Šiandien populiaru manyti, kad bandančios būti multifunkcės moterys dažnai yra įsitempusios, pervargusios ir nelaimingos. Pokalbis su lauko reklamos kompanijos „JCDecaux Lietuva“ vadove, meno kolekcininke Žaneta Fomova paneigia tokią nuomonę. Žaneta – ir vaikus auginanti mama, ir sėkminga verslininkė, ir laiminga, o dabar dar ir gyvenimo meilę sutikusi ir stipriai įsimylėjusi moteris. Labai įdomu sužinoti, kaip ji atlieka šiuos vaidmenis ir kaip jai pavyksta jausti gyvenimo pilnatvę.

Žaneta, Jūs atrodote tikrai laiminga. Kas Jums yra laimė?

Geras klausimas. Aš dažnai apie tai galvoju, nes jau tris mėnesius kas rytą rašau dėkingumo dienoraštį. Pradėjau jį rašyti seniai, su pertraukomis, nes vis kas nors atitraukdavo mano dėmesį. Bet dabar rašau reguliariai ir kas rytą atsiranda 24–27 punktai. Daug kas kartojasi, nes neturiu tikslo surasti vis ką nors naujo. Rašau apie tai, kas eina iš vidaus. Kai paskaitau, kas parašyta, suprantu, kad paprasti dalykai ir yra laimė.

Rugsėjo mėnesį persirgau koronavirusu. Buvo aukšta temperatūra, jaučiausi blogai ir keistai, net ir pasveikusi – labai sunkiai atsigavau. Aš mėgstu sportuoti, daug vaikštau, bet tuo laikotarpiu tiesiog neturėjau jėgų atsikelti iš lovos. Užklupo depresyvi nuotaika. Supratau, kad reikia veikti, ir pradėjau klausytis kanale „YouTube“ skelbiamų žymių žmonių pokalbių. Mano dėmesį patraukė Oprah Winfrey teiginys, kad dėkingumo dienoraštį ji rašo daugiau kaip 20 metų ir tai jai labai padeda.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tada ir kilo mintis pradėti. Pradžioje buvo nelengva. Negaliu sakyti, kad dėkingumas ėjo per prievartą, bet po savaitės įvyko lūžis ir jis tiesiog pradėjo lietis. Atrodė, kad atsidarė ilgai užgniaužtas vidus. Pajutau dėkingumą, kad prasidėjo nauja diena, kad esu gyva ir sveika, kad gyvi mano tėvai, kad turiu nuostabius vaikus, kad šalia yra mylimas vyras, kad turiu mėgstamą veiklą. Laimė ir yra, kad tai turiu. Mes dažnai tampame nelaimingi, nes patys save padarome tokiais, nematydami, kiek daug turime.

Iš tikrųjų dažnai nesusimąstome, kaip svarbu džiaugtis tuo, ką turime, ir už tai dėkoti. Kažkodėl tai yra sunku… Dar sunku prašyti pagalbos užklupus sunkumams ir gebėti priimti pagalbą iš kitų žmonių. Iš visų Jūsų veiklų matau, kiek daug duodate kitiems. O ar mokate prašyti?

Į šį klausimą ilgai ieškojau atsakymo ir radau. Prašymas – mano silpnoji savybė. Man lengviau duoti. Gal tokia stiprių žmonių galia ir dalia. Man labai sunku prašyti. Tai bandžiau įveikti kelerius metus studijuodama psichoterapiją. Aš augau aplinkoje, kurioje buvo skatinamas didelis savarankiškumas ir gebėjimas prisimti atsakomybę. Todėl ko nors prašyti buvo nepriimtina.

Prašymo galia dabar atveria mano moteriškumą. Juk moters pradas ir prasideda prašymu. Psichoterapija man padėjo suvokti, kad negebėjimas prašyti stumia į aukos ir budelio poziciją, kuri man iš esmės yra nepriimtina.

Ar paauglystėje norėjote tapti verslininke? Ar turėjote kitų svajonių?

Vaikystėje norėjau tapti aktore. Bet net nežinau, ar tai buvo mano svajonė, ar mano mamos. Ji gimė ir augo Ukrainoje. Mano tėčiui, kuris irgi turi ukrainietiškų šaknų, senelis liepė parsivežti ukrainietę, nes ukrainietės yra geriausios žmonos. Mano tėtis nuvažiavo į Ukrainą, su draugu susiruošė į šokius, eidami pakeliui pamatė moterį, vėl ją sutiko šokiuose ir pakvietė šokti. Po šokių palydėjo iki namų. Atsisėdo abu ant suoliuko, o tėtis ir klausia: „Ar jau įsimylėjai mane?“ O mano mama, būdama meniškos sielos, tuo metu platoniškai įsimylėjusi vieną lakūną, kuris visomis prasmėmis buvo aukštai ir toli (juokiasi), nustebo: „Kaip čia taip greitai?“ Tada tėtis davė dar pusvalandį įsimylėti (juokiasi). Taip mano mama atsidūrė Lietuvoje.

Dar gyvendama Ukrainoje mama turėjo permatomą dėžutę, kurioje laikė nespalvotas aktorių nuotraukas. Jos dievaitis buvo Alainas Delonas. Tą dėžutę man, vaikui, duodavo pažiūrėti kartu su instrukcija labai saugoti. Gražūs veidai, aprangos stilius, gilūs žvilgsniai man taip stipriai patiko, kad aš irgi norėjau būti aktore.

Devintoje klasėje aš jau norėjau studijuoti žurnalistiką, vėliau – teisę. Tačiau verslas man visada buvo lygus nepriklausomybei. Man atrodė, kad jis man leis daryti tai, ką noriu, kurti. Ir aš jaučiu, kad šiandien visas svajones savaip suderinu.

Laukdama pokalbio, fojė atsiverčiau konkursinių parodų „JCDecaux premija“ katalogą. Man labai patiko Jūsų mintis apie verslo ir meno sintezę. Kaip suprantu, tėtis ir mama buvo savotiška verslo ir meno sintezė. Žinau, kad Jūs kolekcionuojate meno kūrinius ir mylimas žmogus – iš meno srities. Taigi, kaip suprantu, menas visada buvo ir yra šalia. Ką Jums duoda meno pažinimas, prisilietimas prie jo?

Menas labai pakeitė mano gyvenimą ir suteikė kokybės kasdienybei. Iki trisdešimties mano kelias buvo gana racionalus, aš žinojau savo tikslus. Tada man su menu nebuvo pakeliui. Jis į mano gyvenimą atkeliavo intuityviai, po tam tikrų sukrėtimų, kai jaučiausi pažeidžiama ir ieškojau tikrumo.

Po trisdešimties, gimus antram sūnui, buvo labai sunku, nes jo tėtis po mėnesio man pasakė, kad nori pagyventi atskirai. Priežasčių nesupratau. Praėjo du stiprių išgyvenimų metai. Jaučiausi labai nesaugiai, slydo žemė iš po kojų. Vos pagimdžiusi turėjau spręsti dideles verslo problemas, dalyvauti rimtuose teismo procesuose. Tuomet suveikė mano ego – negaliu pasitraukti ir kam nors leisti galvoti, kad esu silpna ar kad pasiduodu. Mane užgriuvo atsakomybės ir krūvio, su kuriuo turėjau susidoroti viena, lavina. Miegodavau po 3–4 valandas. Visa tai išbalansavo mane kaip asmenybę, jaučiau krizę, bet to niekam negalėjau parodyti. Darbe – vadovė, namie laukia vaikai ir vyras, kuris nori šventės ir manęs su rožiniu chalatu bei paruošta vakariene.

Asmeninio archyvo nuotr.

Per tą gyvenimo chaosą atėjo menas. Susidūrus su menu, nukrito visi apsauginiai šydai, kuriuos buvau pasikabinusi. Ir sėkminga verslininkė, ir vaikai prižiūrėti, ir vyras laimingas, ir dar gerai atrodau – visa tai subyrėjo. Ir aš apsinuoginau.

Šiuolaikinis menas – užuovėja, kuri man padėjo geriau suprasti save, užduoti sau klausimus, kaip jaučiuosi, kur einu ir ko man reikia. Užsukusi į vieną muziejų pajutau, kokie įdomūs dalykai vyksta, kai per meno kūrinį pradedi galvoti apie save, savo jausmus, aplinką, apie tai, ką menininkas mums nori perduoti. Galerija po galerijos, ir aš labai stipriai įsitraukiau į meno pasaulį, daug pamačiusi išdrįsau įsigyti pirmuosius kūrinius. Vėliau tai pavirto į įdomią kelionę, kurioje tave lydi daug atradimų.

Matyt, dažnas kolekcininkas pritars, kad menas pirmiausia yra ne finansinė investicija, o didelė investicija į save. Jis yra tarsi veidrodis ir klijai, kurie gali sujungti mus su kitais žmonėmis ir dovanoti naujas patirtis.

Mes labai bijome apsinuoginti, bijome viešai kalbėti atvirai. Bet aš matau, kad dabar Jūs esate labai drąsi. Tik jei mama per pusvalandį apsisprendė tekėti už nepažįstamo vyro ir vykti į nepažįstamą šalį, gal ir Jūsų drąsa paveldėta iš jos?

Ir tai, bet svarbus ir gilus savęs pažinimas. Man labai padėjo ketveri psichoterapijos studijų metai. Dabar jau padedu kitiems. Paskutiniais metais buvo kursas „Šeimos sistemų terapija“ – analizavome savo tėvų šeimą, savo šeimą, savo sutuoktinio tėvų šeimą. Mes visi esame kilę iš skirtingų šeimų ir į savo kuriamą šeimą perkeliame savo tėvų šeimos modelius. Deja, tylėdami įsivaizduojame, kad sutuoktinis turi viską suprasti.

Turėjome užduotį sudaryti savo genealoginį medį iki prosenelių. Daug stiprybės gauname iš gamtos, bet dar daugiau – iš protėvių. Sudarydama tą medį pamačiau daug drąsių savo protėvių sprendimų. Yra daug stiprių istorijų.

Kokie atradimai savęs pažinimo kelyje?

Aš esu labai jautrus, labai empatiškas žmogus. Bet šias savybes slėpiau, nes bijojau atrodyti pažeidžiama. O jei esi pažeidžiama, tai ir silpna. O jei silpna, tai auka. O jei auka, tai jau esi nurašyta. Kai visa tai perėjau, supratau, kad jautrumas žmonėms, menui yra Dievo dovana, dalis manęs ir nereikia jo slėpti ar ignoruoti.

„Susidūrus su menu, nukrito visi apsauginiai šydai, kuriuos buvau pasikabinusi. Ir sėkminga verslininkė, ir vaikai prižiūrėti, ir vyras laimingas, ir dar gerai atrodau – visa tai subyrėjo. Ir aš apsinuoginau.“

O yra tamsioji mėnulio pusė?

Aš galiu pasidaryti irzli, jei pervargstu. Didelė atsakomybė ir perfekcionizmas, kurį taip pat bandau įveikti. Pagaliau suvokiau, kad viskas turi turėti pusiausvyrą, reikalinga ir poilsio disciplina. Taigi planuoju savo dienotvarkę taip, kad būtinai turėčiau laiko ir poilsiui. Man patinka atsipalaiduoti, atliekant jogos, meditacijos, kvėpavimo pratimus arba aktyviai sportuojant – žaidžiant lauko tenisą, bėgiojant, jodinėjant.

Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose nuotraukose Jūsų veide matau ramybę, atsipalaidavimą, pilnatvę. Turbūt ne tik tie pratimai, bet ir nauja meilė suteikia daug gerumo Jūsų gyvenimui. Ką ji Jums davė?

Kai aš jį (vyrą, operos solistą Eugenijų Chrebtovą – red. past.) pamačiau pirmą kartą, supratau, kad jis yra mano jaunystės svajonių tipas. Deja vu… Pamačiau kompanijoje ir iškart supratau – mano žmogus. Tada pasišnekėjome ir išsiskyrėme. Po kiek laiko vėl pasimatėme draugų susitikime. Aš tiesiog pajutau, kad jis – man labai artima siela. Vėliau paaiškėjo, kad ir jis jautė tą patį man. Jis sakė, kad pirma mintis buvo eiti paskui mane. Bet tada kažkas sulaikė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Po kiek laiko jis pakvietė mane į Valdovų rūmus, ten dainavo. Dar paklausė, ar turiu laiko su juo išgerti arbatos. Mes susėdome, pradėjome kalbėtis… apie Ukrainą. Jis pradėjo pasakoti apie savo močiutę, ir… supratome, kad prie tos arbatos sėdime jau tris valandas. Mums abiem viskas buvo labai artima ir tarsi pažįstama. Taip pradėjome susitikinėti. Man tai buvo dėlionė, atsirado trūkstama dalis, viskas užsipildė.

Viskas ėjosi lengvai. Po trijų mėnesių apsigyvenome kartu. Ir… prasidėjo pandemija.

Pandemija tapo išbandymu?

Taip, tai buvo didžiulis išbandymas, ar mes galime būti kartu. Užsidarėme sodyboje Trakuose. Mano sūnui Aleksandrui reikėjo daug pagalbos atliekant namų darbus. Mokykla tuomet nebuvo pasiruošusi nuotoliniam mokymui. Verslai griuvo, visiškas chaosas. Aš jau nuo ryto sėdžiu prie kompiuterio, per dieną – po dešimt telekonferencijų. Ir tame chaose šalia manęs – žmogus, ramybės įsikūnijimas. Eugenijaus ramybė, užtikrintumas, be prašymo pagalba buityje suteikė ramybės mums visiems.

Man labai patiko Eugenijaus Jums pasakyta frazė, kad jis nori eiti paskui. Ar ir dabar taip yra, ar einate kartu? Jūs sakėte, kad visada ieškojote lygiaverčių santykių su partneriu.

Eugenijus pasekė mano pavyzdžiu ir pradėjo studijuoti psichologiją. Jam taip pat svarbu gilintis į save, kad galėtume toliau harmoningai eiti kartu. Ir užsienio kalbų pradėjo mokytis. Jis pats sutinka, kad daug kur seka man iš paskos, bet tai priima, nes įdomu. Eugenijus džiaugiasi, kad psichologijos studijos padeda geriau suprasti savo emocijas, atsiskleisti. Aš taip pat daug iš jo gaunu. Juk muzikos pasaulis yra labai platus ir įdomus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Bet ir Eugenijus, ir aš turime labai aiškias veiklas ir planų. Abu turime vaikų iš ankstesnių santuokų, jie net yra panašaus amžiaus. Kai reikia spręsti vaikų priežiūros ar buities klausimus, mes labai stipriai papildome vienas kitą. Tiesiog sinchroninė partnerystė. Eugenijus atėjęs iš šeimos, kur abu tėvai darydavo visus darbus, atsižvelgdami į tai, kuris tuo metu būdavo laisvesnis. Tad jis šeimą supranta kaip vienetą, junginį. Mano tėvų šeima taip pat buvo vienas junginys.

Labai graži vertybė. O kokios vertybės dar Jums svarbios šiandien?

Pasitikėjimas vienas kitu. Man labai svarbus žodžio davimas. Aš esu žodžio žmogus, Eugenijus taip pat. Man svarbi šeima, partnerystė. Svarbus tarpusavio santykis – jį kuriame kasdien. Svarbus ryšys su vaikais, artimaisiais.

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į muziką, pradėjus draugauti su operos solistu?

Man visada patiko džiazas. Susipažinusi su Eugenijumi, natūraliai pradėjau labiau domėtis opera. Einu į visus spektaklius, kuriuose vaidina Eugenijus. Kai tenka ilgiau važiuoti automobiliu, klausomės įvairių operos dainininkų, aptarinėjame. Dabar aš jau žinau visus vaidmenis (juokiasi). Bet jei rimtai – tai kuo daugiau klausausi, tuo geriau suprantu, kad muzika mane lavina. Aš pradėjau skirti, kur baritonas, kur bosas, kur bosas-baritonas, kur tenoras. Ir matau, kaip sudėtinga yra įsitraukti į vaidmenį ir pasiruošti spektakliui.

Asmeninio archyvo nuotr.

O kokius šeimos ritualus judu kartu jau susikūrėte?

Mums svarbu kiekvieną rytą kartu išgerti kavos, pasišnekėti, pasidalinti planais, paanalizuoti sapnus. Kiekvieną rytą kiekvienas mūsų rašo savo dėkingumo dienoraštį. Dar mėgstame kartu vakare pavedžioti Bordo. Jei Eugenijus neturi koncerto, kartu vakarieniaujame namie ar mieste. Savaitgaliai visiškai atiduodami vaikams. Kartu žaidžiame tenisą, važiuojame į Eugenijaus koncertus, sodybą. Daug kalbamės apie tai, kaip jaučiasi mūsų vaikai, su kokiais sunkumais susiduria. Mums su jais labai įdomu, drauge augame.

„Eugenijus pasekė mano pavyzdžiu ir pradėjo studijuoti psichologiją. Jam taip pat svarbu gilintis į save, kad galėtume toliau harmoningai eiti kartu.“

Turime dar vieną labai gražų ritualą, kurį pasiūliau aš – maudynės pirtyje. Rusiška, garinė, su vantomis ir pirtininku, šokimu į eketę. Aš apsivalau emociškai ir dvasiškai. Po pirties jaučiu didelį lengvumą. O ir oda būna švelni ir atjaunėjusi. Dabar statomės pirtį, ir aš juokauju, kad į ją eisime kas antrą dieną. Šį malonumą atradau paauglystėje Kaune, Šančiuose. Ten kartą per savaitę į pirtį sueidavo įvairaus amžiaus moterys. Pirtis turi daug žavesio.

Ką Jums reiškia moterų bendrystė?

Man ji be galo svarbi. Niekas taip nesupras, nepajus moters kaip kitos moterys. Kartais būnant kartu net nereikia kalbėtis, kad suprastum, jog turime tas pačias patirtis, baimes ar džiaugsmus. Moteriška energija yra labai stipri, kurianti. Sutelkusios savo jėgas galime sukurti nuostabių dalykų ir įkvėpti kitus. Nesvarbu, ar tu esi verslininkė, karininkė, pardavėja, ar namų šeimininkė. Kiekviena turime daug spalvų, nebijokime jų parodyti aplinkai.

Ar yra klausimas, į kurį Jūs visada norėjote atsakyti, bet jo Jums neuždavė?

Šiandien į jį ir atsakiau. Laimė yra tai, ką turiu.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee