Technologijų kompanijos „The Remote Company“ bendraįkūrėja Ilma Nausėdaitė pasižymi išskirtine savybe plačiai mąstyti ir veikti. Išėjusi iš bankų sektoriaus, ji įkūrė Meno klubą ir organizavo meno renginius bei keliones, paskui prisijungė prie „MailerLite“, kuri dabar išsiplėtė į tarptautinę technologijų kompaniją, dirbančią nuotoliniu būdu. Nuoseklumo ir organiškumo šioje grandinėje, pasak Ilmos, yra daugiau, nei gali atrodyti iš šalies. Bet mudvi kalbamės ne tik apie drąsą imtis naujų veiklų, bet ir apie visų žmonių skirtumuose glūdinčią stiprybę.

Praėjusiais metais visas pasaulis buvo priverstas išmokti dirbti nuotoliniu būdu, o kompanijoje „The Remote Company“ tai jau septynerius metus yra kasdienybė. Jūsų atveju tas darbas vyksta dar ir keturiolikoje laiko juostų, tarp skirtingų kultūrų žmonių. Kokie metodai labiausiai pasiteisino sprendžiant klausimus, kaip būti produktyviam ir laimingam dirbant iš namų ir kaip per nuotolį išlaikyti tokios spalvingos komandos dvasią?

Didžiausias pokytis per šią pandemiją – jau daugiau nei metus nesame susitikę. Įprastai du kartus per metus rengiame workation. Tai komandinės atostogos, skirtos ne tik smagiai leisti laiką, bet ir tobulėti visiems kartu. Vasarą susitinkame Lietuvoje, o žiemą – kur egzotiškiau. 2020 m. kovą turėjome susirinkti Majamyje. Vietoj šios kelionės kolegoms skyrėme po 1 000 JAV dolerių namų biurui patobulinti, o workation pakeitėme į staycation. Pasirodo, jei žmonės nori būti kartu, atstumas netrukdo. Svarbiausia, kad internetiniai susitikimai ir renginiai įtrauktų visus.

Nors pokyčių įmonėje, atrodo, nėra daug, visgi žmonės šiuo laiku negyvena savo įprasto gyvenimo. Kai kurie turi vaikų ir privalo padėti jiems mokytis. Kiti net ir vidury dienos turi išeiti pasivaikščioti ar pasportuoti, kad dirbtų produktyviai toliau. Svarbu leisti žmonėms patiems planuotis darbo dieną. Mes rekomenduojame bent kartą per dieną turėti kelias valandas gilaus darbo ir apie tai informuoti kolegas, pakeičiant savo statusą „Slack“ programėlėje. Mūsų komanda dirba keturiolikoje laiko zonų, todėl susitikimus rengiame tik tada, kai labai reikia, ir apie juos informuojame bent prieš savaitę.

Aš pati susidariau dešimties dalykų, kurie man teikia džiaugsmą, sąrašą ir kasdien bent vieno iš jų imuosi. Dažniausiai tai būna ilgas pasivaikščiojimas, stengiantis pasirinkti vis naują kelią. Net ir tokia paprasta veikla suteikia atradimų ir moko ieškoti pokyčių.

Tikiu, kad ramybę palaiko ir ritualai ar tradicijos. Pavyzdžiui, visa mūsų šeima kasdien tą pačią valandą valgo vakarienę. Jos metu vienas kitam už ką nors padėkojame. Dažniausiai už smulkmenas, bet kam nepatinka, kai tau dėkoja?

Visada, bet dabar ypač, aktualu jausti emocinę komandos būseną. Ne tik paklausti „kaip tu?“, bet ir išklausyti. Mes tai darome raštu. Manau, kad būtent rašytinė forma padeda aiškiau išreikšti save, o vadovams – paprasčiau reaguoti. Komandos nariai turi žinoti, kad gali pasakyti, jog prastai jaučiasi, turi problemų namie ar idėją, ir į tai bus sureaguota.

Stiprų įspūdį man paliko Jūsų komandos eksperimentas, atliktas per vieną iš workation Azorų salose. Jo pabaigoje Jūs priėjote prie išvados, kad nereikia bijoti formuoti skirtingų asmenybių komandos, svarbiausia – leisti visiems būti savimi ir patiems pasirinkti būdus, kuriais nori dirbti ir komunikuoti. „Kai augi kartu, ir lieki kartu“, – rašėte Jūs. Visgi savęs bei kitų pažinimas yra ilgas, nuoseklumo reikalaujantis procesas…

Daug lengviau dirbti su žmonėmis, kurie save pažįsta. Žmogus turi žinoti, kaip jis ilsisi, kaip mąsto, kas jam patinka ir kas ne.

Su komandos nariais ne kartą esame aprašinėję asmenybės tipus ir juos aptarę. Dirbant drauge svarbu ne tik save pažinoti, bet ir suprasti, kad kiti gali mąstyti kitaip, juos gali motyvuoti kiti dalykai. Pokalbiai apie save ir mūsų skirtumus padeda dirbti kartu. Be to, taip išmokstame naujų žodžių savo pojūčiams išreikšti. Pavyzdžiui, per mūsų workation nieko nestebina, jei kas nors parašo, jog neprisijungs prie vakarienės, nes turi skirti laiko sau. Man gera matyti, kad žmonės save pažįsta.

„Aš pati susidariau dešimties dalykų, kurie man teikia džiaugsmą, sąrašą ir kasdien bent vieno iš jų imuosi.“

 Praeitais metais paprašiau kolegų, kad parašytų visiems prieinamą dokumentą „Kaip su manimi dirbti“. Buvo labai įdomu sužinoti, kokie mes skirtingi. Pavyzdžiui, aš galiu vidury nakties ar savaitgalį nusiųsti žinutę savo kolegoms. Taip darau, nes nenoriu užmiršti minties, bet nesitikiu, kad jie man atsakys. Tai perskaitę dalis kolegų prisipažino, kad atsipūtė, nes jausdavosi kalti, jei ne iš karto atsakydavo į mano žinutę. Manau, kad svarbu įvardinti mūsų skirtumus. Dar geriau užrašyti tai, kas svarbu, nes tada lengviau bendraujama ir nebespėliojama, ką jis (ji) galvoja arba kodėl šitaip daro, nes aš taip nedaryčiau.

Pati žinau, kad esu plačiai mąstantis žmogus, galiu ateiti su šimtu idėjų ir jas skleisti. Bet taip pat žinau, kad kai kurie mano kolegos to bijo, nes nežino, ką su tuo gausiu srautu daryti, galbūt tos idėjos jiems atrodo nesusijusios ir pan. Esu atkreipusi kolegų dėmesį, kad jie nesidrovėtų užduoti klausimų, diskutuoti su manimi. Vienas testas atskleidė, jog būdama tarp žmonių esu linkusi mąstyti ir kalbėti plačiau, labiau dominuoti, o kai esu viena, tampu analitiškesnė ir turiu daugiau argumentų savo idėjoms. Svarbu, kad kolegos tai žinotų, nes galbūt jie mane mato visai kitokią.

Ką manote apie moterų lyderystę, jų įgalinimą? Ar savo darbe esate pastebėjusi, kad moteris išties reikia labiau įkvėpti, pastiprinti, jog jos patikėtų savimi?

Neskirstau žmonių pagal lytį, man daug svarbiau jų motyvacija ir noras tobulėti. Dėl šios priežasties sąmoningai pasirinkau netekėti ir netapti žmona, nes nenoriu prisiimti kažkieno sukurtų vaidmenų ir įsivaizdavimų, ką ji turi daryti. Man labai gera turėti gyvenimo ir verslo partnerį, su kuriuo esame siejami diskusijų apie idėjas, produktus ir kur eina pasaulis.

Kartais verslo pasaulyje girdžiu, kaip moterys išvardija visas savo „etiketes“, kad yra moterys, verslininkės, žmonos, mamos, namų tvarkytojos ir t. t. Bet juk tai mūsų pačių prisiimami vaidmenys. Man laikas yra energija, ir aš labai noriu prioritetizuoti, kas iš tiesų svarbu, ir neeikvoti savęs pildydama kieno nors kito vizijas.

Dirbdama labiau pastebiu skirtumus ne tarp lyčių, o tarp lokalaus ir globalaus kolektyvo. Man patiko virsmas, kai iš lietuviškos įmonės tapome tarptautine ir gana kardinaliai pasikeitė mūsų kultūra ir komunikacija. Kai žmonės yra panašūs vieni į kitus, atsiranda nemažai nutylėjimų ir lūkesčių, kad kiti ir taip supras. Pastebiu, kaip visi ėmėme mažai ką nutylėti. Kartais tai būna net netikėta, bet labai padeda dirbti. Be to, mūsų komunikacija dažniausiai būna rašytinė, o tai suteikia lygias galimybes visiems pasisakyti ir aiškiau suformuluoti mintis.

Žvelgiant iš šalies, Jūsų profesinio kelio posūkiai atrodo labai netikėti: dirbote bankuose, vėliau įkūrėte Meno klubą ir organizavote meno renginius bei keliones. Paskui prisijungėte prie „MailerLite“ komandos, kuri dabar išsiplėtė į didesnę įmonę. Kas buvo pagrindinis šių gana radikalių pokyčių stimulas?

Iš šono gali atrodyti, jog šie pokyčiai dideli, bet man jie buvo natūralūs. Pritariu „Amazon“ įkūrėjo Jeffo Bezoso „gailėjimosi mažinimo“ (angl. regret minimization) filosofijai. Kiekvieną kartą, kai jis sprendžia, ar imtis naujos veiklos, pagalvoja, ar kada nors gailėsis to nepadaręs. Jei mano, kad gailėsis, tuomet daro. Aš irgi taip gyvenu. Be to, man patinka jungti taškus, skirtingas veiklas, o turint plačios patirties tai daug lengviau padaryti.

„Atsargiai vartoju žodžius mentorius, mokytojas. Manau, kad dažniau padeda, įkvepia, įgalina tiesiog dviejų žmonių pokalbis, vykstantis laiku ir reikiamoje vietoje.“

Ar siekdama šių pokyčių turėjote mentorių, mokytojų, kurie Jus palydėjo nuo vieno taško prie kito?

Atsargiai vartoju žodžius mentorius, mokytojas. Manau, kad dažniau padeda, įkvepia, įgalina tiesiog dviejų žmonių pokalbis, įvykstantis laiku ir reikiamoje vietoje. Mėgstu savistabą ir noriu kuo geriau suprasti, kas mane labiausiai išmuša iš vėžių, o kur jaučiuosi laisviausiai. Dirbdama bankuose vienu metu pajutau, kad man nebeįdomu, ir pradėjau savęs klausti, kodėl. Išėjusi iš šio sektoriaus kurį laiką absoliučiai nieko neveikiau ir jaučiausi gerai. Viena keliavau po Indiją be jokio plano ir tai dariau labai sąmoningai. Esu iš tų žmonių, kurie save geriausiai pažįsta stresinėse, kraštutinėse situacijose. Indijoje visko yra nuo A iki Ž, todėl tokia terpė man labai tiko.

Grįžusi toliau stebėjau save, fiksavau savo veiklas, suvokiau, kad visgi labai dažnai atsiduriu muziejuje ar galerijoje. Neilgai trukus ėmiau rašyti blogą apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą, ši veikla tapo vis platesnė. Trumpinant pasakojimą, turbūt svarbiausia pasakyti, kad reikia nuolat eiti į priekį ir stebėti save.

Kiek šiuo metu domitės šiuolaikiniu menu?

Visada mylėjau šiuolaikinį meną ir menininkus. Man žavu, kokie jie jautrūs dabarčiai, pokyčiams, kaip moka apie tai pasakoti visuomenei. Visada sakau, kad apsilankymas šiuolaikinio meno muziejuje yra lengviausias būdas išeiti iš komforto zonos. To mums visiems reikia. Tikiu, jog naujai susiformavę neuronai padeda mums būti kūrybingesniems.

Visi „The Remote Company“ komandos nariai kartą per ketvirtį gali pasiimti kūrybinę dieną ir per ją nuveikti ką nors kūrybingo, naujo, netikėto. Po to visi pasidalija tos dienos nuotraukomis ir aprašymais su kolegomis. Kai kurie eina į muziejus ar galerijas. Kiti įsidarbina dienai gėlių parduotuvėje arba mokosi gaminti meksikietišką maistą ir juo pavaišina visą kaimelį.

Kelerius metus reguliariai kalbėjau apie tarptautinio šiuolaikinio meno kūrinių kolekcionavimą, bet kai įrenginėjome savo pirmuosius namus, supratau, kad neturiu „kolekcionieriaus geno“. Man neįdomu turėti. Daug labiau vertinu patirtis, prisiminimus, pokalbius.

Namie yra keletas kūrinių, kurie man brangūs, bet turbūt labiau nei jais žaviuosi performansais ir gyvomis instaliacijomis. Esu laiminga, kad dalyvavau Marinos Abramovič performansų parodoje „The Artist is Present“ Niujorke. Man labai patinka Tino Sehgalio kūryba. Džiaugiuosi, kad 2019-ųjų Venecijos bienalės nugalėtojos man leido prisidėti prie lėšų rinkimo projektui ir mes toliau bendradarbiausime kurdamos filmą apie „Sun and Sea (Marina)“ pasaulinį turą.

Žaviuosi Brazilijos muziejaus „Inhotim Museum“ koncepcija, kuri jungia meną, gamtą ir bendruomenę. Menas turi ne saugiai gulėti seifuose, o įkvėpti galvoti, diskutuoti, kalbėti ir klausytis.

Panašu, kad intensyvus šiuolaikinio meno „vartojimas“ pakursto ir Jūsų kūrybiškumą sprendžiant iššūkius ar vengiant kasdienybės monotonijos. Sakote, kad dažnai ateinate su šimtu idėjų. Kaip Jums sekasi atsirinkti tas, kurias verta realizuoti?

Anksčiau, kai „MailerLite“ dirbo tik lietuviai ir visi būdavome biure, kas nors vis „iššaudavo“ kokią nors idėją ir subėgdavome jos pasiklausyti. Kai pradėjome dirbti nuotoliniu būdu, reikėjo sugalvoti, kaip elgtis tada, kai aplanko gera idėja. Sukūriau keturis punktus, kaip patikrinti, ar idėja yra išties verta dėmesio. 1. Ar matys klientai? 2. Ar klientai to prašo? 3. Kiek užtruks šį darbą padaryti (tai susiję ir su laiko, ir su žmonių sąnaudomis)? 4. Ar tai turės ilgalaikę naudą, ar jau po metų pamiršime?

Kiekvieno punkto atsakymui duodame nuo 1 iki 5 taškų ir juos sudauginę gauname skaičių, kuris leidžia idėjas „pamatuoti“. Taip pat siūlome kolegoms savo idėjas argumentuoti atskiruose dokumentuose, kuriais pasidalijame ir visi galime komentuoti. Kartais ten tos idėjos ir numiršta, o kitais atvejais sumanytoją pristabdo tai, jog jam pačiam reikės tą projektą ir koordinuoti.

Ne veltui savo kompanijoje turime kūrybinių dienų: labai svarbu, kad žmogus neužsisuktų savo rate ir galėtų išeiti pamatyti ką nors nauja, tiesiog stebėtų aplinką, būtų čia ir dabar.

„Kai žmonės yra panašūs vieni į kitus, atsiranda nemažai nutylėjimų ir lūkesčių, kad kiti ir taip supras.“

Per vieną psichoterapijos seansą sau aiškiai pasakiau, kodėl mane taip žavi menininkai. Jie beveik visuomet pristato savo darbus viešai ir parodos įvyksta laiku. To tikrai negaliu pasakyti apie IT projektus… (Juokiasi)

Galvojant apie kūrybiškumą, idėjas ir jų įgyvendinimą, labai svarbu sau atsakyti į klausimą „kodėl“. Tarptautinio marketingo magistrantūroje mano baigiamasis darbas buvo apie lojalius klientus. O tiksliau – kaip patenkintus klientus paversti lojaliais. Šie ne tik grįžta pirkti, bet ir garsiai kalba apie savo pozityvią patirtį, tad prekės ženklas gauna daug geros reklamos, kuria žmonės tiki labiau nei plakatais gatvėje. Atėjusi į „MailerLite“ pradėjau taikyti savo baigiamojo darbo rezultatus. Tuo metu (tiesa, ir iki šiol) įspūdingiausi pavyzdžiai man yra prabangių viešbučių tinklai, pavyzdžiui, „Four Seasons“ arba „Ritz Carlton“. Jų klientai moka kelis kartus didesnę pinigų sumą už nakvynę, todėl man buvo labai smalsu, ką turi suteikti klientui, jog šis norėtų mokėti daugiau, o viešbutis būtų ne tik kambarys nakvynei, bet ir patyrimas. Sužinojau, kad „Ritz Carlton“ darbuotojai turi kelių tūkstančių eurų biudžetą, kurį savo nuožiūra gali skirti vienam klientui. Taip atsirado nemažai neįtikėtinų istorijų. Pavyzdžiui, viešbutyje apsistoja pora, moteris neįgaliojo vežimėlyje svajoja papietauti ant jūros kranto. Per naktį darbuotojai viską paruošia taip, kad ji galėtų ten nuvažiuoti. Skaitydavau tokias istorijas ir galvodavau, kad ir mums reikia imtis kažko panašaus. Visiems klientus aptarnaujantiems žmonėms skyriau lėšų ir pasiūliau jas leisti klientams taip, kaip nori, bet turi būti „wow“.

Praėjo mėnuo, klausiu, kaip sekasi, o kolegos atsako – niekaip: mes ir taip turime ką veikti, o čia reikia gerai pasukti galvą, norint sukelti „wow“ efektą internete net nematant savo kliento. Nesugalvojo jie, sugalvojau aš. Visiems mokamiems klientams ranka užrašėme kalėdinius atvirukus ir juos išsiuntėme pridėję gero lietuviško šokolado. Gavome vienintelį laišką iš Havajų, kuriame buvo trumpai padėkota už šokoladą. Daugiau niekas iš tų kelių šimtų žmonių neatrašė.

Po kurio laiko klientams išsiuntėme anketą, kurioje klausėme, už ką mus vertina, ir įsitikinome, jog jie nesinaudoja IT priemonėmis tam, kad gautų šokolado (juokiasi). Jie vertina greitesnį atsakymą, pagalbą, gerą dizainą.

O kokias komandos nario kompetencijas vertinate labiausiai? Ar labiau „tikite“ puikiais savo srities specialistais, ar plačiau mąstančiais ir daugiau sričių gebančiais sujungti generalistais?

Prieš kokius pusantrų metų, kai dar buvo galima patekti į muziejus, su vaiku nuėjome į Taikomosios dailės muziejaus parodą „Orų dienoraščiai“. Joje buvo pasakojama, kaip Šiaurės – Islandijos, Grenlandijos ir Farerų salų – aplinka bei tradicijos veikia vietos menininkų kūrybiškumą. Pataikėme tuo metu, kai gidas vedė grupę žmonių ir pasakojo, kad vienoje saloje, kurioje labai mažai gyventojų, daugelis turi kelias profesijas. Pavyzdžiui, dantistas vakare yra ir šalies futbolo rinktinės treneris, o įspūdingas sukneles kurianti dizainerė dienomis dirba bankininke. Pagalvojau, kad mes išties esame linkę vos sutiktą žmogų iškart įsprausti į tam tikrus darbinės veiklos rėmus.

Tačiau įvairias veiklos sritis jungiantys žmonės, arba generalistai, nėra viso ko ekspertai. Neužtenka perskaityti tris knygas, kad dėtumeisi gana gerai išmanantis kurią nors sritį. Leonardas da Vinčis, kuris yra turbūt ryškiausias ir genialiausias generalistas pasaulio istorijoje, naujų sričių darbų imdavosi tik į jas labai gerai įsigilinęs ir suprasdamas, jog geras vieno dalyko suvokimas padeda ir kitur.

„Kai įrenginėjome savo pirmuosius namus, supratau, kad neturiu to „kolekcionieriaus geno“. Man neįdomu turėti.“

Arba Pablo Picasso – dažnas žmogus nustemba pamatęs jo piešinius, nupieštus tada, kai būsimam menininkui tebuvo dešimt ar dvylika metų. Jis mokėjo akademiškai tobulai pavaizduoti žmogaus kūną. Todėl man atrodo, kad norėdamas jungti kelias sritis, keisti rinką ar pasaulį, turi žinoti pagrindus, taisykles ir kodėl visa tai darai.

Vėl prisiminsiu mūsų komandos eksperimentą Azorų salose. Susiskirsčius pagal asmenybės tipus, atsidūriau kompanijoje, kurioje visi buvo kaip aš – turėjome daug idėjų, kurias galėjome pardavinėti į kairę ir į dešinę. Tačiau eksperimento esmė buvo ne tik sugalvoti idėjų, bet ir jas įgyvendinti, turint 2 000 dolerių. Tai jau buvo kebliau, nes sunkiai radome, kam savo idėjas „deleguoti“ (juokiasi). Kitoje komandoje, į kurią susibūrė analitiški skeptikai, visos idėjos buvo nužudytos. Išvada – mums visiems reikia žmonių, kurie ne tik pateiktų idėjų, bet ir apgalvotų smulkmenas, mokėtų laiku baigti darbus ir pan. Ir visiems reikia leisti išsakyti savo mintis. Skirtumuose išties glūdi stiprybė.

Rugsėjį leidykla „Dvi tylos“ išleis pirmąją Ilmos knygą „Leaving Base Camp“.