Toliau nuo savo namų sienų. Kodėl ir kaip gelbėti pasaulį?
- Tekstas Giedrė Rimkė
- Data 12 Geg 2022
Kol gyvenimo nesupurto pasaulio force majeureʼai, sėdime savo šiltnamyje, įsisukę į šiuolaikinio pasaulio privilegijas, ir apie daug ką nesusimąstome. Bet bam ir pastarieji pora metų pravėrė naują realybę, kuri nėra iš pirmo žvilgsnio suvaldoma, suvokiama ar nuo mūsų priklausoma. Regis, tik ištvėrėme pandemiją, o dabar šalies pašonėje vyksta brutalus karas, besitęsiantis jau trečią mėnesį. Tokie įvykiai daug ką apnuogina, mūsų galimybes taip pat. Kiek esame pasiryžę gelbėti pasaulį toliau nuo mūsų namų sienos? Šiame tekste kalbu apie efektyvų altruizmą ir truputį paprieštarauju jo idėjoms.
„Ar padėti“ keiskime į „kaip padėti“
Kai kasdiena purtoma nelaimių, net nesinori kelti klausimo – padėti ar nepadėti? Gelbėti pasaulį reikia, bet kaip tai daryti, kad būtų efektyvu? Dėl Ukrainos karo lietuviams negalėtume laidyti kritikos strėlių: vertinu iš savo varpinės, bet bendra atmosfera ir rekordiniai aukotų pinigų srautai įrodė – nesame abejingi. Tačiau dienos eina ir vis dažniau nugirstame nerimastingų pasvarstymų: o kaip neatbukti, nesustoti, įveikti atjautos nuovargį? Kitaip tariant, kaip keisti savo elgseną, kad pagalba nebūtų tik „proginis“ veiksmas. Taip, dabar karas, bet pasaulis – kaip tas dešimtmečius statomas namas, kurio vis kokį nors kampą rasi palopyti. O Ukrainos patirtis gali tapti geru (kad ir kaip tai skambėtų) postūmiu apskritai keisti savo paramos įpročius.
Prieš du dešimtmečius prasidėjęs efektyvaus altruizmo judėjimas būtent ir siekia edukuoti bei efektyviai nukreipti žmonių paramą. Vienas iš pagrindinių šio judėjimo vėliavnešių Williamas MacAskillis remiasi idėja, kad mūsų pastangos pirmiausia turėtų būti paremtos įrodymais ir konkrečių priežasčių išskaičiavimu, kaip skirdami paramą galėtume padėti kuo daugiau žmonių ir būtent tiems, kam dabar jos reikia labiausiai. Visa tai grindžiama gana praktiniais skaičiavimais, nustumiant į šoną emocijas ar asmeninę patirtį. Juk dažnai esame linkę būtent jomis ir vadovautis. Remiame onkologinius ligonius globojančią organizaciją, nes savo aplinkoje turime ar turėjome šia liga sirgusiųjų ir pan.
Iš čia kyla ir klasikiniai efektyvaus altruizmo motyvai. Pavyzdžiui, apmokyti vedlį šunį regos sutrikimą turinčiam asmeniui JAV kainuos 45 000 dolerių. Tad jei per metus skirsite 500 dolerių paramos, tai bus viso labo 1 proc. nuo bendros sumos arba viena savaitė šuns treniruočių. O štai tinklelio nuo maliarijos gamybai ir distribucijai pakanka 10 dolerių. Jis apsaugo bent 2 žmones (dažniausiai iki 5 metų amžiaus vaikus) apie trejus metus. Tai reiškia, kad skirdami 500 dolerių jūs padėsite 100 vaikų vietoj vieno neregio.
Nors efektyvus altruizmas skatina nesiremti tik emocijomis, nes galime pražiūrėti sritis, kurioms pagalbos reikia gerokai daugiau, tačiau tai padaryti nėra lengva. Kiek iš jūsų galvojate apie nuo maliarijos mirštančius vaikus? Prisipažinsiu, aš tikrai retai. Ir nė karto neaukojau tuo besirūpinančioms organizacijoms. Nematau, nesusiduriu ir širdies neskauda?
Kol nematome, tol nėra problemos
Efektyviai padėti ar keisti savo pasaulėžiūrą ir juo labiau veiksmus nėra lengva, ypač kai tai sunku susieti su asmenine patirtimi. Nei čia žemė po kojomis mums dreba, nei ugnikalniai veržiasi, nei skraido pavojingi vabzdžiai. Geopolitinė aplinka ir ta bent kurį laiką atrodė prognozuojama.
Karas Ukrainoje tarsi atvėrė akis: niekaip nenorėjome tikėti, kad regionas nesaugus, kol to neišvydome patys ir per kitų skausmą. Susizgribome, nes pajutome ir grėsmę sau.
Nors šiais interneto laikais su turimu informacijos prieinamumu ir srautu, atsiriboti, teigiant „nematau ir nežinau“, atrodo buka, bet vis dar lengva. Susikuriame savo informacijos burbulą ir iš esmės matome tai, ką norime matyti. Jei nesi klimato kaitos aktyvistas, tai iš kur jau ten žinosi, kiek padidėjo gamtinių stichijų skaičius ir ką tai reiškia mums visiems. Jei širdyje ir nesi didelis altruistas, tai vadovėliškai žinai apie badaujančius Afrikos vaikus. Bet šios žinios kažkodėl netampa tikslingu pamąstymu apie tai, ką efektyvaus šiuo klausimu galiu nuveikti aš pats.
Sunkiai uždirbau, kodėl turiu dalintis?
Kodėl neretai sunku įsitraukti į pasaulio gelbėjimą? Savo tinklalaidėje „Making Sense“ Samas Harrisas, kalbėdamasis su Willu MacAskillu, nurodė priežastį – tam tikrą egoizmą dėl savo nuopelnų ir finansinės padėties: juk viską susikūriau aš pats. Kartais tas kelias tikrai nebūna lengvas, todėl atrodo, kad ir visi kiti atsakingi už save ir savo gerovę. Kitaip sakant, ar ir kiti stengiasi pakankamai, ar padarė viską, kad užsitikrintų saugumą ir gerovę?
Atsimušame į klasikinę mintį, kad nereikia duoti žuvies, o geriau įteikti meškerę ir lai žvejoja. Mintis lyg ir teisinga, bet kartais ir meškerės įdavimas nepadės pasiekti rezultato, nes neįvertiname aplinkos ir aplinkybių. Tinklalaidėje atkreipiamas dėmesys, jog mes negalime ignoruoti, kad ne viskas mūsų gyvenime buvo ir yra vien tik mūsų nuopelnas. Tikriausiai mums labai gelbėjo palankios aplinkybės: negimėme pilietinio karo metu, šalyje nevyravo visuotinis badas ir pan. Tad turėtumėte mokytis atjautos ir kritiškiau vertinti ne tik kitų žmonių pastangas, bet ir tai, kodėl kortos mums visgi sukrito sėkmingiau.
Čia verta paminėti vieną iš esminių efektyvaus altruizmo idėjų: turėtumėte ugdytis įprotį skirti reguliarią paramą – 10 proc. savo metinių pajamų. Tam tikra prasme – tiesiog mažiau svarstyti, kiek kas ko nusipelnė, ir nesigviešti visko sau, nes tai, kad susikūrėme šiltą lizdelį geromis aplinkybėmis, irgi yra privilegija. Be to, dažnai mums pakanka mažiau, nei iš tikrųjų turime. Reguliarus paramos skyrimas prisideda prie pagalbos efektyvinimo, nes jis nėra tik vienkartinių iniciatyvų ir emocijų pliūpsnių nulemti veiksmai. Taip kartu keičiame ir požiūrį, kad pagalbos kažkuriai sričiai reikia reguliariai.
Priimame kaip prievolę ar galimybę?
Gelbėti pasaulį tampa lengviau, kai atvirai paanalizuojame ir savo pasaulėžiūrą. Tai mums yra prievolė, pareiga ar galimybė? Atrodytų, jei įsikabinsime į frazę „tai mano pareiga“, to pakaks. Bet, mano nuomone, tai gali sukelti atmetimo reakciją. Tarsi jaučiame spaudimą, kad turime nuveikti ką nors naudingo, o galvoje, žiūrėk, gimsta vienas už kitą gudresni argumentai, kol galų gale imame jaustis nelabai kuo galintys padėti: neuždirbame pakankamai, laiko ne marios, paramą jau skyriau ir pan.
Savyje, ką čia paneigsi, visi norime būti bent šiokie tokie herojai. Jei išgelbėtum skęstantį vaiką ar išneštum močiutę iš degančio namo – toks ir būtumei, ar ne? Į reguliarų paramos skyrimą išties turėtume žvelgti kaip į galimybę. Galimybę būti kasdienos herojais, net jei fiziškai to ir neišgyvename. Požiūrį keisti nelengva, bet verta. Priešingu atveju gali nugyventi gyvenimą galvodamas, kad tavo herojaus valanda taip ir neišmušė, taip nieko ir neišgelbėjai, nors iš tiesų galėjai padėti šimtams kasmet skirdamas reguliarią paramą savo finansais ar savanoryste.
Noriu gelbėti savo močiutę, ne Afriką
Efektyvaus altruizmo šalininkai turi gana aiškiai apibrėžtus veikimo principus: sprendžia didelio masto problemas (žiūri, kaip padėti kuo daugiau žmonių), ieško apleistų sričių, kurios dažnai pamirštamos, teikia paramą taip, kad problemos būtų sprendžiamos greitai ir valdomos (vaistai, tinkleliai nuo uodų ir pan.). Kitaip tariant, nėra tiesiog galvojama – duokime ir pasižiūrėkime, kas bus.
Neslėpsiu, kuo daugiau efektyviuoju altruizmu domėjausi, tuo labiau augo ir mano skepticizmas. Kažkur viduje norėjosi paprieštarauti, kad nori nenori gelbėsi Afriką ar spręsi globalius klimato kaitos klausimus, nors širdyje tiesiog nori padėti savo močiutei ar sergančiam vaikui, gulinčiam vietinėje ligoninėje. Nuo emocijų lengvai nepabėgsi.
Bet aš tikiu intencija mokytis padėti kitam geriau, net jei pirmiausia ta pagalba ir bus nukreipta į artimiausią aplinką. Net ir efektyvaus altruizmo šalininkai tikina, kad aukoti galime ir turime ne vien kelioms ir vis toms pačioms organizacijoms. Aplinka ir poreikiai nuolat kinta. Todėl ir šiandien daug kam nekyla klausimų, kodėl tiek dėmesio ir pagalbos skiriama Ukrainai. Tai lemia ne tik emocijos, bet ir efektyvumo motyvas: ten miršta šimtai žmonių, o nieko nedarant problema gali tapti dar platesnio masto.
Pirma, reikia nepamiršti, kad pasaulis vis labiau globalėja. Jei vakar Afrikos problemos atrodė svarbios tik jai pačiai, tai šiandien nežinai, kaip greitai jos pasieks ir mus. Geras pavyzdys – COVID-19 virusas, kuris pradžioje atrodė kaip kažkokia Kinijos keistenybė.
Antra, svarbu pratinti save prie minties, kad efektyviausia parama yra reguliari. Net jei neuždirbate milijonų, reguliariai aukodami tikrai prisidėsite prie bent vienos srities pokyčių. Beje, įvairios organizacijos dažniausiai pateikia išsamias ataskaitas, ką pavyko per tam tikrą laikotarpį su tavo skiriama pagalba pasiekti.
Trečia, verta labiau pasidomėti, kaip vienos ar kitos organizacijos veikia, kaip jos teikia pagalbą. Ir nepamiršti, kad tiesiog savanoriaudamas, kad ir vieną dieną, gali padėti bent keliems žmonėms.
Priešnuodis prieš skepsį yra abejingumo išjungimas. Dažnai įsitraukimas ir parama tiems, kuriems pasisekė mažiau nei mums, duoda didelę emocinę grąžą. Ir patvirtina, kad mes galime tapti kasdienybės herojais ir nesame vieni, kad ir kas nutiktų.
Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!
- Tekstas Giedrė Rimkė