Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Psichologinis atsparumas: aš galiu, kai rodos, jau nebegaliu

  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė
  • Iliustracijos autorius Yano Krukovo nuotr.
  • Data 30 Rgs 2021
Dalintis

Sykį, gal prieš kokius šešerius metus, dirbdama kitame leidinyje, bandžiau su skirtingų sričių pašnekovais padiskutuoti, kokia savybė žmogui labiausiai praverčia XXI a. Greta populiariųjų kūrybiškumo, smalsumo, vienas pašnekovas – filosofas, mano nuostabai, išskyrė atsparumą ir taip paveikiai savo pasirinkimą argumentavo, kad nuo tol šios savybės stiprinimas tapo ir sąmoningu mano pačios tikslu.

Nenuostabu, kad knygynų lentynose pamačiusi psichologės, meno psichoterapeutės Evelinos Savickaitės-Kazlauskės knygą „Kaktusas ar pienė: knyga apie psichologinį atsparumą“ iškart panūdau ją perskaityti, o dabar ir pasikalbėti su ja „Mielosios“ žurnalui.

Kaip Jūs savo profesiniame kelyje užsikabinote būtent už psichologinio atsparumo temos iš kurios štai gimė ir knyga?

Psichologinio atsparumo svarbą aštriausiai patyriau pusantrų metų trukusios kelionės metu.  Tuomet su draugu – dabar vyru – išsirengėme į žygį aplink pasaulį. Kelyje patyrėme ne tik šviesių įspūdžių, bet ir eilę iššūkių, kai regis žemė slysdavo iš po kojų. Kaitrai alinant ar šalčiui žnybiant, kylant dažniausiai nuovargio išprovokuotiems konfliktams, sugrįždavo klausimas, kaip nepasiduoti užklupus tiems sunkumams, kaip atsispirti ir judėti tolyn? Stebėjau, kas teikia stiprybės ir ištvermės, vis užsirašydavau atmintyje ir dienoraščio lapuose, kas telkia jėgas ir kas jas atima. Tai buvo nepakartojamai stipri atsparumo mokykla.

Po kelionės sugrįžusi į Jungtinę Karalystę, kurioje gyvenau ir studijavau, su šiuo reiškiniu susidūriau dirbdama su įvairiais klientais, įskaitant karius, greitosios pagalbos, policijos, ugniagesių personalą. Nūnai psichologinio atsparumo sąvoka vis populiarėja švietimo ar sveikatos sistemoje, organizacinėje kultūroje: ji skamba pozityviau, pavyzdžiui, nei streso valdymas, apima daugiau veiksnių ir teikia įrankių, galinčių padėti tiek itin sunkiomis gyvenimo sąlygomis, tiek ir įprastoje kasdienybėje.

Kaip apibrėžtumėte atsparumo sąvoką tiems, kurie dar neskaitė Jūsų knygos?

Jei glaustai, tai sakyčiau, kad tai gebėjimas nukritus atsistoti. Lotyniškai žodis „resilire“ – „atšokti“: lyg kamuoliukui nukritus ant grindinio atšokti, ar lyg suspaustai/ištemptai spyruoklei sugrįžti į pradinę padėtį. Dažnai ši sąvoka vartojama didesnių nelaimių ar katastrofų kontekste, tačiau dabar  ji tyrinėjama ir kasdienybėje. Atsparus žmogus, patirdamas iššūkius ir kliūtis, užklupus sunkumams, vėl geba keltis ir atsistoti, nepasiduoti ir atrasti jėgų bei energijos keliauti pirmyn. Tvarus psichologinis atsparumas – tai gebėjimas papildyti savo senkantį energijos rezervuarą: kokybiškai pailsėti ir kasdien atnaujinti senkančius psichologinius ir fizinius išteklius. Antraip ilgainiui gali grėsti ir psichologinis perdegimas, kai, regis, iš pažiūros stiprus žmogus palūžta ir nuo mažiausio nesklandumo.

„Kelyje patyrėme ne tik šviesių įspūdžių, bet ir eilę iššūkių, kai regis žemė slysdavo iš po kojų. Kaitrai alinant ar šalčiui žnybiant, kylant dažniausiai nuovargio išprovokuotiems konfliktams, sugrįždavo klausimas, kaip nepasiduoti užklupus tiems sunkumams, kaip atsispirti ir judėti tolyn?“

Tad viena vertus, psichologiškai atsparus žmogus geba prisitaikyti prie nepalankios aplinkos. Kita vertus, palūžus – save surinkti, su atjauta ir atida suklijuoti skilusias dalis į naują indą. Žmogus nebegrįžta į tą patį būvį, kuris buvo iki skausmingų ar sunkių išgyvenimų: nauja patirtis asmenį perkeičia, sustiprina, teikia daugiau gylio ir išminties, ypač jei jis pats geba save apglėbti ir leidžia priimti savo sielos randus, apsiūtus aukso vertės siūlėmis.

Bandžiau pati save priskirti kažkuriai iš Jūsų įvardintų grupių – pienėms, kaktusams, orchidėjoms – ir supratau, kad mano atsparumas yra gana banguojanti savybė, priklausanti nuo gyvenimo etapo, konkrečios situacijos, o jau tuomet ir tos dienos energijos, jėgų, galiausiai konteksto ir esamų žmonių šalia. Ką Jūs esate pastebėjusi – kiek atsparumas yra kintanti, kontekstui pasiduodanti savybė?

Tikrai sutinku, kad psichologinis atsparumas nėra iškalta akmenyje būsena – jis gali kisti ir būti keičiamas. Jei žmogus išliko atsparus vienose situacijose, nėra garantijos, kad nepalūš ateityje. Mes ne visada galime teisingai nuspėti, kaip reaguosime į tam tikrus užklupusius gyvenimo iššūkius ateityje. Be to, tai išties gali priklausyti net nuo tokių, regis, savaime suprantamų faktorių, kiek esame išsimiegoję, ar aktyviai veikiame, ar esame kokybiškai pavalgę, kokia yra hormonų pusiausvyra, ar yra palaikantis artimųjų ratas.

Būtent dėl to, kad ši būsena gali būti ugdoma ir stiprinama, verta apie tai kalbėti bei mėginti pastiprinti gebėjimą spręsti problemas, pasimokyti optimizmo ar dėkingumo, padirbėti su savo mintimis, atpažinti emocijas.

Mano asmeninis psichologinio atsparumo šuolis įvyko tuomet, kai įgijau fizinį: pradėjau reguliariai sportuoti. Savo kūnu įsitikinau, jog atradau nuostabų būdą tvarkytis su įtampomis, labiau pasikliauti savimi, būti ryžtingesnei. Gal išties stiprinti savo atsparumą vertėtų pradėti nuo fizinės formos ir bendros organizmo būklės gerinimo?

Visiškai su jumis sutinku. Knygoje apie tai užsimenu, nes pati tvirtai tikiu fizinio pasirengimo galia. Apie tai byloja tiek senovės išmintis, tiek dabarties tyrimai. Kai įsisukus kasdienybės ratui nebeatrandu net dešimties minučių pasivaikščioti palei upę, jaučiuosi pažeidžiamesnė, silpnesnė net ir psichologiškai. O kai vėl kviečiu save aktyvesnei veiklai, atrodo, net tos pačios problemos įgauna kitas spalvas ir tekstūras. Fizinė veikla yra neatskiriama nuo psichologinės – stiprinant fizinį pasirengimą, atsiranda daugiau ištvermės, jėgų, energijos, tuo pačiu daugiau vilties ir optimizmo. Taip pat pastebiu, kad tie, kurie reguliariai imasi fizinių iššūkių, žygių, kelionių, lavina ir psichologinio atsparumo raumenį.Kaip psichologinis atsparumas yra susijęs su gebėjimu brėžti asmenines ribas?

Kaktuso būsenoje žmonės gali manyti, kad sukandę dantis turi ištverti naštą, dažnai kitų jiems sukrautą. Tvarusis, pienės tipo psichologinis atsparumas tampriai susijęs su pagarba ir atjauta sau ir kitam. Kai jauti besąlyginę pagarbą sau, tada aiškiau įsivardini tikruosius asmeninius poreikius. Tai anaiptol nereiškia egoizmo. Pastarasis dažnai yra iškreiptas, nepagarbos sau ir kitam derinys. Kurti asmenines ribas yra būtina, antraip ima vyrauti kitų sukurti ir įteigti poreikiai, reikalavimai, įtikinėjimai. Tai nereiškia atsitraukti nuo pasaulio – svarbu žvelgti į visumą, į savo asmeninius poreikius su išmintimi. Jei visada sakysite „taip“, nebūtinai laimėsite kitų žmonių palankumą, kaip antai girdžiu žmones dalijantis savo istorijomis. Neigdami savo poreikius, jie skuba kurti kitų laimės. Tam tikru metu jie sustoja, apsidairo, kad tie aplinkiniai jų pastangų nė neįvertina, nepastebi, o patys jaučiasi tarsi apvogti, neišgirsti. Užklumpa aukos pojūtis, kuris gali vesti į bejėgiškumo ir nereikalingumo jausmą. Apibendrinu tai, kuo žmonės dalijasi atkeliavę mokytis asertyvumo – kaip savo poreikius suvokti ir kaip jais pasidalinti su kitais žmonėmis nieko nekaltinant, nepuolant į aukos vaidmenį, o konstruktyviai ir su abipuse pagarba. Tik kartais atėjusieji guodžiasi, jog per vėlai suprato, kad gyvenimą praleido kitų labui, pamynę pagarbą ir meilę sau.

„Tvarus psichologinis atsparumas – tai gebėjimas papildyti savo senkantį energijos rezervuarą: kokybiškai pailsėti ir kasdien atnaujinti senkančius psichologinius ir fizinius išteklius.“

Iš Jūsų knygos išsirašiau šį patarimą: „Savo minčių mikroskopą, nuodugniai analizuojantį problemų smulkme­nas, pakeiskite į išminties teleskopą. Visatos apžvalgos aikštelėje nu­spręskite, koks šios nesėkmės vaidmuo kosminiame kontekste.“ Kai pagalvoji, viskas kosminiame kontekste atrodo labai nereikšminga. Kaip dar patartumėte praktiškai įgyvendinti šią atsitraukimo nuo problemų, distancijos nuo jų įgijimo praktiką?

Kartais jau vien pasidairius gatvėje gali pastebėti, kokie apimti skubos yra žmonės, kaip įsipainioję nerimo tinkluose. Kasdienybės smulkmenos yra kaip akmenėliai batuose – įkyrūs ir skausmingi, vis neleidžia atsitraukti ir pažvelgti į gyvenimo tėkmę iš kosminės ar laiko perspektyvos.

Žmonės per retai sustoja. O juk galima be jokio tikslo paleisti žvilgsnį į banguojančias kalvas, žvaigždes, srūvantį vandenį, plaukiančius debesis, pievas ar atvirus kraštovaizdžius, ten kur protas galėtų nurimti, o galvoje rastis daugiau erdvės. Galiausiai juk galima net sėdint kavinėje ir ramiai gurkšnojant kavą, stebėti kaip už lango lyja, kaip gatvėmis keliauja žmonės ir jų gyvenimai.

Kartą kavinėje dirbant kompiuteriu bei įnirtingai sprendžiant susidariusias problemas, pastebėjau ant palangės tyškančius lašus, susidariusius dėl sugedusio ventiliatoriaus. Netrukus jie jau pamažu tiško tiek ant mano drabužių, ant ekrano, drėko net ir suolelio pagalvėlė. Viena vertus, tai galėjo mane suerzinti, trukdyti susikaupti. Tačiau tąkart akimirkai sustojau. Nurimau ir bent kelias minutes stebėjau kaip tie patys lašai, savyje atsispindėdami saulę, besisūpuodami ant ryškiai žalių augalų lapų, priminė egzotiškus kraštus. Toks netikėtas stabtelėjimas man leido atsitraukti ir sugrįžti prie to paties problemų sprendimo su šviesesne galva, lyg ten būtų atsiradę daugiau žalumos ir šviesos.

Aš sąmoningai ieškau tokių patirčių, vis primindama sau, kodėl tai yra svarbu. Kaip Markas Aurelijus yra sakęs, tai reikalinga tam, kad galėčiau pažvelgti į susiraizgiusį kasdienybės tinklą iš paukščio žvilgsnio. Tad kur ir kokia jūsų kasdienybės atokvėpio minutė? Šios akimirkos gali padėti atsitraukti nuo visa apimančių, emociškai užvaldančių, tačiau dažnai trumpalaikių ar mažareikšmių reikalų, leisti į aplinką žvelgti išradingiau, kūrybiškiau.

Be abejo, kalbant apie atsparumą labai svarbu emocinio intelekto lavinimas, gebėjimas mokėti įvardinti savo emocijas. Kas mums padeda turtinti mūsų emocinį žodyną ir lavinti emocinį intelektą?

Vienas esminių emocinio intelekto pradžiamokslio žingsnių – savęs neteisianti savistaba. Save galime stebėti ir su itin kritišku žvilgsniu, iškart sprendžiant, kaip blogai pasielgiau, koks esu netikęs, kodėl padariau klaidų ir t.t. Todėl savistaba žvelgiant į savo mintis ir jausmus, į kūno poreikius ir elgesį savęs nenuteisiant, gali padėti formuoti atlaidų žvilgsnį iš šalies, lyg skaitytum knygą apie save patį.

Pastebėjau, kad mintis žmonės sugeba atpažinti, tačiau sunkiau įsivardina jausmus, mažai numano apie savo ir kitų emocijas. Rečiau galima išgirsti žmogų, kuris tiksliai ir paprastai geba apsakyti, kaip jis jaučiasi – įpykęs ar suirzęs, nusivylęs ar nerimaujantis.

Kadangi mano viena mylimų sričių yra meno terapija, pastebiu, kad pažinti emocijas galima ir per meną – spalvas, potėpius, garsus, tekstūrą, metaforas ir simbolius – ši pažinimo paletė tampa dar platesnė. Žodžiai tai pat svarbu, jie leidžia atsitraukti iš kartais stiprių emocijų gniaužtų, suteikti jai apčiuopiamą pavidalą. Skaitant knygas, nuotaikų ir jausmų epitetų arsenalas prasiplečia, galima ypač taikliai apibūdinti, kokioje būsenoje esu ir nurimti suvokus, kas su manimi vyksta. Arba išlaukti, kol karštos emocijos atlėgsta.

Aš pati kas vakarą atsidarau savo pačios kurtą programėlę „Art of Mood“ („Nuotaikos menas“) ir tyrinėju, kokia metafora (gyvūnai, gamta ar tekstūros) galėtų įkūnyti mano tos dienos nuotaiką.  Kartais dienos gali būti šiurkščios, kartais spygliuotos, švelnios ar aptakios, sykiais iltis šiepia hiena, o gal jaučiuosi nepaslanki lyg miegapelė. Toks metaforinis žvilgsnis į savo pasaulį yra ir žaismingas, ir gilus,  leidžiantis formuotis įžvalgoms, naujoms smegenų jungtims.

Evelina Savickaitė-Kazlauskė. Asmeninio archyvo nuotr.

Knygoje paliečiate vienareikšmiško atsakymo neturintį klausimą, ar tokia savybė, kaip atsparumas, yra daugiau nulemtas genetikos ar visgi auklėjimo, darbo su savimi. Iš to, kiek atsparumo lavinimo užduočių pateikėte, susidaro įspūdis, kad dedami pastangas – galime pakeisti net prigimtinius polinkius ir sustiprėti psichologiškai.

Kodėl vieni atsparesni, kiti mažiau, vienintelio atsakymo nėra. Taip, vieni iš prigimties labiau linkę žvelgti į sunkumus kaip į galimybes, kaip į iššūkius, kuriuos reikia įveikti. Thomas Boycas, tyrinėjęs psichologinį atsparumą, yra labai gražiai yra pasakęs, kad genetiniai veiksniai – tai lyg pianino klavišai, kuriais sugroja skirtingi aplinkos faktoriai. Genai turi svarbią reikšmę, tačiau įtakos turi ir ugdymas. Mes galime lavinti vaikų ir suaugusiųjų gebėjimą susidūrus su kliūtimis nepasimesti, ieškoti išeičių ir galimybių, išmokyti vertinti kitų žmonių kritiką ne kaip jų asmeninį sumenkinimą, bet kaip galimybę tobulėti ir augti. Sunkumai – tai galimybė save išbandyti, pažinti naujai.

Kartą savo vaikams parodžiau internete rasto vaizdo įrašo ištrauką: į statų kalną atkakliai lipa lokiukas, o jo viršūnėje jo laukia motina. Daug kartų kritęs ir slydęs nuo aukštų stačių uolų, jis nepasidavė ir galiausiai sėkmingai užkopė. Šis vaizdo įrašas tapo įrankiu, kaip savo dvyniams padėti ugdyti svarbią sampratą – nepasiduoti sunkumų metu. Ištikus kokiai nors sunkesnei situacijai, kurioje jie jau ketindavo nuleisti rankas, paklausdavau, kaip sekėsi tąkart kopti lokiukui. Ką jis darė, kad nepasiduotų ir nenugarmėtų žemyn. Vaikams šis gyvūnėlis tapo įkvepiančiu pavyzdžiu.

Kai penkiamečiams dvyniams dar reikia pabaigti kelio atkarpą, o jėgos senka, paklausiu jų, kurioje kišenėje slypi jų supergalia. Staiga, lyg iš niekur, atsiranda netikėtos energijos pliūpsnis, leidžiantis įveikti paskutinį, bene sunkiausią kelio etapą. Tėvai labai kūrybiškai gali ugdyti vaiko „aš galiu, kai regis jau nebegaliu“ ribą. Suaugusieji, beje, taip pat.

Sau pasižymėjau ir šią Jūsų įžvalgą: „Burdamiesi į chorus, menų ar amatų veiklas ar bendras išvykas, patys to nesuvokdami, kuriame talpią atsparumo įrankių skrynią. Teigiamas emocijas patiriame ne tik patys, bet ir suteikiame jų ar­timiesiems. Taip formuojasi tvarūs palaikymo tinklai – neįkainoja­mas atsparumo šaltinis.“ Ar galėtumėte išskleisti šią mintį? Ji labai aktuali ir Mielosios – kaip bendruomene grįstos platformos – rėmuose.

Dirbant su grupėmis pastebėjau, kad žmonės rinkdamiesi į bendruomenes, grupes, sambūrius, lyg veidrodyje atranda svarbią dalį savęs. Žmogui reikia priklausyti kokiai nors bendruomenei, jausti, kad jis yra kitiems reikalingas. Stebiu, kiek daug giluminės širdgėlos atsiranda, kai to priklausymo jausmo nelieka, kai patiriamas skausmingas, savanoriškai nepasirinktas vienišumas. Grupėse susibūrę žmonės teigia vėl pasijaučiantys „normalūs“, žiū ir kitiems yra panašiai – panašiai galvoja, jaučiasi ar elgiasi. Staiga jie pradeda mažiau save teisti, į save ir problemas žvelgia atlaidžiau.

Tarpusavyje pasidalintos istorijos gali įkvėpti, pastiprinti, raminti, vėlgi, leidžia iš perspektyvos žvelgti ir į tam tikrą savo gyvenimo etapą.

Atsparumas yra ne tik apie tai, kaip aš reaguoju į savo emocijas, bet ir ar moku nepriimti artimo žmogaus emocijų kaip savų, ar moku ramiai pabūti su tuo žmogumi. Kokie būtų Jūsų esminiai patarimai, kaip išmokti jaustis neatsakingam už artimo žmogaus emocijas, netapti jų kempine?

Pastebiu, kad kai kurie žmonės vengia klausytis skausmingų kitų žmonių istorijų dėl to, kad ima jaustis bejėgiškai – negali kaipmat jų eliminuoti, padėti kitam jas kuo greičiau išspręsti. Norėdami išvengti to nemalonaus jausmo, jie puola dalinti jiems patarimus kaip nebūtinai tinkamas piliules. Aš stengiuosi sau priminti, kad iš pagarbos kito žmogaus brandumui, nepulsiu išspręsti jo problemų, tačiau galiu padėti jį įgalinti: pabūti šalia, išklausyti, klausti apie jo praeities patirtis tikint, kad ilgainiui žmogus atras labiausiai jam tinkantį sprendimą.

Kai žmogus jaučia svetimą liūdesį ar skausmą, pravartu sau įvardinti ir priminti, iš kur jis kyla, atskirti jį nuo kito asmens. Tai nereiškia, kad žmogaus skausmas neberūpi. Tiesiog aš gebu išbūti šalia ir tikiu, kad žmogus yra išradingiausias savo gyvenimo meistras – suteikus jam  galimybę išsipasakoti, galiausiai jis pats atras tinkamą taką savo kelionėje.

„Kai jauti besąlyginę pagarbą sau, tada aiškiau įsivardini tikruosius asmeninius poreikius. Tai anaiptol nereiškia egoizmo.“

Ar galėtumėte apžvelgti tris atsparumo stiprinimo metodus, kurie labiausiai pasiteisino asmeniškai Jums?

Man be galo svarbi gamta, į ją sugrįžtu kaskart, kai reikia jėgų ką ištverti. Čia semiuosi išminties, išradingumo, platesnės perspektyvos. Atrastos miško maudynės – buvimas žaliosiose erdvėse pasitelkus visus penkis pojūčius – leidžia priminti, kas iš tiesų svarbiausia.

Ko gero kitas – tai aiškaus tikslo nusibrėžimas ir ėjimas jo link mažais žingsniais. Kelionėje itin pasiteisino afrikietiškas posakis „valgyti dramblį po kąsnį“, t.y. pusantrų metų šešių kontinentų kelionės žvėrį susmulkinome į atskiras įveikiamas dalis. Lašas po lašo, diena po dienos, kilometras po kilometro, ir štai įveiki iš pradžių sunkiai suvokiamą iššūkį.

O trečiasis būtų dvasingumas ir kasdienės dėkingumo praktikos, kurios man leidžia aiškiau atpažinti vidinę tėkmę, atrasti prasmę visame kame, priminti, kad gyvenimo upė lyg vienas nedidelis intakas šios planetos vandenynuose.

 

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji

Dalintis
  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė