Būsiu atvira – ši tema gimė iš akistatos su savimi. Atrodo, sena kaip pasaulis tema – žmogaus noras tobulėti. Noras labai natūralus, teisingas, juk netrypčiosi dešimtmečiais vietoje. Tik įdomu, ar tokių pat teisingų paskatų vedina aš šiam norui pasiduodu?

Vertė, nauda, o kur malonumas?

Didysis aha mane ištiko žingsniuojant namo iš muziejaus. Per pusvalandžio trukmės pasivaikščiojimą įnirtingai sprendžiau įprastą dilemą, kokią tinklalaidę įsijungti. Juk laisvas laikas, o jį reikia praleisti naudingai! Ir taip gyvenu nuolatos jausdama, kad su pasaulio žiniomis ir trendais nespėju: to dar nemačiau, ano neskaičiau, apie trečią apskritai suopračio neturiu. Tuomet ir pagalvojau, ar taip blaškausi, nes siekiu tobulėti ar… tobulumo? Vertė, nauda, o ar liko vietos dykam malonumui? Kodėl minčių procesorių suka reikia, bet ne noriu?

Psichologai pastebi, kad šiuolaikiniam žmogui vis sunkiau tiesiog (iš)būti su savimi. Todėl ir pati ne kartą esu girdėjusi patarimų į pasivaikščiojimus  mieste, o juo labiau gamtoje leistis be jokios muzikos ausyse. Mat net ir jos klausydamas tu užgoži svarbiausią radiją savo galvoje. O ji gali būti gana įkyri. Jei kaskart ją slopinu, kur tai veda? Lyg eičiau prekybcentryje ignoruodama pranešimus, kad pastate padėtas sprogmuo ir metas skubiai evakuotis.

O kad evakuacija būtina, gali išduoti tai, jog tobulėjimas suvokiamas kaip beribis. Nesusimąsčiau apie tai, iki kol nepagavau savęs, jog per dažnai ją priimu kaip vertikalią nesibaigiančią skalę savo pasiekimams. Normalu, kad ilgalaikėje perspektyvoje nuolat bus sričių, kuriose norėsis ar reikės pasitobulinti, bet tai neturi kaskart tapti amžinu kopimu į Everestą. O gal ir jis jau pasiektas? Tad toliau tik dangus? Bet jis juk tik šventiesiems.

Dviveidis perfekcionizmas

Dažnai tobulėjimas virsta tobulumo siekiu, kai tarp savo savivertės ir pasiekimų dedame lygybės ženklą: daug (tiksliau  – labai gerai) darau = esu vertingas. Viena vertus, tokia žalinga išvada mane stumia į priekį, nes negi pats save devalvuosi. Kita vertus, perfekcionistai labai mėgsta save vertinti lygindamiesi su kitais. Ir, o šventas objektyvume, kitiems taip gerai ir lengvai sekasi, kad greitai pats save įstumi į defektuotųjų būrelį. Nesvarbu, kad savo pradžią palyginai su kito pusiaukele.

Tai gali gerokai stabdyti – siekdami to niekam nepažinto tobulumo ir galvodami, kad štai mums taip gerai nepavyksta, nustojame bandyti. Tad jei tik jaučiuosi neužtikrinta, net nebenoriu mokytis. Čia kaip žaisti stalo žaidimą, bet tik tuo atveju, jei žinau, kad tikrai laimėsiu. Man dažnai taip ir būna – greitai azartas ir susidomėjimas smenga į žemumas, jei jaučiu, kad nesiseka. Užkietėjusio vidinio perfekcionisto neįtikinsi mokytis bandymų ir klaidų metodu. Nesėkmės juk nepuošia CV.

Noras išmokti ar baimė suklysti

Norėdama geriau suprasti, kaip atpažinti naudingą ar žalingą perfekcionistę savyje, atsisėdau ant sofutės ir pakalbinau kognityvinės ir elgesio terapijos specialistę Rūtą Diržienę. Ji pabrėžia, kad esminė riba slypi vidinėje motyvacijoje. Kas visgi mane stumia į priekį – noras išmokti ar baimė suklysti ir ko nors nežinoti? Svarbu atsakyti, ir kaip džiaugiuosi savo pergalėmis bei priimu nesėkmes.

„Sveiko perfekcionizmo turi daug sėkmingų žmonių. Tokie asmenys kelia sau aukštus reikalavimus kažkurioje srityje, siekia meistriškumo, tačiau geba džiaugtis tiek procesu, tiek rezultatu.“

Labai svarbu, kad pastariesiems nesėkmės netampa katastrofomis, jie nepradeda savęs per daug kritikuoti, nuvertinti, o geba situaciją įvertinti objektyviai, – teigia pašnekovė. – Priešingą efektą sukelia žalingas perfekcionizmas. Tokie žmonės sau kelia itin aukštus reikalavimus, kurie, žvelgiant iš šono, gali atrodyti nerealūs. Net jų kalboje skamba tokios frazės: siekiu tobulumo, noriu padaryti tobulai. Šiems žmonėms labai sunku ištverti nesėkmes. Pagrindinis motyvas, juos varantis į priekį – baimė suklysti. Jeigu tik kas nors vyksta ne pagal planą, iš karto pradeda save bausti, nes labai bijo kitų žmonių neigiamo vertinimo.“

Rūta Diržienė.

Suprasti, kada perfekcionizmas jau daro žalą, gali būti sunku. Žmonės neretai klaidingai kratosi perfekcionisto etiketės, nes, pavyzdžiui, nesijaučia esantys pedantai, smulkmeniški ar reiklūs konkrečioje srityje. Bet tai, kad namie voliojasi dulkių savanos rutuliai, dar nereiškia, jog siekiant meistriškumo neperspaudžiama darbe ar ugdant vaikus. Arba priešingai, jei profesinė karjera – antrame plane, gal siekdama būti Marie Kondo tapai pavojinga tvarkos anakonda?

Nebūti vidutinybe ir kitos mąstymo klaidos

Nuolatinis tobulumo vaikymasis – tai mąstysena (dažniausiai susiformavusi dar vaikystėje). Perfekcionistui mažai kas yra baisiau už vidutinybės etiketę. Visgi daug patarimų, kaip savo gyvenime rasti pusiausvyrą, remiasi pakankamai gero (angl. good enough) filosofija.

R. Diržienė pažymi, kad perfekcionistai tobulėjimą dažniausiai paverčia nuolatiniu tobulumo siekiu, nes jų procesorių suka keli labai specifiniai įskiepiai – mąstymo klaidos. „Pavyzdžiui, jiems būdingi kraštutinumai – viskas arba nieko, juoda arba balta. Taip pat vertinimo apibendrinimas susikoncentravus į vieną detalę: skelbsiu sau nevykėlio verdiktą, jei padariau dvi testo klaidas, nors jame klausimų buvo 30. Perfekcionistai turi stiprų vidinį kritiką – jis daug reikalauja ir baudžia, jei kur nors suklystame. Na, ir gyvenimas nuolat sufokusuotas į tikslą ir rezultatą, o malonumo jausmas ir atsipalaidavimas lieka nustumti į šalį. Viską apsunkina ir tai, kad didelis dėmesys teikiamas kitų vertinimui. Jie bijo, jei nepadarys tobulai, bus bėda: atleis iš darbo, skųsis klientai, nepripažins kolegos ir pan.“

Skamba kaip nuolatinė kova ir sąlyginė meilė sau. R. Diržienė ir pati pabrėžia, kad „siekti tobulumo – tai pasmerkti save kančiai“.

Tai vienas iš ryškiausių būdų ir kaip atpažinti, kad tikrai metas spausti stabdį tobulinantis. Dažnai žmogus nesupranta, kad laimė neateina būtent todėl, jog pats save sukaustė pančiais: kad ir kiek padarė ar pasiekė, vis nesijaučia gerai ar patenkintas. Arba daro, bet kartu dar kilstelėja tikslų kartelę. Tad pabaigos, o kartu su ja ir džiaugimosi savimi fazės nebėra. Kad ir kiek liptum, kopėčios vis auga.

Agnės Ritos Kučinskaitės nuotr.

Tobulėti = mokytis klysti

O kad kopėčios neaugtų amžinai, reikia nebijoti nuo jų nukristi. Ar bent paslysti nuo laiptelio.

Tą patį siūlo ir R. Diržienė – klysti ir tai daryti sąmoningai. Pavyzdžiui, išsiųsti laišką, kuriame liko klaida. O gal galite svečius priimti ir neišplovę grindų? Juk tikri draugai turėtų jus priimti su visomis gyvenimo dulkėmis. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Tad labai sveika kartais dirbtinai susikurti bent minimalių situacijų, kuriose galima jaukintis nesėkmės patirtį.

„Bene geriausia praktika – mokytis klysti. Tada ir vyksta tikrasis tobulėjimas.“

Perfekcionistui imtis permainų, kurios apkarpys jo tobulo įvaizdžio kampus, labai sunku. Pati žinau. Bet jei gyveni kančios vedamas, o akys nuolatos žvelgia į tolį, ateities rezultatus regėdamos, metas pradėti mokytis būti čia ir dabar. Mindfulness, arba sąmoningo įsisąmoninimo praktika, gali padėti. Kaip ir pasivaikščiojimai vienumoje, be papildomų pareigų. Taip, aš ką tik rekomendavau sau ir kitiems tiesiog eiti savo kojomis gatve. Bet vis dažniau ir pačiai atrodo, kad net ir tokioms veikloms priminimo ir patarimo reikia.

Mokymosi klysti kelyje pravarti ir socialinių tinklų dieta: tobulumo ieškotojams ypač ydinga ir būdinga lygintis su kitais. O kur jau kur, bet socialinių tinklų pasaulyje reikia būti labai tvirtam, kad nesudrebėtų meilė sau.

Mes taip stengiamės siekdami tobulų rezultatų (šeimoje, sporte, darbe, rūpindamiesi savo išvaizda, studijuodami, versle), bet gyvenimas ir jo standartai taip greitai keičiasi, kad to pasaulio, kuriame norėjome būti tobuli, gali ir nebebūti, kai jį neva pasieksime. Pati suprantu, kad taip pasmerkiu save nuolatinėms gaudynėms be nugalėtojų. Ir savęs meilei tik su sąlygom.

R. Diržienės rekomendacija skaitiniams – Christophe Andre „Netobuli, laisvi ir laimingi“.