Su progresyvios pokyčių terapijos specialiste Laura Steponavičiūte „susipažinau“ instagrame ir išsyk supratau, kad labai norėčiau su ja pasikalbėti apie tuos gyvenimo pilnatvę kartinančius įsitikinimus ir pati išmėginti jos taikomą terapiją. Realizavau ir viena, ir kita. O šįsyk su Laura kalbamės rubrikai „(Ne)įkainojama“ ir susitelkiame į finansinių įsitikinimų temą, dėl kurios, pasirodo, į ją labai dažnai kreipiasi būtent moterys.

Laura, pirmiausia prašysiu Tavęs apžvelgti, remiantis savo praktika, su kokiais ribojančiais finansiniais įsitikinimais dažniausiai susiduria Tavo klientai? Ir kokių skirtumų Tu pastebi tarp vyrų ir moterų?

Trumpai norėčiau atskirti du dalykus – problemą (priežastis), dėl kurios kreipiasi klientai, ir ribojantys įsitikinimai, dėl kurių atsiranda problema. Problema yra tik „simptomas“, tad bandydami spręsti tik ją ilgalaikio rezultato nepasieksime. Pavyzdžiui, žmogus niekaip negali užsidirbti pinigų, gyvena užburtame rate nuo atlyginimo iki atlyginimo. Jei jis sutelks dėmesį tik į problemą ir ieškos būdų, „kaip man užsidirbti daugiau“, atsidurs tame pačiame rate – persidirbs, už tai negaus pakankamo atlygio, nes bijos jo prašyti arba gavęs didesnį tuoj pat nesąmoningai visą išleis.

Dažniausi ribojantys įsitikinimai, kurie kliudo žmogui užsidirbti, susikurti finansinę laisvę, atsikratyti įvairių baimių, susijusių su pinigais, yra nesąmoningas tikėjimas, kad aš nesu vertas turėti daugiau, man negali pasisekti, manęs (mano produkto ar atliekamo darbo) niekas nenorės. Taip pat nereta yra nesąmoninga neapykanta ir pavydas pasiturintiems žmonėms, jų tapatinimas su apgavyste, nesąžiningumu, snobiškumu ir išskirtine klase, statusu. O tai irgi yra ribojančių įsitikinimų pasekmė.

„O jei mūsų aplinkoje būdavo nuolatos kartojama, kad tik sunkiu, juodu darbu galime pasiekti ką nors daugiau, tai suaugę mes galime būti vedami nesąmoningų įsitikinimų, kad vienintelis kelias į sėkmę yra persidirbimas, nuovargis ir maža rizika.“

Galvodama apie vyrų ir moterų skirtumus šiuo aspektu susimąsčiau. Visų pirma didžioji dalis klientų, kurie kreipiasi dėl finansinių blokų, ir yra moterys. Žinoma, tai gali būti susiję ir su tuo, kad moterys apskritai labiau linkusios ieškoti pagalbos. Jos dažnai gėdijasi kalbėti apie pinigus (save „parduoti“, reklamuoti, prašyti pakelti atlyginimą) ir save nuvertina (esu per silpna, nesu pakankamai protinga, niekam neįdomi, kodėl tokiai kaip aš turėtų mokėti).

Vyrai taip pat save nuvertina ir jaučia nepakankamumą, tačiau dažnai jiems pasireiškia dar ir darboholizmas, fanatizmas užsidirbti daugiau tam, kad įrodytų savo vertę ir statusą.

Tuomet kaip tie ribojantys įsitikinimai susiformuoja? Ar tiesa, kad kokias nuostatas apie finansus turi mūsų tėvai, tokias turime ir mes?

Taip, dažnai ribojantys įsitikinimai yra glaudžiai susiję su mūsų tėvų, senelių ir aplinkos, kurioje augome, požiūriu į pinigus ir santykį su jais.

Jei augdamas vaikas dažnai matė nepriteklių, tėvai niekada neturėjo pakankamai pinigų, jautė nuolatinį nerimą, vienas iš nesąmoningų jo įsitikinimų gali būti šis: jei mano tėvai neturėjo pakankamai pinigų, vadinasi, ir man nepasiseks – aš taip pat niekada neturėsiu jų pakankamai.

O jei mūsų aplinkoje buvo nuolatos kartojama, kad tik sunkiu, juodu darbu galime pasiekti ko nors daugiau, tai suaugę galime būti vedami nesąmoningų įsitikinimų, jog vienintelis kelias į sėkmę yra persidirbimas, nuovargis ir maža rizika. Dėl to bijome keisti darbą, įkurti savo verslą ar užsiimti papildoma veikla.

„Tuo metu įvyko mano mąstymo lūžis, supratau, jog jei galvosiu apie pinigus nesąmoningai (t. y. pagal sociumo primestus poreikius, statusą, saugumo sampratą), man jų niekada nepakaks.“

Jei augome aplinkoje, kurioje buvo neigiamai atsiliepiama apie daug pasiekusius, turtingus žmones ar pinigai laikyti visų bėdų šaltiniu, tai ir suaugę pinigus siesime su problemomis, vargu, pykčiu ir sunkumais. Tokiu atveju nesąmoningai bandysime kuo labiau vengti pinigų, atsisakysime galimybių papildomai užsidirbti, menkinsime savo darbą.

Čia paminėjau dažniausius pavyzdžius, kaip aplinkos, kurioje užaugome, santykis su pinigais gali suformuoti mūsų ribojančius įsitikinimus apie finansus.

Laura Steponavičiūtė.

Rengdama straipsnius šiai rubrikai išgirdau įdomų pastebėjimą, kad dažnai moterų atveju ribojantys finansiniai įsitikinimai išryškėja tada, kai jos sukuria šeimą ir ima nesąmoningai atkartoti savo vaikystėje matytus modelius. Kaip Tu tai pakomentuotum?

Savo praktikoje dažniau matau, kaip finansiniai įsitikinimai išryškėja moterims bandant įkurti savo verslus ar kopiant karjeros laiptais. Šiose situacijose stipriai išryškėja savęs nuvertinimas, nepakankamumas ir nepasitikėjimas. Dažnai įsijungia ir poreikis juodai dirbti, persidirbti, bet tik tam, kad įrodytum darbdaviui ar klientui, jog tavo darbas yra vertas finansinio atlygio.

Neseniai ėmiau interviu iš vienos ugdančiosios vadovės, kuri pasakojo, kad jos amerikietė klientė ėmė gauti dvigubai didesnį atlyginimą, bet dėl to jaučiasi labai prastai, esą kiti tiek daug negauna. Ar pati susiduri su panašiomis situacijomis, kai pasireiškia toks, pavadinkime, socialinis rūpestis?

Tikrai taip. Tai irgi turbūt yra įsitikinimas, kad aš nesu verta tų pinigų, man negali pasisekti, pripažinimas ir sėkmė man nepriklauso.

Statistiškai Lietuvos moterys išties yra mažiau finansiškai raštingos ir dažnai senatvėje patiria skurdą; ši niūri statistika keičiasi augant sąmoningumui. Kaip Tu paskatintum moteris atpažinti jas ribojančias finansines nuostatas, domėtis finansais ir įgyti daugiau pasitikėjimo savimi?

Vienareikšmiškai pirmasis žingsnis – tai bandymas suprasti, koks yra mano santykis su pinigais. Galima pradėti nuo atsakymų į šiuos klausimus: ką man reiškia pinigai? Kodėl aš jų noriu? Kiek aš esu pasiruošusi padaryti, kad įgyčiau finansinę laisvę? Kodėl man atrodo, kad aš tiek turėčiau daryti? Ar tai vienintelis kelias? Pinigai ir mano vertybės – kur mano gyvenime? Kodėl? Kiek yra vertas mano darbas?

Išsiaiškinusi savo finansinius įsitikinimus, tikrai skirčiau laiko ir išteklių auginti savo finansiniam raštingumui, sąmoningumui. Susipažinčiau su investavimo galimybėmis, susirasčiau finansų konsultantą, kad kartu įvertintume mano realias finansines galimybes, parinktume tinkamiausias investicijas, taupymo planus.

Koks Tavo pačios santykis su pinigais, finansiniu raštingumu ir Tau būdingais ribojančiais įsitikinimais?

Kelis pastaruosius metus gyvenu laikydamasi nuostatos, kad į savo gyvenimą pritraukiame tai, ko labiausiai bijome, ir tai, į ką žiūrime atsipalaidavę ir su pasitikėjimu. Kiek save prisimenu, dvi pagrindinės temos, į kurias sutelkdavau daugiausiai dėmesio, buvo finansai ir santykiai. Dėl santykių visuomet nerimavau, išgyvenau, o dėl finansų dažniausiai buvau rami – žinojau, kad dirbsiu ir užsidirbsiu, leidau sau eksperimentuoti, bandyti. Taip viskas ir klostėsi.

Žinoma, tobulėti yra kur. Tikrai tikiu, kad galėčiau skirti daugiau dėmesio ir įgyti žinių apie investavimą ir taupymą, tobulinti savo finansinį raštingumą.

Vis dėlto visada jaučiausi pasitikinti savimi, verta finansinės laisvės ir dėl jos dirbau neturėdama didelių baimių. Labai tvirtai tikiu, kad norėdami įgyti finansinę nepriklausomybę pirmiausia turime įveikti savo baimes ir įsitikinimus.

Mes dabar išties labai daug kalbame apie tai, kad reikia nebijoti norėti pinigų ir jų siekti. Bet kaip pasakyti sau, ar jų norime, nes toks yra mūsų vidinis, o ne išorės, sociumo primestas poreikis? Galiausiai ką Tu manai apie saiko, asketiškesnio požiūrio, materialinio pakankamumo idėjas?

Labai aktualus nūdienos klausimas, nes dabar visi permąstome savo vertybes, finansinę gerovę ir gausą – kiek turime ir kiek mums dar reikia. Pasidalinsiu savo asmenine patirtimi, kaip ir kada aš pati tapau sąmoningesnė šiuo klausimu.

Prieš metus susirgau Covid-19, jaučiau didžiulį nuovargį, sunkiai galėjau sutelkti mintis ar atlikti kokius darbus. Kaip tik tuo metu turėjau daug įsipareigojimų – sesijų su klientais, seminarų, naujų projektų, tad neleidau sau ilsėtis ir visomis jėgomis bandžiau išlikti produktyvi. Po kelių dienų mano sveikata dar labiau sušlubavo ir aš visiškai perdegiau. Tuomet sustojau ir pagalvojau, iš kur kyla nerimas, neleidžiantis net trumpam sustabdyti veiklos? Kodėl aš nesąmoningai manau, jog turiu nuolatos dirbti, nes noriu dar didesnės finansinės gausos, nes dar neturiu visko, ko noriu, nes dar nesijaučiu 100 % finansiškai saugi?

„Man patinka Mo Gawdato, buvusio „Google X“ vadovo, mintis, kurią jis dažnai kartoja: vienintelis dalykas, kurio jis gailisi, yra tai, kad anksčiau nepradėjo savyje ugdyti moteriškos energijos ir nepritaikė jos vadovaudamas verslui.“

Tuo metu įvyko mano mąstymo lūžis, supratau, jog jei galvosiu apie pinigus nesąmoningai (t. y. pagal sociumo primestus poreikius, statusą, saugumo sampratą), man jų niekada nepakaks. Atidžiau pažvelgiau į savo realią finansinę situaciją: susirašiau dalykus, kurie man yra būtini (būstas, maistas ir t. t.), veiklas, kuriomis mėgstu užsiimti, ir apskaičiavusi tam reikalingas lėšas supratau jau turinti jų tiek, kad galiu patenkinti savo poreikius. Tik dar yra keletas dalykų, dėl kurių norėčiau pasistengti ir organiškai, nepersidirbdama juos pasiekti. Tuo metu mane apėmė visiška vidinė ramybė: atmečiau poreikius ir norus, kurie yra ne mano, ir atsirado saugumo jausmas, kad galiu visus darbus nukelti į kitą savaitę ir skirti laiko poilsiui.

Pinigų norime mes visi, nes jie suteikia saugumo, o šis yra mūsų prigimtinis poreikis. Tad norėti pinigų, stengtis dėl jų sveikintina. Tačiau kartkartėmis reikia sustoti ir įvertinti, ar aš jau gyvenu taip, kaip man tinka, ar pakanka to, ką turiu, o kiek norėčiau daugiau (jei norėčiau)? Tik nereikia nukrypti į priešingą pusę ir manyti, kad pinigai nėra svarbūs, kad viskas, kas yra materialu – beprasmiška. Ukrainoje vykstantis karas labai puikiai rodo, kiek ir ką mes galime padaryti turėdami pinigų, kaip galime prisidėti prie nukentėjusiųjų gynybos ir gerovės.

Neseniai skaičiau įdomų straipsnį apie „minkštąją ekonomiką“. Pagrindinė jo mintis –ekonomika buvo sukurta vyrų ir yra skirta vyrams, ir labai dažnai moterys, kurios nori save realizuoti, korporacijose nesijaučia gerai, nejaučia pilnatvės. Todėl ir randasi socialinių tinklų nuomonių formuotojos, nišiniai žurnalai, gyvenimo ugdymo (psichologijos) kabinetai, kurie yra tarsi „kietosios ekonomikos“ alternatyva. Gal tai iš tiesų yra ir viena iš priežasčių, kodėl kai kurioms moterims sunku save realizuoti toje tradicinėje, vyrų, ekonomikoje ir kodėl jos ieško kitų uždarbio būdų, kitokio santykio su pinigais? Ką Tu manai?

Aš turiu mentorę, kuri dabar yra ir mano artima draugė – ji išties daug karjeroje ir asmeniniame gyvenime pasiekusi moteris. Kai tik prasidėjo Ukrainos puolimas, ji man paskambino ir pasakė: „Laura, štai dar vienas pavyzdys, kodėl pasaulyje reikia daugiau moterų lyderių.“ Man labai patiko ta mintis. Net ir šioje karo situacijoje stebėdami Švedijos, Suomijos, Europos Komisijos Pirmininkės, Lietuvos Ministrės Pirmininkės poziciją ir komunikaciją, matome, kaip jos skiriasi nuo vyrų. Nei vienas, nei kitas modelis nėra prastesnis ar geresnis, tiesiog skatindami pusiausvyrą, didesnį moterų įsitraukimą į politiką, ekonomiką, verslą, manau, galėtume išvengti net ir tokių tragiškų įvykių, kokie dabar vyksta Ukrainoje.

Bandau atsakyti į Tavo klausimą, ar visgi moterims sunku save realizuoti toje tradicinėje, vyrų, ekonomikoje, bet vieno atsakymo neturiu, nes esu susidūrusi su įvairiausiais pavyzdžiais. Tačiau galiu pateikti vieną apibendrinimą: tos moterys, kurios lieka didžiulėse korporacijose, dažniausiai bando save pakeisti ir išsiugdyti vyrams būdingų bruožų bei įgūdžių, kad galėtų būti jiems lygios. Štai čia mes ir vėl prarandame pusiausvyrą, vėl nutolstame nuo to grožio ir stiprybės, kurie galėtų atsirasti iš proporcingos vyrų ir moterų bendrystės.

Man patinka Mo Gawdato, buvusio „Google X“ vadovo, mintis, kurią jis dažnai kartoja: vienintelis dalykas, kurio jis gailisi, yra tai, kad anksčiau nepradėjo savyje ugdyti moteriškos energijos ir nepritaikė jos vadovaudamas verslui. Jis ją laiko aukščiausia kūrybos forma, gyvybe, komunikacija, emociniu intelektu ir globėjiškumu.

Tad kad ir kur moterys bandytų save realizuoti – korporacijose ar versluose, joms svarbiausia išlaikyti savo autentiškumą, nebandyti tapti kuo panašesnėms į vyrus, kad galėtų dominuoti jų sukurtoje „kietojoje ekonomikoje“.

„Mieloji“ x „Citadele“ | (Ne)įkainojama

Finansai vis dar yra tabu. Tačiau ši tema gali beveik visapusiškai atskleisti žmogaus asmenybę: nuo jo auklėjimo iki požiūrio į aplinką ir save. Pastebime, kad finansų tema yra ypač jautri moterims. Įdomu, kodėl?

Kartu su banku „Citadele“ ryžomės paanalizuoti finansinius stereotipus ir kliūtis, trukdančias daugiau uždirbti, taupyti, investuoti ir kurti savo verslą. Pirmoji šio straipsnių ciklo pašnekovė, finansų ekspertė Rūta Ežerskienė sako: „Kalbėti apie pinigus sveika ne tik piniginei, bet ir emocinei sveikatai, santykiams su partneriu, vaikais, siekiant geriau pažinti save bei tobulėti.“ Mums tokie pokalbiai atrodo neįkainojami.