Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Savęs paieškos, arba kaip laikiausi reikalavimo būti gražiai

  • Tekstas Kristina Brokaitė
  • Data 26 Rgp 2021
Dalintis

Tėvų namuose, viename iš komodos stalčių, guli melsva užrašų knygutė. Ant viršelio – meškutis. Sakytum, vaikiška. Bet ją pildžiau būdama paauglė. Joje – savotiškas konspektas, kaip turėčiau rengtis, dažytis, kokia šukuosena man tiktų. Dar yra keletas pirkinių – drabužių, makiažo priemonių, avalynės – sąrašų. Ne tik rašiau į tą knygutę, bet ir piešiau (įvairias šukuosenas, drabužių derinius). Tuo metu man veikiausiai buvo apie keturiolika metų.

Žinau, atrodo kaip „Tuštutės užrašai“. Bet tai tebuvo mano skaitytų žurnalų paauglėms atspindys. Ne kažin ką žinojau apie manipuliaciją sąmone. Tik po gan ilgo laiko atsigręžiau į paauglystėje labai parūpusią grožio temą. Tik tada paaiškėjo, kodėl siekdama būti tokia, kokia būti siūlo paaugliški žurnalai, jaučiausi lyg išsemtas šulinys.

Laikiau save simpatiška, bet ne gražia. Ir, atrodė, be jokios nuoskaudos. Gražuolės – tik TV ekranuose, žurnaluose. Jų plaukai, oda, šypsenos, figūros – be trūkumų. Pamenu, būdama dar visai vaikas ir per teliką žiūrėdama serialus net neabejojau, kad suaugusi atrodysiu kaip viena iš aktorių. Geras daiktas yra televizorius, tiesa? Pikta, kad masinėse medijose be perstojo rodomas išorinis tobulumas verčia gūžtis jį stebinčiąsias ir jaustis nepakankamai gražiomis. Tiesa, dabar apie natūralų grožį kalbama vis daugiau ir drąsiau, pavyzdį rodo ir įžymybės, mados pasaulio atstovai ieško nestandartinių bruožų manekenių (supraskit, yra ir standartinis grožis). Bet vis tiek pastaruoju metu pasvajoju apie tokią erdvę (realią ar virtualią – nesvarbu), kurioje matyčiau vien natūralų – unikalų grožį. Jaučiu, po kurio laiko smegenys persiinstaliuotų ir neįprastas taptų tas idealus grožis. Gal net nustotume kibti prie savęs, lygintis.

Paauglėms skirtus žurnalus su pertraukomis pirkau ir skaičiau kelerius metus (2006–2010-aisiais). Jie mane formavo kryptimi „Būk graži, seksuali, stilinga ir suviliok jį“. Akimirksniu įsitraukiau į savo išvaizdos keitimo kelionę. Oi ne, plastinių operacijų neprireikė. Juk buvau, galima sakyti, dar vaikas. Užtat taupydavau pinigus gražesniems drabužiams, makiažui, aksesuarams, vizitui pas kirpėją, dažniau nei įprastai galvodavau apie išorinį grožį kaip siekiamybę. Graži išvaizda tarsi apibrėžė jaunos panelės vertę. Kito pasirinkimo nebuvo pasiūlyta. Ant žurnalų viršelių – plačiašypsenės lygia veido oda ir dailiai suformuotomis šukuosenomis vertė į save žvelgti be meilės ir pakantumo. Buvau priešingybė joms. Versdama puslapius stebeilydavau į idealiai atrodančias jaunas merginas, įžymybes. Pavydėjau joms. Kone kiekviename numeryje rasdavau testų apie madą, patarimų, kaip pasidažyti, stilingai apsirengti, įžymybių grožio paslapčių, ką daryti, kad patikčiau vaikinams ar kaip pasiruošti pirmam kartui. Būtent šioms temoms buvo skiriama daugiausia dėmesio. Nebuvau kritiška ar bent jau girdėjusi apie meilę sau, o ir šeimoje beveik nekalbėjome šia tema, tad toks brukamas gyvenimo modelis stipriai iškreipė mano mąstymą ir savivoką. Paveikta žurnalų siunčiamos žinutės ne tik pradėjau vis dažniau galvoti apie išorinį grožį kuriančius madingus drabužius, makiažą, bet ir apie vaikiną, su kuriuo galėčiau draugauti ir nebūti vieniša. Nors tuo metu ir nejaučiau jokiam vaikinui simpatijos, bet, anot žurnalų, privalėjau jį susirasti. 10 dalykų, kurie patinka vaikinams; Vaikinai: kas juos žavi; 50 flirto būdų; Ko jie nemėgsta; Esu graži, bet jis manęs NEPASTEBI – šios ir panašios antraštės kaip tik ir nusako jaunos merginos laukiančią užduotį. Trumpiau tariant, tuometė aš, anot paauglėms skirtų žurnalų, buvau nepakankama, ir apie tai man buvo nuolat primenama.

Ėmiau lyginti savo išvaizdą su klasiokių, draugių, praeivių gatvėje ar parduotuvėje. Jos visos buvo kuo nors -esnės už mane. Pavydėjau tamsių antakių ar vešlių garbanotų plaukų, rudų akių, išraiškingų figūrų, kerinčių šypsenų. Kitose pastebėdavau tik tai, ko mano išvaizdoje stigo. Buvau visai prasta draugė sau, veikiau priešė, nepaliaujanti kabinėtis. Mano paauglystėje bene populiariausias buvo socialinis portalas one.lt. Ir aš ten, žinoma, turėjau susikūrusi anketą. Sulaukusi komplimentų iš vaikinų pasijusdavau… apgauta. Netikėjau jų pagyrimais, nors ir kėliau tas nuotraukas, kuriose sau patikau. Matyt, žinojau nuo pat pradžių, kad į absurdiškas išorinio grožio žaidynes įsivėliau bijodama likti atskalūne. Ne veltui žmonės siekia priklausyti kokiai nors grupei – su kitais juk drąsiau, saugiau. Ir aš ieškojau atramos, aplink kurią troškau apsivyti ir džiaugtis saule. Tik kad toji atrama buvo visai sutrešusi.

Tiesa, buvau pasyvoka savo išvaizdos kritikė. Daugiausia priekaištų tūnojo galvoje, retai jie virsdavo žodžiais. Nedrįsau kitiems girdint savęs peikti. Matyt, buvo baisu susidurti su tyla, tik patvirtinančia mano žodžius – taip, tu nesi graži. Bet kai kurie aplinkiniai pakaitomis primindavo mano trūkumus (bent jau tada juos tokiais laikiau). Maža ką, gal nepastebėjau. „O tu negali dar labiau sukūsti?“ – išsišiepusi klausia draugė, vos pamačiusi mane po ilgo laiko. Visai sumyštu. Sukūdus man, jos gyvenimas pagerėtų, ar kaip? „O tu drabužius perki vaikų skyriuje?“ – tikslinasi vyresnė giminaitė. Ne, bet geras pasiūlymas! „Oi, vaikeli, tu jau turi žilų plaukų!“ Dėde, jūs irgi. „Tau negalima valgyti saldumynų ir miltinių produktų“, – kone pirmą dieną naujame darbe konstatuoja kolegė, pamačiusi blizgančią mano veido odą. Imu jos vengti, ypač kai neatsisakau pasivaišinti kitų kolegių siūlomais sausainiais, saldainiais. Šie komentarai – apie jų autorių nuovokos stygių. Dabar prisimenu juos kaip savotiškus anekdotus, bet tada skaudėjo. Pasirodo, nebūtina skaityti menkaverčių žurnalų, žiūrėti teliko ar naršyti socialiniuose tinkluose, kad pradėtum savęs nemėgti. Tavo netobulumus be užuolankų primins kiti, net nepasvarstę, kaip jausiesi po to. Deja, tokie išsakyti teršalai akimirksniu nusėda sąmonėje tų, kurie nėra sau palaikymo komanda. Ir tik patvirtina, kiek daug jiems neva stinga.

„Įsimintiniausi komplimentai, kurių sulaukiau iš aplinkinių, net ne dėl išvaizdos. Dėl vidinės elegancijos, gražios kalbos (matyt, buvau pirmoji to pažįstamo sutikta filologė), gebėjimo išklausyti ir prajuokinti. Šie žodžiai liks ilgam, nes jie – apie manąjį grožį.“

Priešingai nei aš, mano draugės nesibodėjo garsiai kalbėti apie savo išvaizdos trūkumus. Klausydavausi apimta keisto jausmo. Jos peikdavo save su tokiu polėkiu ir įsitikinimu, kad sunkiai sekėsi paprieštarauti. Suprantu, pirmiausia turėjau išmokti pagirti save, kad galėčiau įkvėpti ir kitą – prisikabinusią prie savo išvaizdos kaip voratinkliai prie žolynų per bobų vasarą. „Pažėk, tos merginos kojos plonesnės už mano? Pasakyk, kad taip!“ – kone maldaudavo universiteto laikų bičiulė mums einant gatve. Saviškes kojas ji laikė pagaliukais ir kaip vaikas apsidžiaugdavo pamačiusi merginą dar plonesnėmis kojomis. Rasti nors vieną, kuriai grožio pagal tuometį suvokimą stigo labiau, prilygdavo grožio žaidynių trofėjui. Žiūrėk, ji apkūnesnė už mane, kitos veido oda išberta giluminiais spuogais, o štai anos plaukai tokie smulkučiai. 0 : 3 mano naudai. Žiaurus žaidimas, žiaurios taisyklės. Bet taip lygindamasi, spėju, save ramindavo ne viena. „Per šią vasarą valgiau tik obuolius“, – prisipažįsta pastebimai sulieknėjusi bendraklasė. Bandau įsivaizduoti tą cukraus ir rūgšties skonį, atšipusius dantis ir susigėstu. Dar pradinėse klasėse bjauriai pajuokavau, kad autobuse jai prireiks dviejų vietų. Grįžusi namo apsižliumbiau. „Mano rankos kaip vyro, pėda plati. Visad pavydėjau sesei jos mažų kojyčių ir gražių batelių. Bandydavau kišti savo koją – kur tau!“ – lyg juokais, lyg rimtai pasakojo teta. Išgirdusi tokius ar panašius priekaištus iš kitų moterų (merginų) lūpų tesumodavau pasakyti jų žodžius neigiantį komplimentą. Dabar žinau, pagirti turėjau dažniau, be priežasties. Pagyrimai suveikia kaip vitaminai – pagerina nuotaiką, įkvepia, padrąsina. Pažvelgi į save atlaidžiau. Gal net nusišypsai savo atvaizdui veidrody. Tiesa, įsimintiniausi komplimentai, kurių sulaukiau iš aplinkinių, net ne dėl išvaizdos. Dėl vidinės elegancijos, gražios kalbos (matyt, buvau pirmoji to pažįstamo sutikta filologė), gebėjimo išklausyti ir prajuokinti. Šie žodžiai liks ilgam, nes jie – apie manąjį grožį.

Akimis regimas grožis man pirmiausia yra žmogaus sveikata. Jo pasirinkimas dažniau valgyti sveiką maistą, sportuoti, pabūti gamtoje, skirti laiko sielą džiuginantiems pomėgiams, bendravimui. Kad esu atsigavusi, išgražėjusi, o akys – spindi, išgirsdavau vėl grįžusi prie rytinių mankštų, sveikos mitybos, kokybiško miego ir ilgokoje eilėje laukiančių svajonių. Išmintingai buvo pasakyta jau seniai: sveikame kūne sveika siela. Įdomu tai, kad senovės romėnai žinojo dar vieną šios frazės variantą: sveika siela retai būna sveikame kūne. Vadinasi, sveikas kūnas dar neužtikrina sielos sveikumo. Reikalinga jų vienovė.

Dalintis
  • Tekstas Kristina Brokaitė