Žolininkė, seminarų gamtoje organizatorė, keturių vaikų mama – Rasa Subačienė, arba Rasoklė, turi daug vaidmenų ir visus juos atlieka su šypsena ir užsidegimu. Sako, žoliavimas yra jos pašaukimas, o laikas, kai viena braido po pievą – didžiausias džiaugsmas. Klausantis Rasos atrodo, kad viskas įmanoma, tereikia klausyti savęs. Vedama vidinio žinojimo, ji paliko miesto gyvenimą, kardinaliai pakeitė karjerą ir pradėjo gyventi gamtos ritmu.

Nuo ko prasidėjo Jūsų žolininkystės kelias?

Atsakymas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi (šypsosi). Galima sakyti, kad tuo užsiimu jau nebe pirmą gyvenimą. Kita vertus, ir šiame gyvenime anksčiau ar vėliau pajunti, koks yra tavo pašaukimas. Štai dabar pasakoju ir oda laksto šiurpuliukai. Pirmą kartą pajutau, kad esu ten, kur noriu būti, 2008-aisiais, kai išvykau į „Kvapų namų“ organizuotą botaninę stovyklą su Laime Kiškūne. Tai buvo pirma tokia mano kelionė po dukrų gimimo, penkioms paroms dingau iš namų į palapinę ir į gamtą. Kai mes ten moteriavome, būrėme ir draugavome, stovint pievoje mane aplankė TAS jausmas, nors dar nebuvau pradėjusi jokios su žolininkyste susijusios veiklos. Po to viskas tiesiog savaime pradėjo judėti ta linkme.

Nuo gimimo gyvenau vienkiemyje, nėjau į darželį, visad būdavau su tėvais, seserimi, broliu. Buvimas gamtoje man buvo savaime suprantamas ir įprastas dalykas, taigi ir žolininkystė nėra kažkoks pragmatiškas pasirinkimas – ji man artima nuo vaikystės.

Rasa Subačienė. Jurga photo.

Žolininkyste užsiimate jau ne pirmą gyvenimą? Gal galite papasakoti apie tai plačiau?

Kai išdrįsau apie tai galvoti, pradėjau suvokti, kad mes esame laikini. O kaip buvo ar kaip bus, niekas nežino. Rinkdama informaciją kai ką sužinodavau iš mamos, kai ką iš interneto, kai ką iš kokio nors seminaro. O kartais nutinka ir taip, kad kokio nors dalyko tikrai niekur nesimokei, to negirdėjai, bet tiesiog žinai. Tos žinios ateina iš kažkur giliau. Manau, kad kiekvienas iš mūsų galime tai pajusti, tik reikia išdrįsti.

Spėju, kad įsiklausyti į save padeda buvimas gamtoje…

Tikrai taip. Svarbiausia būti gamtoje ne tik tada, kai šeštadienį išeini į mišką pavedžioti šuns, bet ir tada, kai prisninga ir pradeda lūžti medžių šakos. Kai prilyja ir patvinsta tvenkinys. Kai viskas džiūsta ir supranti, kad šiemet vieno ar kito augalo nebus, nes tiesiog tokia gamtos valia. Tada gamtą pamatai iš įvairių pusių ir supranti, kad iš tikrųjų nieko nevaldai. Tiesiog esi maža dalelė, kuri turi priimti gamtos taisykles, nes jei to nepadarysi, visą laiką vargsi, kovosi ir pyksi.

Minėjote mamą. Ar ji pirmoji Jus mokė žolininkystės paslapčių?

Mano mama, būdama ketverių metų, neteko savo mamos, ją užaugino teta. Ši turėjo nemažai žolininkystės žinių, kaip ir bet kuri kita kaimo moteriškė. Jas perdavė mamai. O mama turbūt turėjo polinkį, daug šia tema domėjosi, vėliau mokė ir mus. Pavyzdžiui, kasdien pas kaimynus eidavome pasiimti pieno, o pakeliui ji atkreipdavo dėmesį į augalus ir sakydavo: čia – tas, o čia – tas… Daug davė tai, kad tą patį augalą matydavau ir pavasarį, ir žiemą. Aišku, būdavo, kad mama pasakoja, o aš: „Mama, kiek galima, atsibodo… (juokiasi)“ Dabar tą patį man sako mano vaikai (juokiasi). Bet aš kitaip negaliu! Man svarbu, kad jie žinotų apie augalus. Žolininkystės ėmiausi todėl, kad pirmoms dviem dukroms buvo diagnozuota bronchų astma. Niekaip negalėjau susitaikyti, kad taip yra. Nenorėjau naudoti hormoninių purškalų, duoti antibiotikų ir t. t. Visą laiką ieškojau, kaip to išvengti, natūralesnio gydymo būdo. Būdamos maždaug dešimties metų dukros tą ligą tiesiog išaugo. Tuomet, kai pradėjau užsiiminėti tuo, ką darau dabar. Tai geras įrodymas, kad vaikai auklėja tėvus, per visokius savo negalavimus bando juos įstatyti į vėžes.

Ką veikėte iki tol?

Dirbau frylancere (angl. freelancere ‘laisvai samdomas darbuotojas’ – aut. past.). Vilniaus dailės akademijoje studijavau daiktų dizainą, bet jau nuo 3–4 kurso kūriau vebus (angl. web ‘žiniatinklis’ – aut. past.). Tai dariau iki trečiosios dukros gimimo. Išėjusi nėštumo ir gimdymo atostogų jau žinojau, kad dirbti tokio darbo nebegrįšiu. Be to, tuomet jau buvau apsilankiusi botaninėje L. Kiškūnės stovykloje, o praėjus metams nuo jos savo draugėms surengiau žoliavimo savaitgalį. Tada jaučiausi labai daug žinanti, turinti daug patirties, galinti daug visko papasakoti (juokiasi). Pasitikėjimo savimi jausmas buvo stiprus, bet labai naivus. Bet tai – pirmieji žingsniai. 2012-aisiais mano dukra buvo jau paauginta, nujunkyta, ir tų metų vasarą „paleidau“ savo seminarus.

Nuo tada sulaukiu ženklų, patvirtinančių, kad einu teisingu keliu. Pradžioje buvo taip: trys vaikai, gyvenu užmiestyje, pirmos mokinukės, vežiojame jas į Vilnių, aš pati dar turiu užsakymų – pilna veiklų. Bet visus tuos namų darbus nudirbu, vaikus užmigdau ir iki išnaktų sėdžiu prie kompiuterio, ruošiu medžiagą seminarams, skaitau, gilinuosi. Svarbiausia –nekamuoja nuovargis, atvirkščiai – jaučiu jėgų antplūdį. Ir didžiulį malonumą!

Bet kaip viską suspėjate, negi net nugaros neskauda po visų darbų?

Labai džiaugiuosi, kad prieš trejus metus atradau jogą – ji gelbėja nuo nugaros skausmo. Rutinos pilna, ir, kaip ir kiekviename darbe, yra dalykų, kuriuos tiesiog turi padaryti. Tik dirbant su augalais yra daug specifikos. Kartais po dienos darbų jau vos pavelki kojas, pažiūri į orų prognozę, o ji rodo, kad ir ryt lis, ir poryt lis. Vienintelis šansas – tiesiog atsistoti ir dabar pat eiti skinti liepžiedžių, kitaip tu jų šiais metais neturėsi. O klientui pasakyti, kad šiemet neturėsiu to, ką jis kasmet perka, man yra pats sunkiausias dalykas!

Kadangi gyvename klimato zonoje su keturiais metų laikais, turime specifinę augmeniją. Ar Lietuvoje augantys augalai mums yra tinkamesni nei tie, kurie atvežti iš egzotinių šalių?

Tikrai taip, toks mano moto buvo nuo pat pradžių. Mes esame mus supančios visumos dalelės, ir ten, kur esame, yra ir mūsų visumos segmentai. Tie segmentai papildo mus, o mes – juos. Tai labai ryšku. Aišku, žmonės visada nori stebuklingos žolelės, kuri būtų brangi ir atvežta iš toli – tokia jiems atrodo veiksminga. O būna, parodo man klientas augalą, kurį jam iš už jūrų marių kažkas atvežė, ir paaiškėja, kad ten – paprasčiausia medetka (šypsosi). Ir dar vienas svarbus dalykas – žolelių neužtenka, kad būtum sveikas. Žolelės tik padeda pamilti save. Juk negalavimas tėra kūno duodamas ženklas, kad reikia daugiau dėmesio skirti sau.

Papasakokite, kaip atrodo žolininkės darbo diena.

Aš dirbu namuose, o čia dar yra keturi vaikai, taigi visos dienos skirtingos. Dabar turiu ir mokinę Dominyką, kuri mane susirado, nes nori išmokti šio amato. Iš pradžių ji man paskambino ir sako: „Aš atvažiuosiu ryte, ir mes eisime į lauką, rinksime žoleles, šnekėsimės…“ Sakau: „Gerai, bet, žinok, rinkdamos turėsime ir virti sriubą, ir plauti indus, ir migdyti vaikus pietų miego“ (juokiasi). Ji viską suprato, tiesiog taip yra.

Dar mano diena labai priklauso nuo orų prognozės. Jei ji tinkama, renku augalus. Kai to nedarau, einu pavartyti tų augalų, kurie džiūsta. Visada būnu suplanavusi, ką tą dieną distiliuosiu distiliavimo aparatu. O tarp šių darbų – skalbimas, rūbų džiaustymas, maisto gamyba (šypsosi). Dėl to ėjimas į pievą man būna lyg šventė – galiu nuo visko atsiriboti, atremti pėdas į žemę. Na, o saulei leidžiantis keliauju į daržus pamaitinti uodų (juokiasi). Savaitgaliais vyksta renginiai, mergvakariai, anksčiau šurmuliuodavo dar ir mugės. Ketvirtadieniais keliauju į Vilnių, į Tymo turgų. Tikrai nesu žmogus, kuris konsultuoja, kokį žolelių mišinį kam išgerti, neturiu teisės to daryti. Jei kas prašo patarti, visad sakau: galiu jums patarti, kaip patarčiau savo šeimos nariui. Ir visad akcentuoju: neužtenka tiesiog pagerti arbatėlės. Judėjimas, maistas, gera nuotaika – šimtą kartų girdėta, bet labai svarbu ir teisinga. Kiekvieną rytą turiu nugalėti save, kad vos atsikėlusi galėčiau nerti į tvenkinį. Bet kai tai padarau, gera nuotaika būna visą dieną!

Kaip viską suspėjate: žoliauti, sportuoti, rengti seminarus ir auginti keturis vaikus?

Jei man kas nors prieš 5 metus (jauniausiam sūnui Taurui dabar ketveri) būtų pasakęs, kad toks bus mano gyvenimas, nebūčiau patikėjusi! Bet per tą laiką suvokiau: jei nori ką padaryti – tiesiog imk ir daryk. Anksčiau ryte atsikėlusi pirmiausiai visus apšokinėdavau, ir po to eiti sportuoti jau atrodydavo nesąmonė. Taigi tiesiog pradėjau keltis valanda anksčiau nei visi. Kol jie miega, spėju ir jogos pratimus atlikti, ir į tvenkinį įšokti. Šis – šalia mūsų namų, užtrunku 5 minutes, taigi laiko trūkumas – ne pasiteisinimas (juokiasi). Aišku, pradžioje namiškiai nebuvo patenkinti, kad atsikelia, o košė dar neužkaista, bet priprato (šypsosi). Dabar patys ateina ir viską darome kartu. Tauras jau eina į darželį, taigi tos laisvos dienos man būna tikra šventė. Bet net ir būdamas namie jis nori man padėti, kartu einame į pievą, o ir amžius jo toks, kai viskas įdomu. Pats klausia: o kas čia? O ką tas augalas daro? O kaip?

Turbūt visi šeimos nariai jaučia tvirtą ryšį su gamta?

Manau, kad taip. Aišku, visi turi savo gyvenimus ir negaliu už juos kalbėti. Bet kartais paklausiu dukrų: gal norėtumėte gyventi mieste? Nereikėtų daryti visų tų kaimo darbų, eiti padėti, sėdėtumėme visi bute, teliką žiūrėtume (juokiasi). Jos visada atsako, kad nė už ką. Mes jau beveik 15 metų gyvename savo sodyboje, ir manau, kad išsikelti iš miesto buvo pats geriausias mūsų šeimos sprendimas.

Kaip pasikeitėte išsikėlę iš miesto į gamtą?

Tai buvo labai seniai (juokiasi). Mano gyvenimas labai pasikeitė: atsirado vaikai, statėme namus, suradau mėgstamą veiklą. Bet iš gamtos išmokau mažiau viską kontroliuoti. Kai reikia ieškoti išeities, kai jos nerandu, tiesiog atsitraukti ir pailsėti. Nežinau, kas bus po 10 metų, neturiu nei gyvenimo, nei verslo plano. Juk viskas nuolat keičiasi. Į visa tai žiūriu labai moteriškai (juokiasi).

Vyras žoliavimą ilgai laikė mano hobiu, papildoma veikla auginant vaikus. Neseniai paklausė: o tu bent jau buhalteriją kokią tvarkai? Leisk tau bent jau kokią „Excel“ lentelę sukurti (juokiasi). Kai skaičiais jam įrodžiau, kad „į minusą neinu“, viskas pradėjo atrodyti rimčiau. Bet jokių verslo plėtros strategijų mano kompiuteryje tikrai nėra (juokiasi).

Dabar vasara, Jums – pats darbymetis. O ką žolininkai veikia žiemą?

Bando prisiderinti prie gamtos – lenda į urvą ir miega (juokiasi). Juokauju. Iš tiesų yra ką veikti ir žiemą. Pirmiausia reikia atsigauti po vasaros ir rudens darbymečio. Kiekvieną rudenį galvoju: va dabar tai jau turėsiu kada padaryti visus smulkius darbus, kuriems laiko nelieka vasarą, sutvarkysiu savo interneto svetainę ir pan. Bet žiemą prisiderini prie gamtos, anksčiau temsta, taigi anksčiau eini miegoti, dienos būna trumpesnės, tad ir nuveiki mažiau. Ir tokiu laiku yra ką veikti gamtoje. Galima rinkti pumpurus, spyglius.

Minėjote, kad padedate pradedančioms žolininkėms, perduodate žinias. Kokios savybės yra būtinos šios profesijos atstovui?

Nėra kažkokios taisyklių knygos ar tikslių mokslų. Bet kaip žiūrint į bitininką kyla mintis, kad jis turbūt yra labai sąžiningas, taurus žmogus, taip galvojama ir apie žolininkus. Žoliautojas turi prisiimti labai didelę atsakomybę. Reikia pažinoti augalus, nes turi būti įsitikinęs, kad tikrai renki tuos.

Kuo skiriasi žolininkas ir žoliautojas?

Kai žurnalistai pradėjo manimi, mano darbu domėtis, vis klausdavo: kaip jus pristatyti? Aš nedrįsdavau tarti žodžio žolininkė ir sakydavau žoliautoja. Tiesiog galvodavau, kad per mažai žinau ir nenoriu prisiimti tokios didelės atsakomybės. O žoliautoja skamba neįpareigojančiai, ilgą laiką man toks apibūdinimas labai tiko (juokiasi). Bet dabar jau nebebijau būti vadinama ir žolininke.

Kaip gimsta Jūsų parduodamų produktų receptai?

Pradžioje ieškodavau receptų knygose, internete, eksperimentuodavau. Laikui bėgant, juos tobulinau. Labai svarbu suvokti, kodėl tai vyksta, koks yra pagrindinis veikimo principas. Tada pasikliaujant savo intuicija galima kurti (šypsosi).

Ar turite mėgstamiausių augalų?

Jie nuolat keičiasi – vienais metais vieni, kitais – kiti. Dabar tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje madingas siauralapis gaurometis, Rusijoje vadinamas Ivan čaj. Man jis labai įdomus. Šis augalas apipintas legendomis. Savo darbe vadovaujuosi šia taisykle: viską daryti profilaktiškai, kad neprireikėtų gydytis. Yra daug augalų, kuriuos vartoti galima tik su pertraukomis arba tik prireikus, o gaurometį – be pertraukos. Pavyzdžiui, tinka gerti jo arbatą, daryti įvairius mišinius.

Ar yra tekę nukentėti nuo augalų?

Nesakyčiau, kad nukentėjau, bet nepasisekė su paprasčiausia kiaulpiene. Vienoje knygoje perskaičiau, kad ji yra puiki kepenų valytoja. Gyvenu gamtoje, šalia namų auga švarios kiaulpienės – kodėl gi ne? Per dieną reikėjo suvalgyti 5 kiaulpienes su koteliais. Aš nebepamenu, kiek dienų jas valgiau, galbūt tris. Vieną dieną einu ir jaučiu, kad net pykina pamačius kiaulpienę. Po to kelerius metus negalėjau net uosti to kvapo, iš karto pasidarydavo negera. Atrodo, nekaltas augalas, bet savo padarė. Kita vertus, gal kepenys buvo visai neužterštos, nereikėjo to 10 dienų kurso? (Juokiasi) Visada per seminarus paminiu: kad ir kokie būtų receptai, svarbiausia klausytis savęs. Jei arbatą reikia gerti per prievartą, užsikimšus nosį, gal ji netinka? Aišku, nesakau, kad viskas turėtų būti braškių skonio (juokiasi). Kartais verta mišinį praskiesti su vandeniu, gerti rečiau, po truputį pratintis.

Ar Lietuvoje auga augalai, kurie yra nuodingi, kuriuos lengva sumaišyti su kitais?

Su gauromečiu mėgėjai žoliautojai painioja kitą augalą – plaukuotąją ožrožę. Kai juos padedi šalia, matai daug skirtumų, bet žiedų spalva panaši, lapai panašūs, aukštis – taip pat. Kartais ir augavietės būna šalia. Plaukuotoji ožrožė yra gana nuodinga, taigi šių augalų painioti nereikėtų.

Kaip vertinate tokius savamokslius žoliautojus?

Aš džiaugiuosi jais. Savo seminaruose vis paminiu, kad nieko naujo nesakau, tik nuvalau dulkes nuo senų žinių. Dažnai moterys prisimena, kad kažkada kažką tokio darė ar matė darant močiutę, nes mes dar esame išlaikę tą žolininkystės palikimą. Kuo daugiau šia veikla užsiimsime, tuo ilgiau ją išlaikysime.

Man daug didesnė grėsmė atrodo populiarieji portalai. Kartais kas nors parašo: va, štai šitas augalas tai jau saugo nuo visų ligų… Ir ima plūsti klientų skambučiai su klausimais, ar turiu aš tą augalą, kur jį rasti. O tai, pavyzdžiui, yra augalas, kurio net pati nedrįstu rinkti, nes man atrodo, kad turiu per mažai žinių, kaip tokį stiprų naudoti, siūlyti kitiems. Nėra vienos stebuklingos žolelės, visada reikia matyti visumą.

Rasoklės receptas, kaip atgaivinti pavargusią rankų odą

Dirbant nuo sąlyčio su žeme neišvengiamai nukenčia rankų oda. Rasa pataria lauko, daržo darbus atlikti mūvint pirštines. Dažna klaida yra tiesiai itin smarkiai išsausėjusias rankas tepti kremais. Tokiu būdu nieko nepasieksite. Žolininkė sako, kad pirmiausia odą reikia suminkštinti. Pamirkykite rankas druskos ir vandens vonelėje, jas nutrinkite. Tuomet gausiai ištepkite kokybišku aliejumi ir užsimaukite gumines (eidami darbuotis) ar medvilnines (eidami miegoti) pirštines. Su jomis pabūkite bent pusvalandį, galite ir visą naktį. Džiauksitės švelniomis rankomis.