Dainininkė, rašytoja Jurga Šeduikytė šiandien yra kur kas šviesesniame gyvenimo krante. Tai labai juntama ir klausantis jos šiame pokalbyje, ir skaitant naują Jurgos knygą, parašytą drauge su psichologu Gintaru Šmatavičiumi. Būtent ši knyga, pavadinta „Lipti stogais ir žiūrėt žemyn“, pirmąkart išsamiai, atvirai ir autentiškai pristato Jurgą publikai.

Pašnekesys su Jurga prasidėjo nuo bėgiojimo temos: abi ryte jau buvome sukorusios savo rutininius kilometrus. Tik aš – klausydamasi mėgstamos Brené Brown tinklalaidės, o Jurga – aplinkos garsų ir savo žingsnių. Miško takeliu ji net išdrįso bėgti užmerkusi akis. Teoriškai žinau, kad jos variantas „teisingesnis“, bet, kaip sakoma, kartais užtenka tai žinoti ir vis tiek elgtis pagal save…

„Pačioje pradžioje bandant bėgti užsimerkus taip stipriai nešdavo į šoną, kad stebėdavausi savimi – nejau aš tokia nestabili? Šiandien irgi bėgiojau užsimerkusi ir jutau jau kitus dalykus. Tik užsimerki, ir organizmas iškart atsigauna, kvėpavimas nurimsta, atsiranda tempas, ritmas, jauti, kurie raumenys dirba, tau kylant į kalną ar leidžiantis nuo jo…“

Įsiplepame apie kvėpavimą, bėgimo techniką, bet netrukus pokalbį nukreipiame į knygą ir tikrai stulbinančią Jurgos savęs pažinimo kelionę.

Turiu prisipažinti, šiek tiek jaudinausi paimti Tavo naujausią knygą į rankas. Jos tikėjausi nelengvos, skausmingos, tačiau jau nuo pirmų puslapių mano įsivaizdavimas palengva ėmė bliukšti. Kaip Tau pavyko tokią nelengvą savo vidinę kelionę aprašyti taip ramiai, šviesiai?

Esu pastebėjusi, kad niekada nerašau dainos, kai jaučiuosi blogai. Kiti kūrėjai rašo, ir toks yra jų kūrybos stilius, bet aš visuomet pralaukiu, iš negatyvo pasidarau išvadas ir išverčiu jas į kokias nors metaforas. Taip gimsta daina. Knyga, pasirodo, taip pat. Turbūt taip jau yra, kad savo kūryboje dėviu šviesos kaukę. Mano rašymo tonas buvo kontrastas vidinei būsenai, kuri iš tikrųjų buvo sunki. Bet jutau atsakomybę: jeigu kas nors paims tą knygą į rankas ir perims mano vidinį purvyną, kurį taip uoliai kapsčiau, tikrai negalėsiu sau to atleisti.

Be knygos rašymo, savo socialiniuose tinkluose mečiau „Jurgos iššūkį“: metus kasdien paskelbdavau atvirą įrašą apie kiekvienos dienos būsenas ir pastebėjimus. Iš pradžių tai dariau su šiokia tokia prievarta, paskui tapo įpročiu, ėmiau vis labiau stengtis pastebėti, kaip jaučiuosi, kas vyksta, kokios būsenos esu. Taip susiformavo šios knygos rašymo stilius: filosofinis, šiek tiek poetinis, atviras, bet lengvas. Nuostabu, kaip mintys ir jausmai susijungia į žodžius. O žodžius turėtų pratęsti veiksmas. Mano atveju po šios knygos parašymo veiksmas išties vyksta. Atrodo, rašydama sujungiau tai, kas buvo išbyrėję ir neaišku. Patikėjau, kad sąmoningas programavimas iš tiesų realus: jei rašau šviesiai, tai ir visas organizmas palaipsniui persijungia į lengvesnę būseną. Padėjau sau būti ten, kur noriu.

Kaip į tokią intymią, išpažintinę knygą sureagavo skaitytojai? Spėju, kad vieni pirmųjų ją čiupo Tavo muzikos gerbėjai. Kaip manai, ar jie pažino kitokią Jurgą? Galop, taip arti prisileidusi kitus, ar nesulaukei prašymų „Jurga, patark…“ įvairiais asmeniniais klausimais?

Taip, taip, sulaukiau klausimo „Ar man skirtis, ar ne?“ (Juokiasi) Tokius klausėjus nukreipdavau pas Gintarą, kad jis įvertintų, ar gali padėti pats, ar verčiau nukreipti pas kitus specialistus.

Man atrodo, kad svarbu mokėti paleisti savo knygą. Aš tiesiog labai džiaugiausi ją išleidusi. Pavyko suburti puikią komandą, man labai patinka pasiūlytas dizainas, viskas iki smulkmenų apgalvota. O kokie yra ar bus atsiliepimai… Juk gimdydama vaiką negalvoji, ką apie jį kalbės kiti? Kai jis pradeda kontaktuoti su pasauliu, tu tiesiog stebi iš šono, kaip jam sekasi.

Bet įvyko man labai svarbus dalykas. Per savo dainas aš nebuvau taip prisistačiusi, kaip dabar.

„Stovėdama ant scenos publikai atrodau truputėlį atsiplėšusi nuo žemės, ir tas kontrastas su gyvenime vykstančiais ir veidą talžančiais įvykiais bei jausmais yra gana stiprus.“

Rašydama knygą turėjau beveik metus pokalbiui su savimi, kuris prasidėjo nuo turbūt didžiausios tragedijos mano gyvenime – skyrybų. Man per jas sugriuvo viskas, kuo tikėjau. Pasirodo, gyvenau kažkokioje schemoje, iliuzijoje. Suvokiau, jog žmogus negali kurti ryšio su kitu žmogumi, pradžioje nepažinęs, kas šis toks yra. Vis tiek kada nors reikia su savimi susitikti. Džiaugiuosi, kad tai įvyko dabar, o ne gyvenimo pabaigoje, kai skaudžiai supranti, kad, jau per vėlu ką pakeisti.

Dabar manęs laukia gražus etapas būti su savimi, džiaugiuosi kiekviena diena. Atsirado stabilumas, stuburas, dabar galiu į viską pasižiūrėti šiek tiek iš šono. Manau, kad būtent rašymas suteikė to mano gyvenimui. Neseniai išsiunčiau redaktorei kitą knygą, apie Jurgos iššūkį. Tikimės, iki Kalėdų atsiras ir ji, bet kelionė bus jau kita.

Nustebau sužinojusi, kad mintis parašyti knygą „Lipti stogais ir žiūrėti žemyn“ kilo pirmiausia iš noro suprasti skirtumus tarp vyrų ir moterų ir kaip buvimą poroje suvokia vyrai. Ar radai atsakymus?

Prieš rašydama knygą atsakymų neturėjau, buvo tik daugybė su tuo susijusių konfliktinių situacijų. Nesupratau, kaip apskritai galima jas spręsti, jei geranoriškai nepavyksta.

Šiemet pajutau, kad noriu išlaikyti, puoselėti savo moteriškąją pusę. Nusipirkau įvairių spalvų suknelių, ir štai, šiandien geras oras, vilksiuosi raudoną (juokiasi). O buvo etapas, kai viską ėmiau į savo rankas, dariau karjeros sprendimus, brėžiau naujus kelius, strategiškai mąsčiau. Bet man nėra būdinga viską valdyti ir nešti ant savo pečių. Supratau, kad turiu išmokti surasti pusiausvyrą ir už kai ką prisiimti atsakomybę, o kai ką paleisti.

Man gražu galvoti, kad žmonės poroje yra daugiau nei po vieną dviese – jie kuria ką nors trečią. Nebūtinai tas trečias turi įgauti vaiko pavidalą; kol nėra vaiko, tai yra santykis, abiem galintis tapti šaltiniu. Bet tam reikia subręsti.

Sutinku nemažai žmonių, su kuriais, pastebiu, nesutampa fazės. Net ir šeimoje tai gali pasitaikyti: vienas, tarkime, gyvena savęs, arba ego, fazėje – daro, kas jam patinka, rūpinasi savimi, siekia karjeros, o kitas yra dalijimosi fazėje ir jaučia natūralų poreikį megzti ryšį su kitu žmogumi. Jei vienas yra uždaras ir orientuojasi į save, o kitas atviras ir linksta į kitą žmogų, kaip jie gali „susitikti“, sugyventi? Anksčiau labai išgyvenau, kad taip yra. Dabar suprantu, kad net pykti dėl tos kitos fazės nereikia. Svarbiau tai atpažinti.

Susiradau mūsų pokalbį, įvykusį beveik prieš dešimt metų, kuriame sakei, kad nuo pat vaikystės bijai moterų: „Keistas jausmas, tarsi jos norėtų ką nors blogo padaryti. Bet paskui supratau, kad tarp jų yra ir tokių, kurios padeda tą baimę pamiršti.“ Koks Tavo santykis su kitomis moterimis šiandien?

Neseniai jį apsibrėžiau iš naujo. Turėjau susisiekti su viena moterimi, kurios bendravimas, balso tonas mane ir trikdė, ir veikė. Tarsi norėjau perimti jos kalbėjimo manierą, nors ji man visai nebūdinga. Pradėjau suprasti, kad čia ir yra mano santykis su moterimis. Parašiau jai laišką, kaip esu įpratusi, šiltai, ir pajutau, kad viduje atsipalaidavau. Supratau, kad reaguoju panašiai kaip į savo mamą vaikystėje, kai ji tapdavo griežtesnė. Šiaip ji buvo labai mylinti ir globojanti, bet į jos griežtumą aš reaguodavau labai jautriai, kaip ir vėliau į šalčiau su manimi bendraujančias moteris. Vėliau supratau, kad toks yra tik mano požiūris ir tos moterys niekuo dėtos, jos tiesiog bendrauja, kaip išeina. Dar suvokiau, kad man nereikia keistis ir prisitaikyti prie kito žmogaus būsenos ar kalbos manieros. Galiu ramiai būti toliau savimi, šilta ar uždara – kokia diena išpuola. Žmonės jaučia, kai su jais esi nuoširdus, ir tada mieliau priima visas tavo būsenas.

Labai svarbu išmokti atsitraukti nuo to, kas su tavimi vyksta. Būnant savimi, vidinis jausmas, intuicija sustiprėja ir tau nereikia nieko daryti specialiai. Jeigu gyveni iš baimės, noro kitiems patikti, įtikti ir panašiai, daug dalykų reikia slėpti, kovoti… Apie tai kalba visos religijos.

„Kartais stebint kitus žmones gali apimti liūdesys ir pajuntamas menkumas: kokie jie gražūs ir didingi, dvasiškai ir fiziškai tobuli… Ypač jei pats dar bijai žengti tą pirmąjį žingsnį savo pažinimo keliu, stoti akistaton su savo tikrosiomis būsenomis…“

Draugė neseniai paskambino išsigandusi, nes vėlai vakare į duris kažkas beldėsi ir ji gerokai sunerimo. Sakau, ar pažįsti kaimynus? Ne. Tai laikas susipažinti. Jei kas nors blogo nutinka, tau gali kaimynai šiek tiek pagelbėti, gali pasiimti kieno nors telefono numerį. Ji paklausė ir nuėjo susipažinti su kaimynais. Kai vienam iš jų pasiguodė, kad kažkas vėlai vakare skambino į duris, tas prisipažino, kad tai buvo jis. Tiesiog bute pro lubas ėmė lašėti, ir vyras susirūpino, ar nelaša ir pas kaimynę. Mano draugė ir toliau būtų gyvenusi bijodama, bet susipažino su aplinka ir įsitikino, kad ji draugiškesnė, nei manė. Kartais tiesiog reikia žengti žingsnį į priekį, nebijoti kontaktuoti, ir, tikiu, dažniau stebėsimės, kad atsakas šiltas ir mes nesame visi po vieną, niekam nerūpintys.

Savo knygoje aptariate ir daugiau temų: laisvė, savigrauža, lūkesčiai, mirtis, pinigai… Kurią laikai sudėtingiausia, kuri galbūt ir rašant sunkiai pasidavė?

Tokios temos nebuvo. Rašiau, kaip norėjau, iš pajautimo, nesivadovaudama jokiomis taisyklėmis. Jei tema nesiplėtoja, gal ir išvis nereikia jos liesti? Gal reikėjo kokius nors kursus palankyti ir pasimokyti, kaip rašomos knygos? O gal kaip tik labai gerai, kad aš jų nelankiau. Patikėjau, kad skirdama pakankamai laiko susidėlioti mintims, besiveržiančioms lauk, ką nors tikrai parašysiu, o išankstinio įsivaizdavimo, kaip ta knyga atrodys, neturėjau. Drauge su Gintaru ieškojome tono, kuriuo kreipsimės į skaitytoją, ir labai natūraliai perėjome į tarpusavio pokalbį, susirašinėjimus elektroniniais laiškais. Kai atradome šį formatą, viskas išsisprendė. Tad planuoti visada galima, bet nesilaikyti taisyklių taip pat rekomenduotina (šypsosi).

Rašydama knygą toliau važinėjau į psichoterapijos sesijas. Gintaras gyvena Kaune, aš Vilniuje, tad kol buvo leidžiama, vykdavau į Kauną. Aplinkiniai stebėjosi, kaip aš čia važiuoju į kitą miestą vien dėl konsultacijos, bet tokios kelionės man labai patiko: valanda kelio į priekį atjungdavo nuo kasdienybės, o valanda atgal būdavo skirta išvadoms padaryti.

Labai įdomu, kad dabar, telefonu susitarusi su Gintaru dėl konsultacijos ir pabaigusi pokalbį, jau žinau, kaip man reikia elgtis tam tikroje situacijoje. Sprendimų priėmimas vyksta visai kitaip nei anksčiau, kur kas labiau pasitikint vidine nuojauta.

Tai, į kokią kelionę leidaisi rašydama knygą – savęs pažinimo ir priėmimo, yra ir šių laikų privilegija, ir kartais labai sunkiai įveikiamas iššūkis. Kas Tau yra gyvenimo autentiškumas ir kaip supranti jo svarbą šiandienės Jurgos akimis?

Aš noriu būti tuo, kuo galiu būti. Man patinka šis požiūris, kuriame užkoduotas ėjimas į priekį ir leidimas sau nežinoti. Manau, kad tai – vienintelis kelias po truputėlį išmintingėti ir neįstrigti savo proto schemose.

Daugelis dabartinių suaugusiųjų dar vaikystėje yra gavę per nagus už tai, kad parodė savo jausmus. Atsirado baimė išreikšti pyktį, liūdesį kažkam pasakius, kad tai – neigiamos, gal net gėdingos emocijos. Taip įprantame nerodyti jausmų apskritai. O jei nerodome kitam, ilgainiui neberodome ir sau. Bet kokio jausmo išraiška padeda geriau išgirsti savo nuojautą. Bet jei esi uždaręs savo jausmus, nuojauta gali rėkti iš visų jėgų – tu jos nebegirdėsi. Čia ir prasideda užburtas ratas.

Labai svarbu nepaliauti ieškoti to, kas atliepia tavo vidų. Kaip sakoma, mes viską jau žinome, tik būname pamiršę. Todėl labai naudinga kuo daugiau skaityti, atrasti, domėtis ir jausti, kas tinka būtent tau. Nemanau, kad motyvuojanti knyga padės nemotyvuotam žmogui ką nors nuveikti: gali perskaityti dešimtis pasirinkta tema ir nieko nepadaryti. Bet jeigu nors vienas sakinys rezonuoja ir pažadina norą veikti – knygos tikslas pasiektas. Taip po truputėlį, po milimetrą ir tampama savimi.

Žmogui, kuris yra visiškai užgniaužęs savo jausmus, iš pradžių gali būti labai sunku suvokti, kad jis jaučia ir jautrumas – jo asmenybės dalis. Neseniai sutikau žmogų, kuris daug metų, nuo pat ankstyvos vaikystės, kenčia nuo migrenos. Man atrodo, kad tai – neišspręstos psichologinės problemos. Pati esu įsitikinusi, kad daugybė spazmų, fiziologinių negalavimų išnyksta tada, kai priimti teisingus sprendimus ir kūnas tiesiog atsipalaiduoja.

Rekomenduočiau visiems, geriau kuo jaunesniems, bent dešimt kartų gyvenime apsilankyti pas psichologą. Jis padeda įvardyti tai, kas matoma iš šono, ko mes, virdami savo sultyse, dažnai nebepastebime.

Tau, atrodo, stebuklingai pasisekė sutikti specialistą, kuriuo gali pasikliauti, su kuriuo užsimezgė ne tik formalus, bet ir žmogiškas ryšys. Ar nuėjai ilgą kelią, iki pakliuvai į Gintaro kabinetą?

Būti tik su tais, su kuriais gera. Maksimaliai. Svarbu išmokti ne tik nusibrėžti ribas, bet ir turėti uostą, kuriame galėtum ramiai pabūti, pailsėti nuo atradimų.

Iki susitikimo su Gintaru mano organizmą labai stipriai užpuolė uždegimai. Supratau, kad jie susiję su psichosomatika, tad tiesiog buvau priversta kreiptis pagalbos. Dešimt kartų lankiau psichoanalizės krypties seansus, bet ji man buvo labai sudėtinga, tiesiog ne mano natūrai skirtas dalykas. O galbūt aš dar nebuvau jai pasiruošusi.

Po to pakliuvau pas Gintarą. Jis taiko įvairių krypčių gydymo metodus, tačiau pajuto, kad man geriausiai turėtų padėti kognityvinė terapija, ir nesuklydo.

„Šioje kelionėje labai svarbu sutikti ne tik gerą specialistą, bet ir apsupti save žmonėmis, kurie padeda, palaiko.“

Mano patarimas tiems žmonėms, kurie nesiryžta ar abejoja: jei pajaučiate atmetimo reakciją, paklauskite savęs, ar man nepatinka, kad kažkas dabar landžioja į mano vidų (pradžioje ši reakcija normali), ar mano energija iš tikro nesutampa su specialisto. Patarčiau tiesiai šviesiai pasakyti savo psichologui, kad kažkas negerai, ir jis nukreips pas kitą specialistą ar kitos krypties ekspertą. Galiausiai kiekvienas turime skirtingų poreikių: vieniems reikia profesionalesnio ir santūresnio, kitam šiltesnio ir labiau atjaučiančio klausytojo. Tai įdomus kelias. O rezultatai tikrai yra.

Perskaičiusi Tavo knygą, keletą labiausiai patikusių minčių pasižymėjau užrašinėje. Kokios mintys, idėjos, afirmacijos šiuo laiku svarbiausios Tau pačiai?

Galiu tiesiog paskaityti nuo kambario sienos (šypsosi). Nereikia nieko daryti, kad būtum. Nesipriešink, nevertink ir neprisirišk. Savo žingsnius į priekį gali pasitikrinti pagal santykį su kitais ir pasauliu. Ir paprasčiausi: aš tave myliu; atsiprašau; prašau man atleisti; ačiū tau. Stengiuosi kartoti šias frazes turėdama galvoje konkrečią situaciją ar žmogų. Būna, kad tuo žmogumi tampu ir pati.

Aš jau padėjau savo kelią, bet kiekvieną dieną vis iš naujo tenka kovoti su naujais tarakonais. Jaučiu, kad daug ko nežinau, vis atsiduriu naujose situacijose. Bet kai išmoksti į naujas situacijas žvelgti be baimės, pamatai, kad jos visos moko dar milimetrą, dar žingsnelį žengti į priekį. Ir šis procesas niekada nesibaigia.