Kai per pirmąjį Mielosios renginį – miško maudynes Vingio parke – gidė Mila Monk (Liudmila Monkevičė) kvietė mus uosti jo kvapus, klausytis tolimiausių ir artimiausių garsų, prisiminti savo mėgstamiausią medį, buvo ir nuostabu ir net šiek tiek apėmė liūdesys. Lėtas, sąmoningas buvimas miške yra natūralus, raminantis, gydantis, bet laiko jam randame labai retai, o gal išvis nesame to patyrę.

Galiausiai ant samanoto kelmo Mila išdėliojo puodelius, arbatinuką ir, įmetusi į jį kelis kiškio kopūstų lapelius, pakvietė išgerti arbatos. O aš po jos pakviečiau pirmąją sertifikuotą miško maudynių gidę Lietuvoje pokalbio: apie tai, kaip rado šią veiklą, kodėl japonai ją vadina mokslu ir menu, ar Lietuva vis dar yra žaliais miškais didžiuotis galintis kraštas.

Mila, iš Mielosios miško maudynių lig šiol prisimenu įdomią vingiuotą istoriją, kaip atradote mišką, jo maudynes, kaip jos padėjo pirmiausia Jums pačiai. Ar galėtumėte apie tai papasakoti ir mūsų skaitytojams?

Miško, gamtos poveikiu žmogaus sveikatai ėmiau domėtis tada, kai buvau persidirbusi ir perdegusi profesiškai ir emociškai. Mane visada, o tuo metu ypač, intuityviai traukė gamta, o besidomėdama, kas gali padėti nuo perdegimo, pirmiausia atradau dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) metodą, kuris man pagelbėjo išmokti įveikti stresą. Taip pat sužinojau, kad nuo perdegimo veiksmingai padeda dėmesingas buvimas gamtoje, gamtos terapija. Viena iš priežasčių – gamtoje mums nereikia sutelkti valingo dėmesio. Tarkim, Rachelės ir Stepheno Kaplanų „Dėmesio atkūrimo teorija“ teigia, kad triukšmingoje, stresinėje miesto ar biuro aplinkoje mes turime sutelkti valingą dėmesį, o natūralioje aplinkoje, gamtoje jis būna nevalingas – atsiranda be išankstinio tikslo, jam palaikyti nereikia pastangų. Todėl ten pailsi ne tik kūnas, bet ir protas – juk perdegus ir sunkiausia pailsinti jį.

Kai pradėjau miško maudynes (viena iš gamtos terapijos rūšių) taikyti sau, didžiausias atradimas buvo tai, kad toks paprastas dalykas gali būti toks veiksmingas. Kai esi perdegęs, labai sunku susikaupti, o sąmoningai pavaikščiojusi dvi valandas miške galėdavau veiksmingiau užbaigti darbus, vilkintus kelias dienas, nes nepavykdavo susikaupti. Grįžus iš ten protas būdavo aiškus, skaidrus ir aštrus kaip ryte po kokybiško miego.

Džiaugiausi, kad galiu semtis jėgų ir savo namuose, kurių visi langai išėjo į miškelį, ir galėjau net gyvendama mieste stebėti sezonų kaitą, jausti gamtos ritmą.

„Taip sutapo, kad kaip tik tuo metu, kai bandžiau atsigauti nuo perdegimo, staiga vieną dieną miškelį po mano langais iškirto nekilnojamojo turto vystytojai būsimoms statyboms. Vėl nugrimzdau į depresyvią būklę.“

Jaučiau nesaugumą, sielvartą – kaip po traumos. Perdegimas ir sielvartas dėl prarastų medžių net sukėlė panikos atakas.

Bandydama aiškintis ir protestuoti dėl medžių iškirtimo, atsitrenkiau į biurokratijos sieną ir pamačiau, kad tai yra sisteminė problema – Vilnius plečiamas ir tankinamas lengvai aukojant žaliąsias zonas, neatsižvelgiant į tai, kokia bus tolesnė esamų ir būsimų pastatų gyventojų gyvenimo kokybė. Savivaldybėje mėgindama aiškintis, ar prieš suteikiant leidimą statyboms įvertinamas potencialus poveikis gyventojų sveikatai, sulaukdavau ciniškų atsakymų – tai miestas, jis turi plėstis, nori gamtos – važiuok gyventi į kaimą. Pamačiau, jog tai, kas daugeliui atrodo lyg ir savaime suprantama – gamta, medžiai mieste, ko gero, svarbesni nei kaime jau vien dėl to, kad sulaiko dulkes ir valo orą, kuris čia yra labiau užterštas, taip pat padeda reguliuoti ekstremalius temperatūros pokyčius, o tai ypač aktualu keičiantis klimatui – miesto planuotojams toli gražu nėra savaime suprantama.

Ėmiau ieškoti mokslinių duomenų apie gamtos būtinybę žmogaus sveikatai ir gerai savijautai palaikyti norėdama išsiaiškinti, ar mano depresyvi būsena yra natūralus atsakas į gamtinės aplinkos praradimą, o gal aš perdėtai reaguoju, nes esu per jautri. Be to, rūpėjo surinkti įrodymų sprendimų priėmėjams apie gamtos būtinybę mieste.

Besigilindama radau nemažai teorijų, o įdomiausi man pasirodė japonų jau daugiau nei 30 metų vykdomi moksliniai tyrimai. Vienas iš šių tyrimų pradininkų ir miško terapijos kūrėjų yra japonų imunologas dr. Qing Li, kuris 2018 m. buvo atvykęs į Lietuvą – Anykščių miško festivalyje skaitė paskaitą apie miško terapiją ir vedžiojo dalyvius po Anykščių šilelį. Tada jis pristatė ir ką tik pasirodžiusią savo knygą „Shinrin-yoku: the Art and Science of Forest Bathing“, kurioje paskelbė kone 30 metų savo darytus tyrimus apie miško poveikį mūsų sveikatai, taip pat kitų mokslininkų tyrimus apie gamtos naudą žmogui.

Kadangi jau daug metų dirbu vertėja, pasiūliau leidyklai, su kuria bendradarbiauju iki šiol, išversti ir išleisti šią knygą. Taip ji pasirodė lietuviškai, pavadinta „Miško maudynės“. Labai džiaugiuosi leidyklos iniciatyva šią knygą padovanoti Lietuvos miestų ir miestelių savivaldybėms – joje yra visas skyrius apie miesto medžių svarbą bei naudą su tyrimų ir statistiniais duomenimis.

Kodėl nutarėte ne tik pati praktikuoti miško maudynes, bet ir to mokytis profesionaliai, tapti gide? Kaip vyksta mokslai?

Kadangi pamačiau, kaip veiksmingai dėmesingas buvimas miške man padėjo nuo perdegimo, norėjau šį metodą parodyti ir kitiems. Be to, pamačiau, kad pasaulyje populiarėja gamtos terapija, žalieji receptai (miško terapiją, sodininkystės terapiją ir pan. rekomenduoja gydytojai, tarkime, kaip prevencinę ar pagalbinę priemonę depresijai gydyti), tad norėjau, jog ir mes neatsiliktume nuo šių tendencijų. Dar mane, kaip, ko gero, ir daugelį, neigiamai paveikė suintensyvėję miškų kirtimai, brandžių medžių šalinimas miestuose ir miesteliuose, vykdant Europos Sąjungos remiamus gatvių ir aikščių renovacijos projektus. Tokie trumparegiški sprendimai kėlė ir tebekelia nuostabą, ypač galvojant apie platesnį kontekstą – klimato krizę ir biologinės įvairovės nykimą.

Buvau įsitraukusi į aktyvistų gretas, dalyvavau protestuose, tačiau supratau, kad, nors protestai ir netinkamų sprendimų išryškinimas yra reikalingi, tačiau kyla pavojus juose ir įstrigti. Manau, kad iškėlus problemą turi ateiti metas konstruktyviems sprendimams. Tad miško terapija man pasirodė labai tinkamas būdas šviesti žmones apie gamtos naudą fizinei ir psichinei sveikatai, įkvėpti giliau pažinti mišką per pojūčius, užmegzti su juo ryšį. Juk to, ką pažįsti, su kuo sieja teigiamas ryšys, neskriausi, o kaip tik norėsi saugoti.

Be to, ateityje miško terapija gali tapti puikia alternatyva privačių miškų savininkams ir padėti gauti pajamų iš miško, jo neiškertant medienai. Juk galima plėtoti rekreacinį, lėtąjį turizmą, steigti miško terapijos bazes kaip Japonijoje. Svajoju, kad Lietuva taptų ne pramoninės medienos, o sengirių ir gydomųjų miškų šalimi, į kurią žmonės atvyktų prisiminti savo prigimtį, gerai pailsėti, pasisemti jėgų. Juk ir patys saugiai, sveikai gyventume žinodami, kad miškai saugomi.

Versdama knygą ir mokiausi – kaip tik tuo metu įsikūrė Europos miško terapijos institutas ir aš patekau į pirmuosius jo organizuotus mokymus Švedijoje. Mokymai intensyviai vyko savaitę Pietų Švedijos miškuose – gavome teorinių žinių, vadovėlių, taip pat praktinius miško maudynių seanso vedimo ir darbo su grupe pagrindus. Po to dar tris mėnesius mokslai vyko nuotoliniu būdu. Per tą laiką reikėjo atlikti įvairias užduotis, vesti tris viešus miško maudynių seansus, išmokti sudaryti maršrutą, išklausyti pirmosios pagalbos kursą ir kt. Galiausiai gavau diplomą, intensyviai dirbau, mokiausi toliau ir po metų į mokymus Belovežo girioje Lenkijoje jau vykau kaip mokymų vadovė ir mentorė.

Šiuo metu su bendraminčiais esame įsteigę Miško terapijos ir edukacijos centrą ir jau įgyvendinome pirmąjį projektą – Anykščių rajone esančiai „Barono vilai“ priklausančiame miške įrengėme miško maudynių taką su audiogidu, kad atvykę svečiai galėtų savarankiškai išbandyti miško maudynes, išmoktų jame būti dėmesingi ir jį prisijaukintų. Įstaigos savininkai šio tako norėjo ne sezono metu atvykstantiems svečiams, kurie neranda veiklos už vilos ribų, nors šalia – labai gražus miškas.

O ar skirtingi miškai, pavyzdžiui, mišrių medžių, pušynai, mus ir veikia skirtingai?

Miške mus veikia grynas oras (čia jis yra švaresnis, daugiau deguonies), medžių išskiriami fitoncidai – lakieji organiniai junginiai, kuriais medžiai ir kiti augalai ginasi nuo kenkėjų, o mums jų įkvėpus, organizme išauga natūralių ląstelių žudikių kiekis, t. y. suaktyvėja imuninė sistema. Be to, teigiamą įtaką daro ir drėgmė – miške santykinis oro drėgnis didesnis, tad susilpnėja kvėpavimo takų ir odos ligų simptomai. Dar saulė – reguliarus buvimas ryškioje natūralioje šviesoje didina vitamino D kiekį organizme ir mažina cukraus kiekį diabetu sergančių pacientų kraujyje. Mus taip pat veikia neigiami jonai – ore esančios elektringosios dalelės, kurios gali turėti teigiamą ir neigiamą krūvį. Neigiami jonai yra „gerieji“ – sakoma, kad jie suteikia energijos, atgaivina, padidina proto aiškumą ir stiprina gerą savijautą. Lauke neigiamų jonų gerokai daugiau nei patalpose, jų itin gausu miškuose ir prie krioklių, upių ir upelių.

Mus taip pat teigiamai veikia žalia spalva ir natūralūs, pasikartojantys gamtos raštai, arba fraktalai. Pastarųjų teigiamas poveikis buvo atrastas tiriant smegenis. Oregono universiteto fizikos profesorius Richardas Tayloras, naudodamas akių stebėjimo įrangą ir smegenų aktyvumą matuojančius įrenginius, stebėjo, kas vyksta, kai žiūrime į fraktalų raštus, ir nustatė, kad esame instinktyviai linkę reaguoti į gamtos fraktalus, o žiūrėjimas į juos emocinę įtampą gali sumažinti net iki 60 proc.

Be to, vis daugiau tyrimų rodo, kad mūsų sveikatai ir gerai savijautai didelį poveikį daro biologinė įvairovė, kaip antai įvairūs mikroorganizmai. Pavyzdžiui, įrodyta, kad plačiai paplitusi bakterija Mycobacterium vaccae stiprina imunitetą ir gerina nuotaiką.

Japonų mokslininkai sako: kuo miškas didesnis, tankesnis ir brandesnis, tuo jis palankiau veikia žmogaus sveikatą ir savijautą. Taigi geriausia mums būti sengirėje – per kelis šimtmečius susiformavusioje ekosistemoje, kurioje stipriausiai veikia visi veiksniai, o biologinė įvairovė – didžiausia. Tarkim fitoncidų daugiausiai išskiria spygliuočiai. Tačiau monokultūriniuose, žmogaus sodintuose pušynuose biologinė įvairovė daug skurdesnė nei natūraliai užaugusiame mišriame miške.

Visgi ne kiekvienas gali lankytis sengirėje, o ir Lietuvoje mes jų beveik neturime (tik fragmentus). Be to, tokias vietas reikia ypač saugoti, taip pat ir nuo žmonių poveikio, tad lankymas ne visada galimas.

Kristina Aleksyna nuotr.

Kaip pabrėžia japonai, sveikatai ir savijautai gerinti tinka bet kokia žalia erdvė: miesto miškas, parkas, netgi sodas ar balkonas su augalais. Svarbiausia – įprasti reguliariai leisti laiką gamtoje ir ne tik vaikščioti ar sportuoti, bet ir skirti laiko pabūti dėmesingai, patyrinėti per pojūčius (kiek spalvų galiu išskirti? kur matau pasikartojančias formas? kokius garsus girdžiu? kuris iš jų maloniausias mano ausiai? iš kokių kvapų susideda bendras kvapas, kurį jaučiu įžengusi į mišką? kokias skirtingas tekstūras jaučiu, kai liečiu samanas, lapus, skirtingų medžių kamienus? ir pan.), tada ir poveikis bus geras.

Yra žmonių, kurie būdami gamtoje, ypač labiau laukinėje, patiria nemažai streso. Gal čia suveikia ir mūsų evoliucinis santykis su gamta, nes visgi ji žmogui keldavo ir daug pavojų?

Egzistuoja biofilinė hipotezė, kad mes vis dar genetiškai esame labiau prisitaikę būti gamtoje, o ne miestuose, nes kaip rūšis daug amžių ten vystėmės, todėl ji mūsų smegenims vis dar reiškia namus. Tarkim, žiūrint į gamtos raštus smegenyse suaktyvėja atsipalaidavimo centrai, o žiūrint į architektūrines formas jie nereaguoja.

Įdomu, kad biofilija atsirado tiriant biofobiją – įgimtą gamtos reiškinių ir objektų baimę. Tarkime, vorų ir gyvačių. Ji buvo tiriama kūdikiams rodant įvairius paveikslėlius, tarp kurių labai trumpai, sekundės dalį (kai pats nespėji suprasti, bet smegenys užfiksuoja), šmėstelėdavo voro ir gyvatės nuotraukos. Visų kūdikių, nepriklausomai nuo šalies, kurioje jie gimė, smegenyse suaktyvėdavo baimės centrai. Daugelyje šalių nei vorai, nei gyvatės nekelia tokio pavojaus gyvybei kaip, pavyzdžiui, automobiliai, bet automobilio paveikslėlis smegenų baimės centrų neaktyvina. Vadinasi, mūsų genetikoje dar neįrašyta, kad turėtume saugotis automobilio, nors, pavyzdžiui, Lietuvoje avarijose žūsta gerokai daugiau žmonių nei nuo kokio nors voro įkandimo. Genetiškai mūsų smegenys vis dar yra medžiotojų ir rinkėjų, nes anksčiau nuo gamtos reiškinių išmanymo priklausė išlikimas.

Vis dėlto šiuolaikiniai žmonės nuo gamtos yra labai nutolę. Joje leidžiame vis mažiau laiko. Įvairūs tyrimai ir apklausos rodo, kad gamtoje mes būname vos 5 proc. viso savo aktyvaus laiko. O šiuolaikiniai vaikai apskritai net ne gamtoje, o lauke tepraleidžia 10 proc. laiko. Mes bauginančiais tempais tampame miestų ir patalpų civilizacija. Tai skatina įvairias ligas: širdies ir kraujagyslių, diabetą, depresiją, trumparegystę ir kt. Be to, patenkame tarsi į užburtą ratą – vis labiau toldami nuo gamtos, miestų ir valstybiniu lygmeniu priimame jai nejautrius sprendimus, kurie ilgainiui neigiamai atsilieps mums patiems.

Vis dėlto įgimtą potraukį mus kaip rūšį suformavusiai aplinkai rodo kad ir tai, jog daugumos mūsų svajonių būstas yra su vaizdu į kalnus, jūrą ar vandenyną, upę ar ežerą, apsuptas miškų arba brandžių medžių. Tai puikiai žino nekilnojamojo turto pardavėjai ir vystytojai – būstai tokiose vietose brangiausi. Pasak aplinkos psichologo Collino Ellardo, tai rodo, kad mes vis dar jaučiame gilaus pirmykščio ryšio su gamta, kurioje gyvenome 99 proc. viso savo egzistavimo šioje planetoje laiko, atgarsį. Taigi gamta mus palankiai veikia net ir tuomet, kai dėl kažkokių priežasčių nesame užmezgę teigiamo ryšio su ja.

Be abejo, egzistuoja fobijos, kad ir minėtų vorų ar gyvačių, taip pat kitų vabzdžių – geliančių, kandančių. Dabar ypač daug žmonių bijo erkių. Jos kelia realų pavojų, tačiau yra apsaugos priemonių: tinkami drabužiai, purškikliai, skiepai. Vis dėlto, jei žmogus tikrai paniškai bijo būti laukinėje gamtoje, jam bus sunku atsipalaiduoti ir nervų sistema visiškai nepailsės.

Kaip patartumėte jaukintis mišką tam žmogui, kuris išties jo truputį prisibijo ir jame jaučiasi nekomfortiškai?

Tokiu atveju rekomenduočiau pratintis po truputį, gal net pradėti nuo kambarinių augalų. Auginkime kambarinius augalus ir tinkamai jais rūpinkimės, vertinkime ne kaip daiktus, kuriuos pamirštame palaistyti, o sudžiūvusius išmetame. Stebėkime, kaip mūsų augalus, jų ritmą veikia aplinkos sąlygos. Ryšys kuriamas kuo nors tinkamai rūpinantis.

Galima rūpintis ir savo aplinka, sodu – egzistuoja netgi sodininkystės terapija, kuri, kaip įrodyta, taip pat veiksmingai padeda nuo įvairių civilizacijos negalavimų.

Dar yra sukultūrinta gamta, pavyzdžiui, parkai. Bent vasarą į darbą ne važiuokime, o, jei įmanoma, eikime pėsčiomis per parką ar kitą žaliąją erdvę. Jei tai darysime kasdien, pastebėsime, kad parkas kasdien vis kitoks: kitokie garsai, kvapai, vieni augalai nužydi, ima žydėti kiti, net lapų žaluma keičiasi – pavasarį šviesesni, ryškesni, salotinės spalvos, vėliau tampa sodriai žali, sutvirtėja. Gamtos pokyčių, paros ir metų laikų stebėjimas ir pastebėjimas padeda gyventi čia ir dabar, jaustis dalimi kažko didesnio už save, padeda įžvelgti prasmę, o prasmės pajautimas gerina emocinę būseną.

„Galime susirasti mėgstamą vietą parke ar pažįstamame miške ir kaskart į ją sugrįžti – tarsi turėti savo „kambarį“. Tai taip pat lavina pastabumą, padeda užmegzti ryšį, prisijaukinti gamtą (ir leisti jai prisijaukinti mus).“

Jei nedrąsu vienam, galima eiti su grupe žmonių į užsiėmimus ar ekskursijas – organizuojami įvairūs pažintiniai žygiai, paukščių stebėjimas ir pan. Siūlomos ir miško maudynės – tai ne žygis ir ne pažintinė ekskursija, o patyriminė praktika, kurios metu tyrinėjame mišką, stengiamės jį pažinti per pojūčius. Juk dažniausiai baisus tas, kurio nepažįstame.

Dar labai norėtųsi sugrįžti prie miškų aktyvizmo temos. Mes vis dar didžiuojamės ir džiaugiamės, kad Lietuva – žalias miškų kraštas, kai kiti jau skambina pavojaus varpais, esą ši problema labai opi ir reikia stabdyti tokį intensyvų jų kirtimą.

Taip, manau, kad problema opi. Mes vis dar gyvename mitu, legendomis, kad Lietuvoje turime daug miškų, vis dar savo vaizduotėje regime žalią Lietuvą lyg iš „Neregėtos Lietuvos“ paukščio skrydžio.

„Tačiau pastaruosius keletą metų kirtimai itin suintensyvėjo, tai pastebi ir paprasti žmonės, net ne aktyvistai – tiesiog nuvažiavę ilsėtis neberanda savo pamėgtų vietų.“

Arba sodybą vidury miškų nusipirkę miestiečiai staiga pamato, kad iš abiejų pusių iškirtus medžius ji atsidūrė plynėje. Įvairių regionų gyventojai skundžiasi dieną naktį zujančiais miškovežiais. Kažin kaip dabar atrodytų Lietuva iš paukščio skrydžio su plynų kirtimų lopais… Poreikis apginti savo aplinką, su kuria mus dažniausiai sieja emocinis ryšys, jau nekalbant apie tai, jog intuityviai jaučiame, kad gamtos naikinimas mums patiems ne į naudą, ir paskatina tapti aktyvistais.

Mane giliai paveikė apsilankymas Beloveže – seniausiame Europos miške, kurio dideli plotai tvyro nepaliesti. Atrodo, lyg panyri į pasąmonę – tiek ten įvairių klodų ir sluoksnių. Lankėmės vietose, kur itin griežta apsauga ir žmonės gali vaikščioti tik nutiestais lentų takais, su gamtos gidu, nedidelėmis (iki 6 asmenų) grupėmis, kur draudžiama eiti paklote, net užkandžiauti, kad netyčia ne vietoje nenukristų ir nesudygtų kokio ne vietinio augalo sėkla. Pats sengirės vaizdas buvo ne visai toks, kaip įsivaizdavau – regėjau samanotą paklotę, o ten daugiausiai buvo plika žemė, tik apkritusi senais sausais lapais. Samanomis apaugę buvo tik nuvirtę storakamieniai medžiai. Tačiau toje sausų lapų paklotėje čeža visokie gyviai: kažkokie graužikai, pelėnai, kirstukai. O medžių kamienais zuja lipučiai, bukučiai ir kitokie paukščiai. Miškas pulsuoja gyvybe.

Mes, deja, tokio dydžio ir senumo sengirės neturime, yra tik nedidelių fragmentų ir tų pačių apsauga šlubuoja. Nors Lietuvos miškingumas nemažas – apie 33,5 proc., tačiau vidutinis miškų amžius tėra 53 metai. O sengire galima vadinti mišką, kuriam apie 300–400 metų.

Todėl labai džiaugiuosi konstruktyviu aktyvizmu, ypač tokiomis pilietinėmis iniciatyvomis kaip Mindaugo Survilos ir jo bendraminčių įsteigtas „Sengirės fondas“ – už žmonių aukojamas lėšas superkami privatūs miškai ir juose leidžiama natūraliai formuotis sengirei. Juk kokį dar didesnį turtą galime palikti vaikams ir anūkams, jei ne gyvą gamtą, meilę ir pagarbą jai?