Nuogas karalius dar manė, kad yra apsirengęs, bet mes jau žinome – nematomų drabužių nėra. Tačiau nors atviro kūno šiuolaikinėje viešojoje erdvėje vis daugiau, emocijų mums tai sukelia ne mažiau nei miestiečiams Hanso Kristiano Anderseno pasakoje.

„Visi turime nuogus kūnus, ir jų iš viso yra daugiau nei 7 milijardai šioje planetoje. Jie būna tik kelių pagrindinių formų, ir jos beveik nepakito per 100 tūkstančių metų. Tačiau yra kažkoks viešo kūno demonstravimo tabu. Ir bendruomenės visame pasaulyje sukūrė normų, kas ką, kada ir kur gali matyti. Kodėl taip yra?“ – BBC tinklalaidėje „The Why Factor“klausė žurnalistas Mike’as Williamas, ir aš jam antrinu.

Rodos, kartais reikia tik dar vienos apsinuoginusios įžymybės ant žurnalo viršelio, vienos bemarškinės feministės protesto nuotraukose, judėjimą „Išlaisvink spenelį“ (angl. Free The Nipple) palaikančios aktorės ar viešai žindančios motinos fotografijos, kad įsipliekstų arši viešoji diskusija. Ten žemė maišosi su dangumi, pagyros su pavydu, liūdesiu, kalte ir gėda. Pamačius nuogą kūną jausti šias „neigiamas“ emocijas, pasirodo, visiškai normalu.

„Tai tam tikra mūsų civilizacijos kaina“, – sako menininkė Neringa Rekašiūtė, daugeliui žinoma būtent dėl drąsių nuogo kūno fotografijų. Anot jos, norėdami būti civilizuoti, žmonės susikūrė begalę tabu. Sunku nesutikti – išties panašu, jog tai, kaip vertiname nuogumą, priklauso nuo visuomenėje vyraujančių normų, kultūrinių ir auklėjimo skirtumų. Senovės Graikijoje nuogas kūnas buvo švenčiamas ir pakiliai vaizduojamas mene, viduramžiais gėdinamas ir baudžiamas, o vėliau, Renesanse, vėl atgijo drobėse. Lietuvoje požiūrį į kūną neabejotinai formavo ir krikščionybė bei sovietmetis, kur ,,nebuvo“ nei sekso, nei nuogumo. Tad jei vaikystėje pliaže pamatę nudistą tėvai puldavo dengti akis, veikiausiai ir mums bus sunkiau su nuogumu susidraugauti. Bet gal verta?

Neringos Rekašiūtės nuotr.

Emocijos įspėja apie vidinius poreikius

Psichologė, psichodinaminės psichoterapijos kandidatė, platformos ,,Pasikalbėk“ bendrasteigėja bei modelis Vaida Stankutė paaiškina, kad nuogumo sukelti jausmai yra tiesiog perdirbtas susijaudinimas. ,,Nuogas kūnas primena apie seksualinius poreikius, kurių visi turime. Dėl asmeninių patirčių jie gali atrodyti nepriimtini, gėdingi ar net kelti šleikštulį. Su tokiais jausmais kovojama visaip: pavyzdžiui, vieni ima pykti ant nuogą kūną rodančių, nes patys negali sau to leisti, kiti apsimeta, kad nemato“, – teigia psichologė.

Pasak jos, šios emocijos parodo, kad žmogui sunku priimti savo paties seksualumą ar seksualinius poreikius, todėl užuot emociją nukreipus į išorę reikėtų atsigręžti į save. Galbūt kažkieno itin atvira nuotrauka prieštarauja šeimos vertybėms, galbūt pyktį kelia pats žmogus – nesvarbu, nuogas jis ar ne.

Siutina „tobulas“ kūnas

Psichologė yra pastebėjusi, kad dėl savo kūno kenčia tikrai nemažai žmonių, todėl itin svarbu, kokia žinutė skleidžiama viešai apsinuoginus: ar parduodanti „tobulą“ kūną, ar išlaisvinanti iš jo. „Reklamoms, fotosesijoms vis dažniau ieškoma kitokio kūno – tiek odos, tiek dydžio prasme. Tai laimėjimas, leidžiantis atrodyti visaip, įrodantis, kad įvairaus sudėjimo žmonės gali būti fotografuojami. Tikras kūnas kartais tikrai sulaukia mažiau priešiškumo“, – pasakoja V. Stankutė.

Vaido Jokubausko nuotr.

Pašnekovė pateikia pavyzdį: jei kovoji su savimi bandydamas sulieknėti ir socialinėse medijose matai vien „tobulus“ kūnus, natūralu, kad supyksi ar sukils pavydas. Ji kviečia neužgniaužti šio jausmo, bet paklausti savęs, kodėl šis toks stiprus. Atsakymai padeda kurti kitokį ryšį tiek su savo paties, tiek kitų nuogumu.

„Mes negyventume be kūno – tai ypatingas sutvėrimas, kuris moka gimti, augti, pagimdyti, susijaudinti, numirti ir grįžti atgal į žemę. Tik mes dažnai atskiriame jį nuo savęs, nes gyvename intelektualiniame, proto pasaulyje. Kūnas tapo daiktiškas: „galiu pakeisti“, „galiu turėti, kokį noriu“. Tai keičia santykį ne tik su savo kūnu, bet ir su tuo, kaip matome kitus“, – sako V. Stankutė.

Pykčiui atspari kūryba

Pasak menininkės N. Rekašiūtės, prie jos atviro santykio su nuogumu galbūt prisidėjo ir liberalus šeimos požiūris į kūną, kuris juntamas anaiptol ne visur. Ji teigia, kad šiandieninė visuomenė tarsi suskilusi: viena dalis progresyvi, kitai sunku priimti kitoniškumą, saviraišką, laisvę ir tam tikrą kūniškumą. Be pastarosios, yra ir milžiniškos industrijos, pateikiančios tik tobulą, seksualizuotą kūną ir uždirbančios iš žmonių nepasitikėjimo savimi. Fotografės nuomone, kūniškumas yra atakuojamas iš visų pusių, nes, jei trūksta sąmoningo kūno suvokimo, jis tampa silpnąja vieta.

„Zigmundas Froidas kalbėjo apie užslopintus seksualinius poreikius, kurie prasprogsta įvairiomis patologijomis, įsiūčiu ir pykčiu. Tai tam tikra mūsų civilizacijos kaina“, – tvirtina pašnekovė. Pasak jos, norėdami būti civilizuoti, žmonės susikūrė begalę tabu, užslopindami savo poreikius – ne tik fizinius, bet ir kūrybinius, nes seksualinėje energijoje viskas sumišę. Nuogas kūnas gali dirginti, jei žmogus savajame nesijaučia gerai.

Tačiau N. Rekašiūtės kūryba pykčiui atspari. „Atrodo, kad mano nuotraukos labiau sukelia nuolankumo, pažeidžiamumo jausmą, leidžia žmonėms atsipalaiduoti ir priimti savo kūną“, – sako ji. Tiesa, kartą socialinėse medijose paskelbusi krūties vėžio prevencijos dienai skirtų nuotraukų, kuriose matėsi apnuoginta krūtis, fotografė sulaukė tikro pykčio protrūkio. Jos nuotraukas imta skųsti, o platformoje „Discord“ pasipylė baisių užgauliojimų.

Kad tokie pavyzdžiai yra veikiau išimtis nei taisyklė, N. Rekašiūtė džiaugiasi: „Galbūt tai rodo, kad visuomenė jau laisvesnė nuogo kūno atžvilgiu. O gal tai – tik mano burbulo atspindys, kuris patvirtina, kad žmonės, kurie mane seka ir vertina mano kūrybą, jau natūraliai man pritaria. Kadangi su nuogo kūno darbais į žiniasklaidą dažnai nepatenku, tam pykčiui galbūt nebūna progos ištrykšti.“

Apsinuoginti bažnyčioje nereikia

Anot jos, nors apsinuoginimas padeda išlaisvėti, tačiau svarbu turėti saugią erdvę, kurioje jaustumeisi palaikomas, kur būtų drąsu, gera ir žinotum, kad niekas neteis.

„Fotosesijų metu stengiuosi su žmogumi užmegzti santykį, parodyti, kad man nepriklauso galia tik todėl, jog fotografuoju. Mes kartu žaidžiame, lakstome, kalbamės, tyrinėjame pasaulį, ir fotosesija tampa tik viso to dalimi. Nuogas kūnas nėra visa ko esmė, jis yra priemonė mums būti Žemėje ir gyventi. Mintyse visuomet reikia turėti etiškumą ir savo intencijas: nesinaudoti žmogumi kaip įrankiu, o jį laikyti tikslu savaime“, – dalijasi N. Rekašiūtė.

„Jei ateisi į bažnyčią ir išsirengsi, gali būti, kad tai niekaip tau nepadės, o labai pakenks.“

Jos fotosesijas dažniausiai renkasi žmonės, kurie savo gyvenime jau yra pajutę rimtų pokyčių. Anot fotografės, tai jiems tampa didesnės transformacijos dalimi, padedančia sustiprėti, labiau pasitikėti savimi, patvirtinančia, kad einama teisingu keliu.

Tarp kitų žmonių nuotraukų N. Rekašiūtės socialinių tinklų paskyrose yra ir jos pačios nuogo kūno kadrų. Saugią erdvę savo klientams kurianti menininkė prisipažįsta, kad pati drąsos įgijo gyvendama Londone ir ten susipažinusi su „daug spalvotos egzistencijos būdų“. Kita vertus, nuogas kūnas jai niekuomet ir nebuvo tabu: matė jį kaip tam tikrą įrankį, meninės raiškos būdą, medžiagą, iš kurios ką nors kuri. „Taip ir žiūrėjau į kūną, ir tyrinėjau jį“, – sako pašnekovė.

Prisijaukinti savo kūną

Rengdama projektą „Vyrai yra gėlės“, kuriam fotografavo nuogus vyrus, N. Rekašiūtė pastebėjo, kad nusimesti drabužius jiems daug lengviau nei moterims. Nors ir vyrai dėl savo kūno kartais jaučiasi nepilnaverčiai, vis dėlto skirtumų matyti. „Jie taip nesureikšmina savo kūno. Man atrodo, kad vyrai buvo auginami suprasti, kad jie yra daug daugiau nei kūnas. O moterys stokoja tokio pasitikėjimo“, – tikina fotografė.

Anot N. Rekašiūtės, net jei žmogus augo gėdinamas, jausdamas kaltę dėl savo poreikių ir seksualumo, dabar yra puikių progų prisijaukinti savo kūną. Moterims gali padėti moterų ratai – čia draugės ar bendramintės kartu eina į pirtį, kur nuogumas labai normalu. N. Rekašiūtė taip pat siūlo užsiimti įvairiomis kūno praktikomis: išbandyti įdomesnių masažų, kuriuos atliekant šalinami kūno blokai, ar ekstatinius šokius. O svarbiausia – į save žvelgti su atjauta. Pasak menininkės, šito labai stokojame.

„Tai, kaip mes vertiname nuogumą teatre, fotografijoje ar tiesiog instagrame, priklauso nuo mūsų vidinės būsenos ir ankstyvųjų patirčių.“

Miestiečiams gėda

Atjautos sau trūko ir minėtos pasakos miestiečiams. Jei negalite prisiminti, kaipgi toji baigėsi, pasufleruosiu. Karaliui žygiuojant gatve, vaikas sušuko „Karalius nuogas“ ir visi pakantūs stebėtojai, iki tol apsimetinėję, buvo priversti pripažinti, kad jis išties nuogas. Jie susigėdo.

Akivaizdu, kad viešojoje erdvėje rodomas nuogumas dažnai priverčia paanalizuoti save ir savo emocijas.

Neringos Rekašiūtės nuotr.