elgesio. Turbūt panašiai jaučiasi kreivų veidrodžių karalystės gyventojai.

Vidinis nerimas augo kartu su baime. Iš šalies mudu su broliu ir sese atrodėme ramūs, geri vaikai. Mokytojos kone per kiekvieną tėvų susirinkimą girdavo mūsų elgesį. Mama didžiuodamasi perduodavo tuos pagyrimus, o aš jausdavausi įžeista. Tasai ramumas tebuvo vidinio nerimo išraiška. Buvau lyg suaugusioji vaiko kūne. Vis daugiau mano minčių pasisavindavo girti tėvai. Prašydavau jų nesipykti, stovėdavau šalia drebančiomis kojomis. Atrodydavo, kad jie manęs nei girdi, nei mato. Pamenu tarsi suparalyžiuotą savo kūną, rankomis apglėbdavau save, delnus sudėdavau lyg ruošdamasi maldai, o širdis vis vien daužydavosi. Iki šiol miegu apvijusi rankomis savo visa menantį kūną. Trokšdavau, kad kas įeitų pro duris ir išgąsdintų tėvus. Tegul žino, kad jų riksmai sklinda kiaurai namų sienas, tegul susigėsta, tegul atsiprašo! Bet nė karto net arčiausiai gyvenę kaimynai neužsuko paklausti, kas čia vyksta. O gaila.

Mano užuovėja buvo knygos. Skaičiau be atvangos, vieną po kitos – be saiko. Padėjo ir fantazija: galėjau klaidžioti su Astridos Lindgren personažais prarasdama realybės pojūtį. Todėl po dvyliktos klasės egzaminų stojau į lietuvių filologiją. Apsigyvenau pas mielą senjorę. Nors dienos jos jaukiame bute ėjo ramiai, maniškis nerimas nesitraukė. Jutau, kad jis jau senokai mane peraugo. Nuolankiai bendravau su suaugusiaisiais, kad tik jie negautų dingsties mane aprėkti, o bendraamžiams stengiausi būti geranoriška, paslaugi, ta, kuri nė nemirktelėjusi sutinka padėti. Pas tėvus grįždavau kiekvieną savaitgalį. Dabar suprantu, kodėl.

Universitete susipažinau su G., viena artimiausių bičiulių. Visai kaip lietuvių išeiviai JAV vienas kitą atpažindavo tiesiog gatvėje, net nepradėję kalbėtis, taip ir mes su G. viena kitą atpažinome. Ji pasiūlė perskaityti vieną straipsnį apie alkoholikų šeimose augančius vaikus, neišmylėtuosius. Pamenu, tas tekstas mane pravirkdė. Pyktis, kurį jaučiau tėvams, ėmė maišytis su savigaila. Nors mane ir gąsdino suaugusiam alkoholikų vaikui būdingi bruožai, bet pagaliau apie save galėjau pasakyti kur kas daugiau nei mėgstanti skaityti knygas romantikė. Jaučiuosi patogiai krizinėse situacijose. Mano kūnas ir smegenys, deja, tapo priklausomi nuo streso. Štai kodėl radusi progą grįžtu pas tėvus, kur tebetikima, kad ryte juoksiesi, o vakare ­– verksi. Man sunku kuo nors pasitikėti, esu įtari gerų ir draugiškų žmonių atžvilgiu. Nerimauju net visiškoje tyloje ir ramybėje, dėl menkiausios klaidelės galiu save graužti, kol liks tik graužtukas. Vis kuriu toksiškus santykius ir net kitam peržengus visas įmanomas ribas knaisiojuosi savo poelgiuose. Bijau nuvilti kitą – artimą ar vos pažįstamą, todėl beveik neprieštarauju, nesiginčiju, neišsakau savo nuomonės iki galo. Ši informacija mane supurtė, iškart panorau apie tai papasakoti tėvams, vildamasi, kad tai galbūt paskatins juos mesti gerti.

„Nors ir esu tėvams pakantesnė, tebesivaržau jiems ištarti, kad atleidau. Mintyse tai dariau šimtus kartų.“

Būta keletas emocingų pokalbių su tėvais apie alkoholizmą ir jo pasekmes. Rėmiausi skaitytomis psichologinėmis knygomis, netgi palikdavau jas namuose matomiausioje vietoje kaip jauką. Beliko pripažinti, kad mūsų šeimoje vienintelė knygų skaitytoja esu aš. Tiesa, nors ir neapkenčiau girtų tėvų, bet būtent tada jie atsiverdavo, daugiau pasakodavo apie praeitį. Tapau atidesnė toms ne kartą girdėtoms istorijoms. Tėtis su mama taip pat buvo neišmylėtieji, štai ką neilgai trukus supratau. Mamy, kaip jauteisi, kai tavo tėtis grįždavo girtas, o mama iš įsiūčio įgaudavo neišmatuojamų jėgų? Slėpdavaisi vejama išgąsčio. Gailėjai savo tėčio, todėl mamai nematant išlaisvindavai jį iš tvirtai suveržtų virvių. Taip, jis niekad neskriaudė jūsų, vaikų, bet yra ne tik fizinis skausmas, mamy. Tėt, kelerių buvai, kai tavo tėtis paliko šeimą dėl kitos moters? Eidavai pas jį į darbą, slapčia, kad tik mama nesužinotų. Ji nepajėgė atleisti, o ir atsiprašymo nesulaukė. Net gavęs diržo tu norėjai matytis su tėčiu. Prašiau ir dėdžių, tetų, su kuriais artimiau sutikau, papasakoti savas istorijas. Vijausi aplink jų sielas atsargiai, nenorėdama išgąsdinti. Nurimau suvokusi, kad ir jie šių pokalbių seniai laukė. Vėliau man net neprireikdavo pradėti šios temos – jie patys imdavo pasakotis. Taip mano mylimas knygas pakeitė artimųjų istorijos, vertos būti užrašytos ir atspausdintos.

Nors ir esu tėvams pakantesnė, tebesivaržau jiems ištarti, kad atleidau. Mintyse tai dariau šimtus kartų. Žinau, vieną dieną pasiryšiu. Be to, aplankau juos gerokai rečiau nei studijų metais, užtat pasiilgstame vienas kito ir džiaugiamės pagaliau susitikę. Ir apkabiname vienas kitą dažniau. Atviriau kalbamės apie jausmus. Nujaučiu, labai padėjo tie pokalbiai apie tėvų vaikystę. Kaip niekad anksčiau norisi būti atvirai – su savimi, su šeima.