Suprantu, kad tai, kas svarbu man, nebūtinai svarbu kitiems. Bet sakykite, ką norite – pasaulis pernai paspaudė pauzės mygtuką, ir, būnant tos keistos būsenos, reikia išmokti kuo mažiau nerimauti, ugdyti tinkamą elgesį su savo kūnu ir protu bei emocinį atsparumą. Gamta puikiai padeda.

 Kai susitelkiu į tai, ką galiu pakeisti ir kas priklauso nuo manęs, randu, kaip padėti įveikti sunkumus. Adaptacija prie nuolat kintančios situacijos, taisyklių ir draudimų (be abejo, kalbu apie pandemiją) mane veikia banguotai: savijauta įvairi, protas dažnai įsitempia, lyg būčiau pametusi savo vidines koordinates.

Stengdamasi geriau save suprasti, klausiu savęs, kada ir kur jaučiuosi ramesnė. Turiu mažą priminimą – šunį, kuris kas rytą ir kas vakarą laukia pasivaikščiojimų. Tai ir yra mano geroji kasdieninė praktika. Jokių gilių, protingų receptų, kaip išgyventi, susigyventi, išbūti. Paprasta ir maloni veikla – pasivaikščiojimas gamtoje. Skleidžiu seną gerą žinią – gamta gydo ir prieinama visada.

Dabar ypač rekomenduojama judėti, vaikščioti, kad palaikytume savo fizinį aktyvumą. Mano galva, miškas ar didesnis parkas yra išteklius visoms juslėms, raumenims ir proto ramybei. Pasimatymuose su gamta nesijaučiu nei viena, nei vieniša, priešingai nei didelių miestų gatvių šurmulyje. Stebėdama mišką, stebiu ir savo savijautą. Namo grįžtu atsipalaidavusi ir palengvėjusia galva. Gamtoje viskas lėčiau, sezonų kaita vyksta nespaudžiant greičio pedalo, dėsningai, ratu, savu laiku, natūraliai prisitaikant. Tai geras priminimas sau apie ritmo svarbą.

Atkreipiu dėmesį – nesu nei vaidilutė, nei pievų ir laukų vaikas, labiau miesto žmogus. Bet Vilnius yra miestas su ne vienu parku, mišku – šiuo privalumu negali nepasinaudoti.

Pasimatymuose su gamta nesijaučiu nei viena, nei vieniša, priešingai nei didelių miestų gatvių šurmulyje.

Neseniai pasidomėjau vienu tyrimu, kuris įrodo, kad laimingiausias žmogus jaučiasi gamtoje, bet, deja, joje praleidžia labai mažai laiko. Netrukus susiradau knygą „Miško maudynės. Shinrin-Yoku“, kurioje perskaičiau daug gerų patarimų. Vienas iš jų – gamtoje neskubėti, „nerinkti“ vien tik žingsnių. Nuostabiausias gamtos poveikis yra kitoks: svarbu stebėjimas, pats ėjimas, bet ne jo tempas. Tiesa, vienam patarimui ne visada paklūstu – išeinu pasivaikščioti su telefonu. Man miškas fotogeniškas, noriu jį fiksuoti. Žinoma, galėčiau fotografuoti tik akimis, bet išėjusi iš miesto ir gavusi daug tylos, matyt, toliau savotiškai kuriu sau triukšmą. Žmogus tampa priklausomas nuo savo priešų, ar ne taip?

Miškas yra gydūnas, visada toks buvo. Jis nemokamas, gali tiesiog pasyviai žavėtis ir leisti ilsėtis protui. Išjungti telefono garsą, nustoti skubėti, kad streso hormonai kūne nustotų daugintis, savo jusles nukreipti į gamtos vaizdus ir nurimti. Kai negalvoju ir neieškau prasmės, o tiesiog būnu, to net nežinodama kaupiu jėgas. Tokiu labai paprastu būdu miškas ir stiprina imunitetą. Prisikvėpavusi gryno oro ir ramybės kaskart namo grįžtu laimingesnė. Vaikštau be plano, lėtai, kad nurimtų mintys, o jei pavyksta sugrįžti į tas pačias vietas, galiu stebėti, kaip gamta prisitaiko prie aplinkybių, ką nuolat daro ir žmogus.

Tai kodėl žmogus gamtoje laimingas? Pasirodo, viena iš priežasčių – miške įkvepiame dirvoje esančią bakteriją Mycobacterium vaccae, kuri sustiprina mūsų organizmo imunitetą. Namuose tai galime daryti naudodami eterinius aliejus.

Lietuva yra didinga savo giriomis, vandens telkiniais ir jų pakrantėmis, viržynais, rasotais rytais, pelkėmis ir dar daugybe gamtos stebuklų. Pernai daugelis keliavo tik po Lietuvą. Aš taip pat. Pavyzdžiui, teko su draugų būriu eiti į mišką lydimiems miškininko. Tai – pažintinis patyrimas ir nuotykis. O šiandien vis labiau mėgstu patyriminį gamtinėjimą. Tai mano kūrybiškas mėgavimasis tuo, ką turiu šalia. Žinoma, iki sengirės kasdien nenueinu. Mieste man užtenka ir parko, o namie – augalų ant visų palangių. Knyga „Miško maudynės. Shinrin-Yoku“ davė daug atsakymų, kodėl augalai net namie gydo. Jų pastaruoju metu turiu daug, labai daug. Neuromokslininkai yra nustatę, kad kambarys su gražiu vaizdu į žalumą atpalaiduoja smegenis ir net rimti ligoniai sveiksta greičiau, jiems prireikia mažesnių skausmą malšinančių vaistų dozių.

Rašydama apie gamtos svarbą, noriu įžvelgti ką nors gero net pačioje negatyviausioje situacijoje ir paskatinti kuo dažniau imtis savotiškos ekoterapijos. Gamta buvo, kol mūsų nebuvo, ji bus ir vėliau.

Man patinka lėta japonų kultūra, kurios esmė – paprasti kasdieniai dalykai ir jų pasikartojimas. Reikia mokėti juos padaryti svarbius ir suteikti prasmės tam, kas iš tikrųjų tvaru.

Ir, prašau, neleiskite savo vidinei baterijai išsikrauti.