Sunku rašyti šiai skilčiai. Tenka liesti savo dalis, kurios nemalonios.

Ką tik apspjoviau jus dviem negatyviais žodžiais. „Sunku.“ „Nemalonios.“ O kaipgi positive vibes only? Ar ir jūsų aplinkoje yra žmonių, kurie visąlaik bando būti tik teigiami? Graži savybė? Gali atrodyti.

Jau pasakojau, kaip norėjau tapti angelu – visuomet teisinga ir gera. Į gyvenimą tuo laiku didesne banga įsiliejo ir new age dvasingumas. Gal tiksliau sustiprėjo jo formalios išraiškos: joga, smilkalai, savipagalbos youtube kanalai, retritai, guru paieškos, veganizmas. Tai aišku, kad norėjau pasimaudyti bent vieno nušvitusio žmogaus spinduliuose. Tai aišku, kad svajojau gyventi jausdama nuolatinę palaimą, kaip tos ekstatinės moterys mokė. Tai aišku, kad man nepavyko.

Ryškus prisiminimas – per vieną iš pirmųjų psichoterapijos sesijų terapeutė paklausė: „Ar jūs tikitės, kad išvis niekad nejausite negatyvių emocijų?“ Truputį šokiravo. O tai koks kitas tikslas? Žinoma, kad noriu plazdančios baltos suknelės jausenos nuo ryto iki vakaro ir po inkrustuotą šypseną kiekvienoje ląstelėje. Kasdien. Pasistenkime, kad per artimiausius mėnesius taip ir nutiktų, gerai?

Esu dėkinga savo vidinei jėgai, kuri atvedė mane į psichoterapiją. Po truputį suvokiu, kad normalu yra jaustis visaip. Liūdėti – normalu. Pykti – normalu. Dar daugiau – reikalinga! Pamenu, viename iš grupinės terapijos užsiėmimų užvirė diskusija apie veganizmą. Dviese prieš kitus stengėmės apginti šias pažiūras – juk gyvulininkystės industrija yra žudymas, juk nenori prie žu-dy-mo prisidėti. Na, kas galėtų prieštarauti! Koks monstras?! Grupės psichologė tylėjo, leido grupei išsikalbėti ir tada subtiliai pratarė: „Turbūt klausti čia reikėtų, kiek pripažįstame savo agresiją?“ Nuščiuvau. Juk turiu agresijos… Tikrai esu pafantazavusi negerų scenarijų tam tikriems pasaulio lyderiams. Tikrai esu su piktdžiuga užplojusi vorą. Su kažkokiu pirmykščiu malonumu laužusi lauko gėlių kotelius. Tai pala… Agresija – irgi. Dalis. Manęs?

Dvasiniu aplinkkeliu. Štai kaip bandžiau keliauti. Norėjau peršokti tai, į ką negražu žiūrėti, kas išaria gėdos dirvonus, nuo ko pykina, ko norisi neprisiminti. Norėjau iškart atsidurti spindulingoje pusėje. Tamsiąją paneigti. Aptraukti baltu brezentu. Užglaistyti ir užglostyti.

Terminą spiritual bypassing – pavadinkime „dvasiniu išsisukinėjimu“? – pasiūlė amerikiečių psichologas, psichoterapeutas Johnas Wellwoodas 1984 m. Jis apibrėžė šį reiškinį kaip „naudojimąsi dvasinėmis idėjomis ir praktikomis tam, kad į šalį patrauktum asmeninius, emocinius neišspręstus klausimus, nuspirtum klibantį savo asmenybės vaizdą ar sumenkintum bazinius žmogaus poreikius, jausmus ir vystymosi etapus“. Ir tikslas yra, žinoma, nušvitimas.

„Ko nors noriu, bet prašymas gali kitam nepatikti? Tiek to, neprašysiu. Arba pradėsiu kokiu pamaloninimu, tik tada prašysiu.“

Ar nepastebėjote, kad su kai kuriais dvasingaisiais nelabai norisi bendrauti? Kad ore tvyro subtili „aš taip, o tu dar ne“ atmosfera? Kad vyksta ne natūralus pokalbis, bet kažkoks išminties klišių konfeti? Lyg bendrautum ne su gyvu žmogumi, kuris nuolat veikia, bet su užprogramuota schema? Viena žymesnių dvasinių lyderių frazių, lyg skydas pasitinkančių bet kokį kritinį mąstymą: „Čia tavo protas sako.“ Išjunk protą – pirk dvasinį čiužinuką.

Iš kur žinau? Nes ir pati dažnai tampu ta schema, ta dvasinio dormeo operatore. Užuot atsidavusi pokalbio tėkmei ir suteikusi žmogui erdvės, galvos kartotekoje pradedu ieškoti kortelės, kurioje įrašyta, ką kalbama tema jau žinau, kokia technika galiu pasidalinti. Juk praktikuoti Karlo Jungo kvietimą „išmanyk visas teorijas, įvaldyk visas technikas, bet kai prisilieti prie žmogaus sielos, būk tik dar viena žmogaus siela“ yra labai sunku. Dvasinis išsisukinėjimas dažnai pasirodo kartu su dvasine viršenybe: žinau truputį daugiau. Geras pavyzdys – šis mano tekstas. Net spurdu, kaip noriu jums parodyti savo žinias apie dvasinį išsisukinėjimą. Ypač tiems, kurie išsisukinėja. Na, ką gi. Kelias bus ilgas.

Dvasinis išsisukinėjimas, sakyčiau, turi didįjį ir mažąjį planus. Didysis – kai apskritai nematai, kad pakliuvai į dvasingumo žabangas. Kai nori kuo skubiau numarinti savo ego. Kai beatodairiškai seki tuo, ką vadini mokytoju, ir nekvestionuoji. Kai viliesi išganymo. Kai visi mato tave tik dainuojantį (net tu), nors giliai širdy – raudos.

Ir būna, kad jau įsisąmonini: tavo galva – vis į debesis, nors kojomis – kojomis juk stovi mėšle. Taigi būna, kad jau išsiimi rožinius lęšiukus ir rainelė tampa, kaip priklauso, raina. Bet mažųjų kasdienių dvasinio išsisukinėjimo apraiškų vis tiek gali atsirasti.

Rašau ką nors nepatogaus žinutėje? Pridėsiu šypsenėlę. Ko nors noriu, bet prašymas gali kitam nepatikti? Tiek to, neprašysiu. Arba pradėsiu kokiu nors pamaloninimu, tik tada prašysiu. Žmogus vėluoja į susitikimą, ir mane tai suerzino? „Nieko tokio.“

Mylėti žmoniją, pamirštant, kad ir tu esi jos dalis, – dvasinis išsisukinėjimas. Nuolat pagaunu save vis dar naudojančią gerumo glaistą. Rodos, užgyvenau jo kelias cisternas, tris dešimtmečius siekdama „gero žmogaus“ diplomo. Beje, nesakau, kad tai – kažkas atsikratytino. Tik aptikti įdomu. Kiek to daug.

„Sveikas ego yra nuostabus palydovas! Jis padeda suvokti savo ribas.“

Dvasingumas žmogui svarbus. Tai sudėtinė žmogiškosios laikysenos dalis. Siekis apraminti savo padūkusį ego – sveikintinas. Bet apraminti – tai ne numarinti. Norėjau atkreipti dėmesį į reiškinį, kai dvasingumas išstumia tai, kas būdinga žmogaus prigimčiai – daugiasluoksniškumą. Kai renkamasi tik diena, vasara ir dangus. O naktis, žemė, žiema tampa nepageidaujamos. Laba diena, žiemojame Balyje. Ką jau kalbėti apie šviesos ir tamsos kiršinimą. Verta paminėti, kad tamsos, kaip negatyvaus reiškinio, įvaizdis galimai turi rasizmo šaknis. Viskas kebliau, nei galėjau įtarti.

Šiandien einu keliu, kuriame derinu dvasines praktikas su psichologine perspektyva. Tyrinėju jų dialogą. Kol kas jaučiuosi daug laimingesnė. Koks paradoksas! Tik kai leidau sau šnirpščioti, putoti ir snargliuotis, pasijutau geriau. Kai priėmiau ego kaip savo integralią dalį, kuri turi paskirtį. Sveikas ego yra nuostabus palydovas! Jis padeda suvokti savo ribas. Nes taip, mieli barzdoti ar blizgaplikiai guru, įsteigiantys ašramus tik moterims, ribos – sveika.

Šviežiausia dvasinio išsisukinėjimo apraiška – neigti pandemiją ir jos rimtumą. Taip, joga nuostabu, taip, meditacija padeda, taip, imbieras, taip, kūno ir sielos ryšys, bet didelė visuomenės dalis gyvena kitaip. O dalis daro jogą, bet ir serga astma. Dalis yra vyresni. Gal jiems ir padėtų mėnuo šalavijų dūmuose, bet dabar jie gyvena savo būdu. Čia yra tikrovė, kurią praverstų pripažinti, o ne nustumti, pagerinti. Kartais pasitaiko ir nepagerinamų dalykų. Žinau, liūdna. O ką, jei paliūdėtume?