Kai darbe praleidžiame trečdalį ir daugiau paros, nenuostabu, kad lūkesčius jam keliame iki dangaus. Norisi savirealizacijos, pinigų, galios, įkvėpimo, lankstaus grafiko, darbo iš Maldyvų ir dar bala žino ko. Idealiausia, jei būtų viskas viename. Norai nėra blogai, bet ir juos valdyti reikia. Kitaip rizikuoji užstrigti savo ambicijų labirinte ir amžinose svajonių darbo paieškose.

Svajonių darbas – tik svajonėse

 Viskas, kas skamba kaip svajonė, dažnai tėra iliuzija. Įsikibus jos, realybės pagirios gali būti sunkios. Aš labai skeptiškai vertinu visas svajingas frazes, kurios sako, kaip susiradus mylimą veiklą tau nereikės dirbti nė dienos. Mylėk nemylėjęs, bet dirbti reikės. Darbe mes pirmiausia sprendžiame klausimus, kurie neretai yra kieno nors kito problemos, susiduriame su iššūkiais, generuojame ir įgyvendiname idėjas, kurios, kad ir kaip padėtų realizuoti save, irgi yra darbas. Ir visai nesvarbu, ar kuri strategijas valstybiniu lygmeniu, konsultuoji klientus, ar veri papuošalus. Nėra namų, kaip ir biuro, be dūmų. Tad įsikibus vizijos, kad kažkur visgi glūdi slaptinga vietelė, kurioje tavęs laukia darbas kaip daina, gali tapti labai nelaimingu piliečiu.

Tu gal ir dirbi savo mylimą darbą, bet kai akys apsiblaususios nuo svajonių kerų, po kiekvienos rimtesnės profesinės duobės gali kilti noras ieškoti, kur šilčiau, lengviau ir, matyt, geriau. Todėl svajonės yra pavojingos. Įtikime, kad darbe pasieksime visapusišką ir ilgalaikę pilnatvę. Bet jame, kaip ir šeimoje, laukia amžini linksmieji kalneliai. Juk kaskart nepuolame ieškoti naujo vyro, kai savas nenuperka gėlių. Asmeniniuose santykiuose sveika nesukrauti visų lūkesčių vienam žmogui, net jei jis – TAS vienintelis Žemėje. Juk dar yra draugai, artimieji, kolegos, ir kiekvienas iš jų skirtingu gyvenimo etapu gali būti „kapitaline“ siena, padedančia nesugriūti. Taip pat ir profesiniame gyvenime. Ieškoti ir bandyti reikia, bet pirmiau patartina susidėlioti prioritetus.

Ieškoti ar susikurti?

 Tikslą savo darbe reikia išsikelti, o ne jo ieškoti už kiekvieno gražiau nugludinto kampo. Johnas Colemanas savo straipsnyje, paskelbtame žurnale „Harvard Business Review“, būtent tai ir sako. Iš čia kyla ir atsakymas, kodėl vieni, dirbantys itin pelningą ir geromis sąlygomis apkamšytą darbą, vis tiek jaučia nepasitenkinimą, o kiti, net ir turėdami menkesnes galimybes, labiau džiaugiasi savo veikla. „Kasdienis darbas su sau išsikeltu tikslu yra pirmiausia valios aktas, reikalaujantis išankstinio apgalvojimo ir praktikos“, – teigia straipsnio autorius.

Nesvarbu, kokia yra jūsų profesinė veikla ir kaip ji aprašyta darbo sutartyje, labiausiai stengtis turime mes patys. J. Colemanas pateikia pavyzdį iš slaugos darbuotojų darbo tyrimo. Paaiškėjo, kad daugiausia laimės ir prasmės randa būtent tie, kurie užsiima „darbo kūrimu“ ir nežiūri į savo pareigybės aprašą pagal įstatymą. Tai buvo žmonės, kurie savanoriškai domėjosi, kaip išdėlioti meno kūrinius, kad šie labiau stimuliuotų komos ištiktų pacientų smegenis, arba nagrinėjo cheminę valiklių sudėtį norėdami išsiaiškinti, kurie iš jų mažiausiai erzintų sunkius ligonius. Tokie žmonės pagerino jiems paskirtą darbą, kad patys jį dirbdami jaustų didelę prasmę ir motyvaciją.

Kai hobis virsta darbu

 Kartais mes patys užsiliūliuojame ir manome, kad tikslą tikrai turime. O iš tiesų dar tik žiūrime į balą, nė trupučio neįmerkę į ją kojos, ir manome, kad žinome gylį. Kitaip tariant, neapgalvoję tikslų, mąstome apie gyvenimo prasmę ir laukiame savirealizacijos nušvitimų.

Klampi situacija, nes savirealizaciją kiekvienas suprantame skirtingai. Vienas žmogus jausis esąs jos aukštumose, kai atlygis peržengs išsvajotojo ribą, kitam kur kas svarbiau yra viešumas bei jo darbų pripažinimas ir t. t. Įskikibę savirealizacijos, mes dažnai pradedame viliotis ir savo hobius paversti darbu.

Tai nėra neįmanomas ar netinkamas kelias, bet tikrai – ne visiems. Ciuricho universiteto mokslininkai Lauren C. Howe ir Jochenas I. Mengesas, nagrinėjantys organizacinę elgseną, savo publikacijoje „Your Job Doesn’t Have to Be Your Passion“ pažymi, kad dažnai hobį pavertus darbu, tikėtina, pradinis savirealizacijos ir pasitenkinimo jausmas sumenks ir mėgstamas pomėgis taip kaip anksčiau nebedžiugins. Juk būtent papildoma veikla leidžia atsipalaiduoti ir perkrauti save naujiems darbams. Kai viskas susijungia, ribos išnyksta. Rašydama „Mielajai“ aš irgi realizuoju save, bet kai tenka dirbti agentūros tempu, degant terminams, žongliruojant klientų norais, tikrai būna laikotarpių, kai fasadinis žavesys nublanksta, o tekstų kūrimas atrodo kaip dar vienas rutininis darbas, kurį reikia atlikti, nes iš to valgai duoną. Todėl mokslininkai ir siūlo pirmiausia į darbą žiūrėti kaip į išteklių savo pomėgiams ir realizacijai išpildyti, o ne sukrauti į jį visas gyvenimo svajas. Ištekliai gali būti pinigai, laikas ir energija.

Galbūt šiandien savo pomėgio dar tikrai nepaversite darbu, nes būtinas užtikrintas finansinis stabilumas. Arba atvirkščiai – šiuo metu neplėšysite marškinių dėl didesnės algos, nes daug svarbiau darbo valandos ir lankstus grafikas, kad toms aistroms atokvėpio metu liktų daugiau laiko.

Kai svajonių sparnus apkarpo kiti

 Kitas svarbus aspektas, neleidžiantis pajusti pilnatvės darbe – koncentracija tik į tai, ką dirbi, bet ne su kuo dirbi. Mes galime rasti svajonių veiklą, bet jei ją atlikti turėsime toksiškoje aplinkoje, kur vadovas klausimus sprendžia rėkdamas, o kolegos įsiraizgę į pletkų gyvatyną, dirbk nedirbęs – svajonėje nesijausi.

Todėl renkantis labai svarbu ieškoti pusiausvyros tarp to, kiek tave tenkina veikla, kurią darai ir kokias galimybes tau dirbti duoda aplinka. Aš pati neseniai priėmiau darbo pasiūlymą labiausiai dėl komandos, su kuria man teks dirbti. Žinoma, naujas darbas visada yra tam tikra loterija. Bet nepulkite persikvalifikuoti vien dėl to, kad aplinka užgožia bet kokias galimybes pajusti jo teikiamą džiaugsmą.

Aplinkos fasadai ir atspindžiai

 Aplinka ne tik turi įtakos tam, ar mes galėsime pajusti pilnatvę darbe, bet ir kiek leisime ieškoti savo svajonės. Visada yra bent vienas veikėjas, kuris galiausiai susikuria viską: ir laimingas, ir uždirba, ir laiko turi. Arba bent jau taip atrodo iš jo pasakojimo. Tada, kaip Jeffui Bezosui, belieka kosmoso lenktynėmis užsiimti.

Vis dėlto kiekvieno žmogaus istorija skirtinga, o ir gyvenimas vingiuoja nevienodomis parabolėmis. Todėl pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kas man svarbiausia būtent šiame gyvenimo etape. Neatmeskime tikimybės, kad galbūt ir jūsų žinomas veikėjas nedrįsta kalbėti apie nesėkmes ar iššūkius, todėl jo darbas tik atrodo kaip svajonė.

Dėl išorinių fasadų ir dažnai dar vaikystėje suprojektuotų vizijų mes pradedame klaidžioti iš vieno kampo į kitą nerasdami savirealizacijos, ramybės ir laimės savo veikloje. Kai per daug susikoncentruojame į tai, kaip sekasi kitiems ar kokias ateities vizijas išpranašavo mama, gerdama kavą su kaimynėmis, tikrai sunkiai atsikratome to sunkiai nusakomo lūkesčių neišsipildymo jausmo. Tuomet save guodžiame svajonėmis: kažkaip, kažkur ir kažkas didingesnio mūsų dar laukia.

Tikėtina, kad laukia ir yra pasiekiama, tereikia galvoje perjungti radijo programą iš įprastos „aš svajoju“ į apibrėžtesnę „šiuo metu aš siekiu“. Darbas – tai pastangos, o ne vien šokiai ir dainos. Juk ne veltui jį vadiname darbu. O svajonėms palikite skrydžius į kosmosą. Galbūt vieną dieną skrisite ir į jį, bet tai nereiškia, kad be jo negalite būti laimingu žmogumi dirbdamas.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji