Rašydama šį tekstą į kompaniją pasiėmiau arbūzą. Apie ką mąstau, kai pjaustau jį ir teka seilės? Gal galvoju: o, kokia nepaprastai sveika būsiu, juk tiek vandens, jokių riebalų! O gal: kaip skanu, koks malonumas, koks džiaugsmas valgyti tokį sultingą vaisių! Kaip atrodo gyvenimas, kai kiekvieną žingsnį matuoji mediciniškai?

Diskusijų koziris

Besilaukdama moteris dažnai vartoja frazę „kad tik sveikas būtų“. O kas, jei ne? Ką mes sakome ta fraze? Kad nesidžiaugsiu? Kad nemylėsiu? Kad vaikui trūks laimės? Bet kodėl? Atrodo, dėl noro būti sveikam nėra ko ginčytis. Sveikata atrodo kaip argumentas, kurio niekuo neatremsi: tai – šventa. Tai – galutinė diskusijos stotelė. Būti sveikam yra aukščiausias tikslas?

Šią skiltį ne veltui pavadinau „Tamsiąja mėnulio puse“. Tikiu, kad viskas turi bent dvi puses. O sunkiausia, kad tos dvi pusės dar ir dažnai viena kitai prieštarauja. Išminčiai būdingas paradoksiškumas, sako išmintingieji. O tu, brandusis žmogau, turi išmokti tai priimti. Pramėtyti iš galvos kambarių žaislus, kad atsirastų vietos toms prieštaroms.

Sveikata kaip štanga ant individo pečių

Ar gali būti, kad sveikatos aukštinimas irgi turi tamsiąją pusę? Terminą sveikatizmas pirmasis pavartojo Robertas Crowfordas. Straipsnyje žurnalui „International Journal of Health Services“ 1980 m. jis sveikatizmą apibrėžė kaip „susirūpinimą savo sveikata kaip svarbiu – dažnai svarbiausiu – objektu siekiant geros savijautos; kaip tikslą, kuris pasiekiamas pirmiausia keičiant gyvenimo būdą“. Sveikatizmas yra ideologija ir, panašu, viena iš dominuojančių jau kelias dekadas. Amerikoje 1970 m. pradėjo vilnyti susidomėjimo holistiniais sveikatinimosi metodais banga. R. Crowfordas pastebėjo, kad nuo tada ir pradėjo augti atsakomybė pasirodyti sveikam kitiems.

Kitaip sakant, žmonių sveikata tapo nebe daugialypiu dinamišku reiškiniu, kuriam įtaką daro daug ir įvairių veiksnių, bet asmenine individo atsakomybe. Radikaliais dietologais save vadinantys Lucy Aphramor (they/them) atkreipia dėmesį į sveikatizmo ideologijos prielaidą: gerą sveikatą garantuos trys veiksniai – teisinga mityba, teisingas judėjimas ir teisinga mąstysena. Kitaip sakant: sveikata pateikiama kaip reiškinys, kurį be išlygų gali konstruoti ir kontroliuoti pats žmogus. Anot L. Aphramor, sveikatizmas perėmė neoliberalistines nuostatas ir ignoruoja bet kokią visuomenės, aplinkos, konteksto įtaką. R. Crowfordas sveikatą laikė iš prigimties politišku reiškiniu. Tų pačių sistemų, kurios kuria ir augina skurdą, rasizmą, mizoginiją, atspindžiu. O sveikatizmas sveikatą apibrėžia kaip asmeninį, nė kiek ne sisteminį reiškinį. Pavyzdys: sakykim, dirbu įmonėje, kur darbų tempas viršija žmogaus jėgas, o iš manęs vis tiek tikimasi, kad spėsiu ir pasirūpinti sveikumo standartus atitinkančiais pietumis, ir pamedituoti, ir po darbo „išvežti“ prakaitą sunkiančią treniruotę. Jau nekalbu apie rūpinimąsi šeima, namais, kultūriniu prusinimusi. Žodžiu, mano glėbyje – bidonas aplinkos lūkesčių. Turbūt įmanoma, kad nuo tokio krūvio sveikata, priešingai, imtų slysti iš mano delnų? Bet yra pasakyta – tai tavo atsakomybė. Ne šių laikų liga: skubame per daug, dirbame per ilgai, daugelis galime net nesvajoti apie pensiją, gyvename tarp šūsnies pranešimų ir prašymų, kasdien esame vitrinoje.

Sunegalavai, susirgai – kaltas esi pats, pati. Kažko nepadarei. Kažko darei per daug. Nesilaikei žurnaluose tau šimtąkart rašytų patarimų. Juk tik nuo tavęs priklauso, kiek pasipriešinsi kultūriniam diktatui (pavyzdžiui, koks kūnas šį ketvirtadienį laikomas pageidaujamu), reklamos industrijos megafonui, institucijų ir aplinkos suvaržymams, ligų sukėlėjams ir, žinoma, tavo siaubingiems, tingiems įpročiams. Tu už tai didesnė – tyliai užgulusi tavo sąžinę įkalbinėja sveikatizmo ideologija. Tu viską gali. Tu – prieš sistemą. Ateik, motyvuosiu! Juk negailėsi į tai investuoti?

Tu gali. Tik ką?

Beveik visi šaunumo treneriai primena, kad gyvenimas – tik tavo rankose. Ir tai tikrai svarbu išgirsti, kai didžiąją gyvenimo dalį praleidi jausdamasi auka. Tai išties būna sąmonės lūžis: aš gi tikrai šio to galiu imtis. Tada dar šio to. Tačiau šaunumo treneriai žada ir pasekmes. Dažniausiai – gan greitai. Ir ar tik ne puikiausias pažadas, ne geriausia prekė yra geresnė savijauta? Taip, visi to norime. Aš to noriu. Bet šiandien noriu ir kitko – atkreipti dėmesį, kad mano rankose daugių daugiausia yra veiksmai. O pasekmės – jas jau gali lemti daugybė nenumatytų, man tuo metu nepavaldžių aplinkybių. Kultūra, politika, praeitis, kitų žmonių valia, genetika, galų gale – mano neįsisąmoninti motyvai. Sveikatizmo ideologija „nubraukia“ pasaulio chaotiškumą ir kompleksiškumą. Ji vilioja: tu gali viską suvaldyti. Mielas treneri, o jei aš sportuosiu, imsiu geriau jaustis, džiaugtis judėjimu, bet pilvas liks toks pats. O tu žadėjai, kad „ištirpsiu kaip žvakė“… Kas tada? Geras rezultatas ar nesėkmė?

Niekaip nepamirštu, kaip vienoj knygoj, kurią skaičiau giliais savo veganizmo laikais, buvo rašoma: jei gyvenate areale, kuriame nėra pakankamai šviežių vaisių, kelkitės į kitą šalį, žemyną. Tuo metu galvojau: gerai sako! Dabar galvoju: palaukite, jūs man siūlote visą savo gyvenimą organizuoti pagal maistą? Išrauti savo šaknis, jei šalia jų nesirango ir palmės šaknys? Išsikelk, palik šeimą, vaikystės takus, savo kultūrą – dėl kasdienio mango. Pardon, dėl sveikatos. Vis pamirštu, kokia visiems svarbi mano sveikata! Tik keista. Kai žmogus, pavyzdžiui, netenka daug svorio dėl sveikatos sutrikimų, jis sulaukia komplimentų. Pamažėjęs kūnas giriamas nesigilinant ar ignoruojant kontekstą. Mieli sveikatizmo troliai, ar nesusipainiojot? Juk jums rūpi sveikata, o ne išvaizda.

Pavyzdys apie išsikraustymą gal ir utriruoja, bet atskleidžia požiūrį. Kaip dažnai esame mokomi atsižvelgti į tikslą, o ne į esamą padėtį, ne į tikrovę, bet į siekį, fantaziją, svajonę. Toks būdas nuolat verčia žmogų jaustis nesavipakankamą, neišsipildžiusį ir neblogai pildo įkvėpėjų kišenes.

Sveikame kūne – geresnis žmogus?

Na, bet juk sveikata, sveikata! – mojuoja vėliava argumentatoriai. O maistas – kaip vaistas, dar ant jos parašyta, neminint visų kitų savybių – pasotinti, sujungti, pradžiuginti, sušildyti, suteikti saugumo, nuraminti. Ir man kartais vėl pradeda atrodyti, kad ta vėliava neperkerpama. Juk sveikata… Taip stipriai sveikatizmas įpintas ir į mano sąmonės gobeleną. Nors savom akim mačiau padarinius, kur gali atsidurti, jei susitelki, pavyzdžiui, tik į maistą kaip į pasaulio tvarkymo įnagį. Palatoj. Gal tai kraštutinumas, bet jį pagimdo kitas kraštutinumas – kasdienybės medikalizacija. Kada mes pagaliau galėsime tiesiog gyventi?

Liūdniausia žinia: tu gali viską daryti „teisingai“ ir vis tiek gauti šaukimą į nesveikatos zoną.

Tu gali būti sąmoningumo vedlys, ir vis tiek tau gali įsisiurbti erkė su Laimo ligos užkratu. Tu gali metų metus būti jogos mokytoja ir vis tiek susirgti vėžiu. Tu gali sportuoti parų paromis ir susiluošinti avarijoje. Tu gali kasdien švarinti savo mitybą ir atsidurti ligoninėje. Arba staiga pasaulį aplankys pandemija, kuri tik iš pradžių, atrodo, renkasi. Ligotus, pilvotus – bandėme daryti išvadą. Kol į lovas pradėjo guldyti ir be atrankos kriterijų. O mes taip norėjome tikėti, kad yra kažkokia logika. Tu gali būti plona, gali būti stora, gali būti vidutinio sudėjimo – iš to dar nieko nesužinome apie tavo sveikatą. Visą – kompleksinę ir kontekstualią. Ir šiaip net neprivalome apie ją žinoti. Sveikatizmas norėtų įtikinti: jei maitinsimės vienu ar kitu būdu, sportuosime vienu ar kitu būdu, galvosime vienu ar kitu būdu – mes išgelbėti. Galbūt net neįveikiami. Pažvelk į Laurą, duos mums kokį nors vienetinį sėkmingą pavyzdį kaltei sugeneruoti.

Christy Harrison, knygos „Anti-Diet“ autorė, akcentuoja dar vieną sveikatizmo savybę: „Tai įsitikinimas, kad sveikata yra moralinis įsipareigojimas ir kad sveiki žmonės nusipelno daugiau pagarbos ir išteklių negu tie, kurie nėra sveiki.“

Kai atsitraukiame nuo postulatų, turbūt suprantame, kad sveikas žmogus nėra viršesnis už sergantį, sutrikimą, netgi blogą įprotį turintį žmogų? Nėra geresnis. Vertesnis dėmesio, pagarbos. Net jeigu jis tai pats pasirinko. Tačiau sveikatizmas priskiria sveikatai supervertę. Sveikatą paverčia moraline savybe ir ją dažnai laiko vien fizine, o šią sieja su svoriu. Pamirštama, kad į sveiko žmogaus sąvoką įeina ir psichinė, ir socialinė gerovė. Įdomu, kada sveikas kūnas tapo lygus geram žmogui?

Melskimės dievams

Prisiminkime garsiąją frazę „sveikame kūne – sveika siela“. Ji nepajudinama kaip priekalas, ant kurio vis kalama plieno sunkumo kaltė. Jei serga mano kūnas, mano siela… pasmerkta? O neateina jums į galvą žmonių, kurie turi sveikatos sutrikimų, ir yra patys šviesiausi iš sutiktųjų? Man rodos, ta garsioji citata gali būti laikoma neoficialiu sveikatizmo šūkiu. Jau rašiau, kad ji yra praradusi pirminę reikšmę. Kadangi dažnai cituojama lotyniškai, atrodo, kad ši citata atkeliauja iš antikos. O antika taip toli, kad atrodo labai gera. Todėl visi ją aukštiname ir nekvestionuojame? Tačiau šią frazę išpopuliarino ne antikinis išminčius, bet vienas anglas 1861 m. kaip savo atletikos klubo moto. Frazė tiko nusakyti požiūriui į sportą, kurio XIX a. buvo laikomasi berniukų iš pasiturinčių šeimų mokyklose. Antikoje ši mintis turėjo kiek kitą reikšmę. Net… priešingą? Ji yra satyriko Juvenalio teiginio fragmentas: „Būtina melstis dievams, kad sveikame kūne būtų ir sveika dvasia.“ Tie, kurie truputį išmano senovę, sako, kad tais laikais daugybė pasigėrėtinų kūnų rečiau turėjo sveiką dvasią. Todėl Juvenalis ir linkėjo nepamiršti pasirūpinti ir ja.

Ar mums išeitų taip nebefetišizuoti sveikatos? Ir kartais prisiminti, kad sveikata – brangus turtas, bet verslas pavertė ją dar ir labai brangia preke. Kartais nuduodami, kad rūpinamės kažkieno sveikata, mes galimai kalbame ne savo argumentais, bet ideologijos, į kurią esame panardinti? Ar gali būti, kad sumedicininti kiekvieną savo žingsnį, kąsnį ir mintį – ne taip jau ir sveika? Ir gal verta nors truputį suabejoti sveikatingumo industrija? Yra tikimybė, kad ji serga.