1. SESĖS MIRTIS

 Mus skyrė penkeri metai. Jai buvo tik dešimt.

Aš – jauna mergina, skinanti pirmuosius tikrosios paauglystės vaisius. Tuos, kai pagaliau pastebi, kad anas vaikinas žvilgtelėjo į tavo pusę; kai pradedi rengtis ne tik pagal mamos, bet ir pagal savo norus; kai savaitgalį lūpas vilgai nebe ledų kokteiliu, o sidro gurkšniais.

Mane sesė erzindavo: kai sekiodavo iš paskos, kai kiurksodavo šalia manęs ir mano draugų, o mes negalėdavome jai girdint paaugliškai juokauti. Ir, be abejo, labai erzindavo, kai ji nenorėjo ir negebėjo gyventi pagal mano – vyresnės sesės – taisykles. Aš buvau (ir esu) kontrolės maniakė, tik, aišku, tuo metu šito dar nesuvokiau. Tėvų meilę užsitikrindavau bandydama kontroliuoti savo elgesį taip, kad šis atitiktų jų lūkesčius: buvau gera mergaitė, gera mokinė, atsakinga vyresnė sesė, mokanti ir pagaminti valgyti, ir prižiūrėti jaunėlę (t. y. tėvams nežinant, užduoti per ausį, kai ji, mums likus kelioms dienoms dviese, nenorėdavo valytis dantų).

Kai sesė susirgo, aš nuliūdau, man skaudėjo ir širdį, ir kūną. Man nepatiko jausti, nes jausmai neprognozuojami, nežinia dėl ko kylantys. Tačiau liūdesys greitai transformavosi į užčiuoptą aukso gyslą – galimybę būti vakarėlių „laisvame plote“ organizatore, tėvams kitame mieste slaugant sesę, ir tapti ta mergina, apie kurios vakarėlius žino visas miestelis. O ką jau kalbėti apie milijoną ir dvi galimybes dar dažniau būti ta, kuri prižiūri, tvarko, organizuoja… Aš jaučiau, kad esu tėvų pagalbininkė ir kaip manimi dar labiau didžiuojasi tetos, dėdės, klasės draugai – tokia gera ir savarankiška mergaitė!

Pilnomis saujomis graibsčiau tuos meilės man įrodymo ženklus. Kontrolės jūroje dažnai saugiai plūduriuodavau. Tačiau kartais skęsdavau savo iliuzijose, nes, kad ir kaip gerai organizuota buvo mano aplinka, ateities tikslai, mokslai, vis tiek negebėjau vieno – grąžinti šeimos į namus iš Kauno klinikų.

Prisimenu tą laiką kaip dviprasmišką apgaulę. Visgi buvau tobulos paauglės pavyzdys. Tiesą sakant, aš niekada ir nebuvau „tikra“ paauglė: jokių ginčų su tėvais, nelaužomi pažadai, grįžimas namo iki 22 valandos, jokių ilgalaikių romantinių santykių. Tačiau vidumi jutau – esu veidmainė, kurią bet kada gali atskleisti mano draugai, tetos ar svetimi žmonės.

Kaip aš galiu būti geras vaikas, jei mėgaujuosi sesės ligos suteikta galimybe tapti bene geriausių vakarėlių organizuotoja? Kas aš per žmogus, jei pagrindinė priežastis, kodėl mėgdavau pasilikti pas sesę klinikose – galimybė su drauge linksmai praleisti laiką privačioje palatoje ir kartu užsitarnauti dar vieną „kokia nuostabi mergaitė!“ karmos tašką?

Aš bijojau savo pačios minčių. Bijojau tos apgaulės, gaubiančios mane ir grasinančios išlįsti kaip yla iš maišo. Taip atsitikus žinojau: visos mano pastangos užsitarnauti tėvų ir aplinkinių meilę per gerą, visų lūkesčius atitinkantį elgesį nueitų šuniui ant uodegos. Tad stengiausi dar labiau: emocingai sureagavau į žinią apie sesers mirtį (mečiau telefoną į sieną), prieš laidotuves išsiskyriau su tuometine simpatija (geros mergaitės tik nuo aštuoniolikos metų gali (įsi)mylėti), šermenyse ir per laidotuves verkiau mažai, nes reikėjo rūpintis „reikalais“, o labiau pradėdavau verkti tik tada, kai vietinės močiutės nepatikliai stebėdavo mano bejausmį veidą. Aš bijojau savęs ir savo (ne)emocijų. Aš nebežinojau, kas esu – ta, kuri derinasi prie visų, ta, kuri jaučia, ar ta, kuriai viskas nusispjauti.

Meluoju. Tada aš nei žinojau, nei nežinojau. Dabar žinau. Vėlesnių patirčių ir labiausiai taikant terapiją pagaliau pavyko atpažinti jausmus ir emocijas, kurios mane lankė tada. Dabar vis dar esu kontrolės mylėtoja, mane tebelydi imposterio (apsišaukėlio) sindromas, o meilę vis dar bandau užsitarnauti būdama people pleaser ir atitikti kitų lūkesčius. Tačiau galimybė tai sąmoningai suvokti atriša rankas, leidžia kitaip save vertinti ir… mažiau bijoti, kad esu tik dar viena apgaulė.

Sesės mirtis neapsuko aukštyn kojom mano gyvenimo ir nepavertė manęs šviesuole, besivadovaujančia gražiais lozungais „gyvenk šia akimirka“, „gyvenimas trumpas“. Tačiau ji iškėlė mano gražiausias ir blogiausias savybes, mintis, emocijas vienu metu. Tai buvo tokia ryški sankaupa, kad buvo lengva ją nagrinėti terapijos seanso metu ir surišti palaidus galus.

Sau (ir tau) sakau: kad ir ką jauti artimojo mirties ar vaiko gimimo momentu, viskas yra normalu, priimtina ir unikalu. Gimimas ir mirtis iškelia, atveria giliausias žaizdas, traumas, paaštrina gražiausius ir blogiausius jausmus bei emocijas. Viskas jau buvo mumyse, tačiau šie esminiai gyvenimo įvykiai tarsi miesto žibintas, ryškiai apšviečiantis gatvę. Tai puiki galimybė suvokti, kiek – daug ar mažai – reikia taisyti duobes.

2. SOLO KELIONĖS

Ne į Indijos kalnus ar jogos stovyklas. Ne į „viskas įskaičiuota“. Dažniausiai – po Europą, o toliausiai – į Tailandą. Tikrieji solo keliautojai, kurių pečius spaudžia keliasdešimties kilogramų kuprinė, turbūt niekada nepavadintų manęs tikra solo keliautoja. O aš vadinu, net jei mano kelionės tęsiasi tik iki trijų savaičių, o naktį dažniausiai miegu patogiame, nors tikrai ne brangiausiame hostelyje.

Tą rytą ir dieną leidau sau nusnūsti atokaitoje. Tik valandėlę. Mane perspėjo, kad Tailando saulė kitokia. Aš nepaklausiau. Nebūčiau aš, jei neišnaudočiau kiekvienos minutės ieškodama neužliptų kalvų ar žmonių nepaliesto paplūdimio. Mano oda, jaučiau, dega.

Švelni antklodė tą naktį man tapo švitriniu popieriumi. Galvos neapleido košmarai, o karščio nenumušė net tiesiai į veidą pučiantis vėjelis. Atėjus rytui supratau, kad neturiu jėgų išlipti iš lovos. Teko iškristi ir remiantis rankomis šliaužti į dušą. Tikėjausi, kad vanduo suteiks man gyvybės. Kai ledinis vanduo nepadėjo, aš jau beveik susitaikiau su mintimi, kad štai ir mirsiu vienoje iš savo solo kelionių, o mano kūno neras dar bent keletą dienų.

Tačiau susitaikiau su mirtimi tik minutei. Kvėpavau, drąsinau save, vienintelį šios kelionės pakeleivį, kad mes galime, mums pavyks, mes atsigausim. Laikiau save apglėbusi, nuoga parkritusi ant šlapio, ne vienų turistų kojas mačiusio vonios grindinio. Guodžiau ir mylėjau tą bejėgę keliautoją perkreiptu veidu, padariusią milijoną klaidų ir nesisaugojusią saulės.

Praėjo valanda, kita, ir aš šiaip ne taip pasiekiau vaistinės duris. Vaistininkė atrodė kaip geriausia mano draugė, ištiesusi pagalbos ranką…

Trumpam pamestas pasas Azijoje, bėgimas naktį iš pavojingo bičo, pas kurį buvau apsistojusi per couchsufing, namų, traukinių sumaišymas ir plaukimas naktį keltu, miegant ant čiužinių, virtusių tarakonų prieglobsčiu. Ir dar daug pavojingų, linksmų, netikėtų, džiuginančių, neapgalvotų įvykių, nutikusių kelionėse. Po tokių įvykių sankaupos aš suvokiau, kodėl tokios kelionės mane formuoja.

Aš atvykstu į šalį viena ir išvykstu viena. Pakeliui gal kas nors ištiesia pagalbos ranką, nurodo kryptį ar išgąsdina. Galbūt sutinku senų gerų draugų ar užmezgu naujų, gražių pažinčių. Valgau viena arba prie didelio bendro stalo su nepažįstamaisiais. Tačiau kiekvieną kartą mane vis iš naujo džiugina, kad gebėjau viena tai pereiti, perbristi, peršokti. Save paguosti ir pakelti. Nes… tiesiog nėra kito pasirinkimo, kai keliauji vienas. Tu sau privalai būti geriausias draugas ir gydytojas. Gi neužtrenksi sau prieš nosį durų, o net jei ir pasiųsi ant trijų raidžių, liksi stovėti toje pačioje vietoje. Jei savimi nepasitikėsi, nusivilsi, kritikuosi – niekada ir nepasieksi galutinio kelionės tikslo, o gal net ir namų.

Akivaizdi tiesa ta, kad mes visi gimstame ir mirštame vieni. Kad ir kokie gražūs santykiai su draugais, mylimaisiais, gyvūnais, vaikais, gamta – mes gimstame ir mirštame solo. Iš esmės mes turime tik vieną geriausią draugą ir šeimos narį – save. Visi kiti, kurie mus supa, dažniausiai yra kaip ta mane išgelbėjusi vaistininkė: galėjo padėti tik po to, kai pati įšliaužiau į dušą, priėmiau apgailėtiną situaciją ir save, emociškai ir fiziškai atsitiesiau bei skausmo surakinta atėjau iki vaistinės.

Tik po tokių kelionių, bet vis dar labai nedrąsiai, pradedu justi, kokia dėkinga esu sau, savo geriausiai draugei.

3. TERAPIJOS

Šokio terapija. Rašymo terapija. Išsiverkimo terapija. Kvėpavimo terapija. Ir viską jungianti ir apimanti – psichoterapija. Gali būti, kad žodis terapija kai kam yra tarsi krislas akyje: nepatogu, erzina, sudėtinga pamatyti ir išimti. Tačiau kiekvienas renkasi savus gijimo būdus, ir, kaip mūsuose sako, bile padėtų.

Padėjo. Tačiau turėjau pasiryžti. Turėjau emociškai save įkvėpti susirasti psichologą, o vėliau ir psichoterapeutą. Turėjau prieiti jei ne liepto, tai emocinės iškrovos kelio galą, jausti skrandyje įstrigusį jausmų akmenį. Kodėl tiek laukiau? Nes tikėjausi, kad „aš pati“ elgesys sėkmingai suveiks. Nuo vaikystės aš gi viską moku: pati padarysiu, pati išgysiu, pati suvoksiu. Pati, pati, pati… Kas geriau už mane pažįsta mano kūną, emocijas, charakterį? Kas geriau už mane paskirs man geriausią gydymo būdą? Naivuolė Rūta!

Ne keista savijauta, sveikata ar neramios mintys, o smalsumas mane nuvedė į terapijos užsiėmimus. Aš norėjau žinoti, ko ten klausia, ką ten daro, kaip veikia. Norėjau žinoti, apie ką žmonės tiek daug diskutuoja. Norėjau būti žinančiųjų pusėje.

Taigi atėjau gydytis, o mano mintys po pirmųjų apsilankymų skambėjo maždaug taip: „ko ji čia apsimeta, kad jai rūpiu“, „kodėl ji taip empatiškai bando mane paguosti?“, „ji manęs nepažįsta, tai kodėl sako, kad normalu taip jaustis?“ Aš priešinausi pagalbai, empatijai, paguodai. Nes aš gi dar nenusipelniau supratimo, nieko dėl to nepadariau. Mano kūnas rėkte rėkė, kad reikia bėgti iš šito jausmingumu persmelkto kabineto ir nuo šitos moters, kuri bando mane suprasti ir priimti. Man tai atrodė veidmainiška ir apskaičiuota.

Ačiū Die, sustabdžiau save ir pasilikau. Laikui bėgant, kalbantis, analizuojant, verkiant, juokiantis viskas (arba bent jau didžioji dalis) stojo į vietas. Visi įvykiai, kurie mane formavo, jausmai ir emocijos, priėmimas ir atstūmimas – viskas turi savo vietą, priežastį. Ne visi tie atradimai malonūs, ne visada ego yra paglostomas ir ne visada išeini su šviesesne galva. Tuo labiau kad tiesioginių atsakymų ten niekas ir neduoda. Prakaituoji, kol išsteni eureka! pats.

Kad ir kaip nuostabu yra rasti atsakymus į kylančius vidinius klausimus, dar geriau, kai jautiesi priimtas ir suprastas. Geresnei savijautai kartais tik tiek ir tereikia: kad kažkas priimtų ir tavo pyktį, ir džiaugsmą, ir nenuteistų jų sakiniu „neturėtum taip jaustis“. Aiškiai suvokiau, kad liūdniausia, kai žmogus jausmai nuneigiami. Deja, kol kas daugelis esame pirmūnai nuneigdami savuosius, o tada perjungę aukštesnę pavarą – artimųjų, vaikų, partnerių, draugų jausmus.

Be abejonės, kiekvienas prisiimame atsakomybę, kaip mūsų emocinės reakcijos trukdys ar padės mūsų santykiams ir ką su tuo darysime ateityje. Aš galiu priimti save visokią be sąlygų ir teigti „aš jau tokia, priimk mane“ arba analizuoti ir keisti savo elgesio modelius, kurie nedžiugina. O kaip juos gerinti, jei nežinai, dėl kokių priežasčių jie kyla?

Terapijos užsiėmimai man padėjo atsiskleisti, priimti, suprasti, kodėl ir iš kur. O dabar – ilgas formavimosi kelias. Ieškant tikrų, niekad nesibaigiančių pokyčių. Pamėginkite ir jūs, jau vien iš smalsumo.