Man naujumas nėra būtinas ar siektinas, bet kartu negaliu ramiai sėdėti vienoje vietoje ir monotoniškai daryti tuos pačius dalykus kasdien. Man visada patiko mintis, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai.

Mano tipo žmonėms visą laiką įdomu, kas yra už to kalnelio, o po to – kas už kito. Gal pabandome įlipti į medžio viršūnę? Kiek per 15 minučių praplaukia debesų, gal suskaičiuokime? Man sunku nusėdėti vietoje, ypač nieko neveikiant. Ir tik šiemet, išgirdusi ADHD diagnozę, nusiraminau, lioviausi stengtis būti kuo nors kitu. Priėmiau save ir pradėjau labai paprastai džiaugtis. Aš bėgau ir bėgsiu, kitaip turbūt nebus, man norisi spėti į visų kalnų viršūnes įkopti. Tačiau turėdama tokią diagnozę ypač turiu saugotis perdegimo, nes tada netikėtai atgulu lovoje beveik be gyvybės ženklų, be kompiuterio, be telefono, nes kitaip negaliu.

Kurdami juk dažniausiai nepasiūlome nieko visiškai naujo, išskyrus naujas jungtis (modulius) tarp jau esamų dalykų. Kai tai suprantame ir su tuo susitaikome, pasidaro paprasčiau nespausti savęs dėl naujumo. Tai naujos, šviežios jungtys, kurias mes kuriame rinkodaros, komunikacijos sferose kasdien, ir jos privalo būti aktualios nūdienai ir svarbiausia skoningos. Tuomet idėjos bus naujos ir įdomios. Tik tiek ir nieko daugiau. Kuriant tokiose srityse, svarbu prisiminti, kad tai – ne menas, tai – darbas, kuriame efektyvumo rodikliai yra patys svarbiausi.

„Svarbu rinkti patirtis, bet nesidėti saugumo pančių, žaisti!“

Pasidalinsiu su jumis viena naujiena – leidykla „Dvi tylos“ leidžia eiliuotą iliustruotą pasaką vaikams „Pūkelis“, kurią sukūriau su savo mylima drauge, iliustratore Egle Marija Ažubalyte pagal jos vaikystės istoriją. Tai mūsų debiutinė knyga. O skaitytojus ji pasieks dar prieš Kalėdas, tuo labai džiaugiuosi.

Kas Tavo veikloje yra sudėtingiausia ir kaip tą sudėtingumą perlipi, įveiki?

Sunkiausia mano darbe – visą laiką palaikyti didelį tempą ir neperdegti. Didelis greitis, kurį kaip F-1 vairuotojas turi suvaldyti neįsirėždamas į sieną, yra labai sudėtingas, bet ir labai saldus. O palaikau tą patį miego, valgymo ir sportavimo ritmą. Anksčiau šiuos dalykus aukodavau vardan darbinių projektų, bet tai galiausiai sukeldavo perdegimą. Šie keli paprasti dalykai suteikia gyvenimui daug stabilumo, net ir lekiant dideliu greičiu. Dar svarbu – išmokti sau pasakyti „ne“, nusibrėžti realesnius deadline’us ir nepersistengti, norint atrodyti šauniai. Viskas vyksta gerai, kai neperlaužiu savo limito arba kol projektai, prie kurių dirbu, netampa nuobodūs.

Viena iš naujesnių veiklų Tavo krepšelyje yra naujas teatras „Darbininkai“. Kaip jis buvo įkurtas?

Šį teatrą įkūrėme penkiese – prodiuserės Edita Martinavičiūtė ir Virginija Mačionytė, technikos vadovas Mindaugas Repšys, režisierius ir aktorius Darius Gumauskas ir aš. Kiekvieną spektaklį kuria ir daugiau žmonių, kaskart formuojama nauja komanda iš režisieriaus, aktorių, kompozitoriaus, dailininko ir t. t. Tai nėra vieno žmogaus teatras, o, kaip mes juokaujame, labiau scenos darbininkų teatras. Visi kuriame kartu, nėra jokios hierarchijos. Tuo išsiskiriame ir sau labiausiai patinkame.

Kai pradėjome statyti spektaklius, pamatėme, kad Vilniuje labai trūksta erdvių ne tik jiems rodyti, bet ir repeticijoms. Per karantiną netyčia pamatėme, kad savivaldybė paskelbė konkursą scenos menų centro Naugarduko gatvėje nuomai. Dalyvavome jame ir laimėjome. Dabar turime daugiau kaip 200 kv. m. dydžio erdves per du aukštus, kurioms ieškome rėmėjų ir kurias remontuojame. Norime, kad čia galėtų pasirodyti jauni kūrėjai, su savo idėjomis ateiti režisieriai ar scenaristai, o visu spektaklio prodiusavimu užsiimtume mes – nuo rūpinimosi patalpomis, techninės bazės, projekto rašymo, sklaidos.

Joanos Buivydaitės nuotr.

Dabar „Darbininkai“ keliauja per Lietuvą su labai linksmu spektakliu „Emigrantai“, kuriame vaidina Giedrius Savickas ir Marius Čižauskas. Gruodžio 15–16 d. įvyks labai jautraus spektaklio „Laisvė“ (rež. Dainius Gavenonis) premjera. Ši šiuolaikinė kanadiečio Martino Bellemare’o pjesė pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti, kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą. Pjesės veiksmas vyksta šeimoje, kurios nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vieni kitų pasirinkimus, nevaržantys vieni kitų laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – visuomenės atspindys. O gruodžio 17 d. vilniečius kviečiu į auksiniu Boriso Dauguviečio auskaru apdovanotą spektaklį „Mongolija“, kuriame apie Dauno sindromą aktoriai iš savo patirties kalba su humoru ir ironija.

Kaip tiek daug kurdama, generuodama šitiek idėjų ir sprendimų Tu pati prisipildai? Kas Tau yra naujų vizijų suteikiančios veiklos ar turinys?

Kurį laiką svaigalai man buvo atrama ieškant įkvėpimo, būties lengvumo ir užsimiršimo, bet jau daugiau kaip dveji metai, kaip jų atsisakiau ir lioviausi absurde ieškoti prasmės.

„Dar svarbu – išmokti sau pasakyti „ne“, nusibrėžti realesnius deadline’us ir nepersistengti, norint pasirodyti šauniai. Viskas vyksta gerai, kai neperlaužiu savo limito.“

Pirmiausia, kad pasisemtum įkvėpimo, turi prašvarinti vietą – pratrinti galvoje esančias mintis. Mano atveju sunkiausia yra ne prisipildyti, o sumažinti vidinį persipildymą – trinti mintis ir įžvalgas. Jas šiuo metu maloniausiai pratrinu žaisdama lauko tenisą. Azartas ir tête-à-tête kovos leidžia pamiršti supantį pasaulį. O kai galvoje švaru, turtinu save kinu, teatru, šiuolaikinio meno parodomis, koncertais, kelionėmis ir žmonėmis.

Daug dirbi su menininkais, kuriančiais žmonėmis. Ar tiesa, kad šiandieniai kūrėjai jau yra kur kas geriau adaptavęsi prie rinkos taisyklių ir tiesiog priversti būti efektyvūs savo gyvenimo vadybininkai (jei tik nori būti sėkmingi)? Kaip Tu jauti tą bohemos pokytį ir kokių esi radusi būdų sklandžiai dirbti su kūrėjais?

Tiesa, šių laikų menininkai ir bohemos atstovai supranta rinkodaros taisykles ir viešųjų ryšių svarbą. Žino, kad reikia pardavinėti bilietus į renginius dalijant interviu ir apgalvojant reklaminius veiksmus. Retas menininkas slepiasi nuo viešumo tamsiame rūsyje.

Man dirbti su kūrėjais ir kurti meną yra įdomu. Savo žinias ir amatą visuomet norėjau naudoti ne dešrai ar alui pardavinėti, bet būtent kultūriniams projektams: teatrui, operai, parodoms. Net jei kai kurie tau nepatiko, net jei vidury spektaklio užmigai, šios patirtys vis tiek suteiks tau ką nors gero. Užsiimti tik menų komunikacija, dirbti kultūros sektoriuje yra mano svajonė. Bet kultūros sektoriaus rinka nėra didelė ir turtinga. Man patinka pats darbas, bet gera verslo niša jo nepavadinčiau.

Norėčiau su Tavimi pasikalbėti ir apie patį kūrybiškumą – taip smarkiai šiais laikais susvarbintą kompetenciją, kurią esą galima lavinti, treniruoti. Esi reklamos mokykloje dėsčiusi kūrybinį rašymą. Kokios, Tavo nuomone, yra kūrybiškumo sudedamosios dalys? 

Kūrybiškumą šią minutę apibūdinčiau kaip laisvės ir išminties mišinį. Manau, jog jis yra įgimtas, bet kartu ir tobulinamas. Gimę turime daug laisvės (šiame kontekste laisvė – blokų neturėjimas, nebijojimas klysti ir savęs nestabdymas), bet mažokai išminties, tad vaikystės kūrybiškumas žavi laisvumu. Ilgainiui įgyjame vis daugiau išminties, kuri šiuo atveju yra įvairios patirtys – ką skaičiau, mačiau, liečiau, ragavau, sutikau ar supratau. Ir kuo tų patirčių daugiau, tuo įdomiau jos maišosi su laisvumu. Deja, su amžiumi mažėja laisvumo ir daugėja blokų. Todėl svarbu rinkti patirtis, bet nesidėti saugumo pančių, žaisti! Ir pernelyg nesureikšminti savo darbo, tai mus irgi dažnai blokuoja.

„Jei bandai vakarais gludinti eilėraštį ir įžodinti meilę, ar tau bus labai sunku parašyti kelias skanias eilutes ant giros butelio etiketės?“

Pakalbėsiu apie kūrybiškumą mano kasdienybėje. Man visuomet padėdavo didesnių tikslų ir krypčių turėjimas. Mano tikslas niekada nebuvo kūrybiškai parašyti reklamos scenarijų – aš svajoju parašyti filmo scenarijų, knygą ir pan. O turint tokį perspektyvinį planą ką čia reiškia parašyti trisdešimties sekundžių scenarijų? Platesni užmojai ir tikslai padeda būti kūrybingiems ir smulkesnėse kasdienėse situacijose. Jei bandai vakarais gludinti eilėraštį ir įžodinti meilę, ar tau bus labai sunku parašyti kelias skanias eilutes ant giros butelio etiketės?

Kas Tau buvo geriausia kūrybiškumo mokykla? Ar patarimas, kaip kurti?

Mano mokytojas buvo Marius Lukošius iš agentūros „Not Perfect“, kuris formavo skonį ir supratimą, ką aš darau. Esu be galo dėkinga, kad negailėjo savo laiko. O taip pat visi mylimi mano vidurinės mokyklos mokytojai: Eimuntas Nekrošius, Irena Veisaitė, Andrejus Tarkovskis, Kęstutis Navakas, Larsas Von Trieras, Yayoi Kusama, Sergejus Rachmaninovas ir daug kitų…

Šiaip žmonėms, ieškantiems naujų idėjų, rekomenduočiau, užuot ėjus į kūrybiškumo mokymus, stebėti paukščius, užsukti į medicinos laboratoriją ar pas miškininką… Rinkčiausi susitikimus, ekskursijas, būrelius su įvairiais savo sričių profesionalais ir bandyčiau ten gimusias naujas jungtis pritaikyti savo srityje.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji