Maistas mums būtinas, kad galėtume egzistuoti, bet šiandien, gyvendami pertekliaus laikais, vis galvojame, kaip jo atsisakyti. Įvairios dietos ar mitybos rekomendacijos keičiasi beveik tokiu pat greičiu, kaip ir aprangos mados. Žaliavalgystė, paleodieta, ketogeninė dieta, Viduržemio jūros regiono dieta, 16/8 valandų maitinimosi režimas, dieta be laktozės, be gliuteno – visų nė neprisiminsi.

Kai kurie mitybos specialistai pabrėžia, kad geriausia ir sveikiausia kartkartėmis iš viso nieko nevalgyti. Visgi badavimas nėra dar viena nauja mada – jo propagavimas siekia žmonijos ištakas, bet, kaip įsitikinau pati, apie šį sveikatinimosi metodą galima rasti įvairiausios informacijos. Pamėginsiu ją susisteminti.

Žiupsnis istorijos

Badavimas gydymo tikslais nėra naujas dalykas. Duomenų apie jį randame senovės Egipto, Indijos, Tibeto, Persijos, Graikijos ir Romos istorijoje. Pitagoras, Sokratas, Platonas, Avicena savo darbuose mini ir patys teigia praktikuojantys badavimą, o Herodotas egiptiečius pavadino „sveikiausiais iš mirtingųjų“, nes jie sistemingai (3 dienas per mėnesį) badauja ir valo skrandžius. Hipokratas savo pacientams pirma siūlydavo ne vaistus, o badavimą, o jo frazę „maitini kūną – maitini ir ligą“ esame daugelis girdėję. Vėlesniais laikais gydomasis badavimas taip pat nebuvo pamirštas: Baironas, Volteras, Linėjus, Miltonas, Niutonas, Ruso, Tolstojus – anaiptol ne visos istorinės garsenybės, reguliariai atsisakydavusios maisto.

XX a. pradžioje Šiaurės Amerikoje ir įvairiose Europos šalyse gydomasis badavimas vis drąsiau rekomenduotas sunkiems ligoniams gydyti, steigtos sveikatingumo-badavimo klinikos, buvo skaitomos paskaitos, rengiami seminarai, rašomos knygos.

Žadami gydomojo badavimo privalumai išties įspūdingi: pagijimas net nuo nepagydomomis laikomų ligų (tarp jų ir onkologinių, nevaisingumo), ligų profilaktika, organizmo atjauninimas ir atnaujinimas, visiškas fizinis ir emocinis išsivalymas, senėjimo sustabdymas, raukšlių išlyginimas. O kur dar įvairios alergijos, artritai, depresijos… Tokie „stebuklingi“ gijimai aiškinami tuo, jog badaujantis organizmas pradeda maitintis savo vidiniais ištekliais ir pirmiausia sunaikina tai, kas nereikalinga. Šio „stebuklo“ pavadinimas yra autofagija.

Autofagija

Autofagija – normalus ląstelės regeneracijos procesas. Ilgesnį laiką negaudamas maisto, organizmas ima maitintis pats – pradeda ardyti jau netinkamus baltymus, atgyvenusias ar sergančias ląsteles – ir taip apsirūpina energija bei „statybinėmis medžiagomis“ ląstelėms atnaujinti. Šio proceso metu vyksta kova su infekcijomis ir uždegimais, sunaikinami ligų sukėlėjai – bakterijos ir virusai. Autofagija buvo atrasta 1960 m., tačiau jos svarba įvertinta tik 1990 m. po Yoshinori Ohsumi tyrimų publikacijų. Tai tapo tikru proveržiu, ir 2016 m. minėtam japonų mokslininkui už šios srities tyrimus skirta Nobelio premija. Nustatyta, kad autofagiją suaktyvina protarpinis (16/8) ir gydomasis badavimai.

Agnės Ritos Kučinskaitės nuotr.

Badas badui nelygu

Jeigu badavimas toks naudingas sveikatai, tai kodėl žmonės bijojo nederliaus metų ir maisto atsargų sumažėjimą vertino kaip nelaimę? Mokslas badą skirsto į fiziologinį (natūralų), kuris būdingas žiemos miegu miegantiems gyvūnams, ir patologinį (t. y. sukeltą tam tikrų aplinkybių). Žmogus be jokio maisto gali išgyventi iki 40–50 dienų, ir organizmas per šį periodą adaptuojasi gana sėkmingai ir, negaudamas jokių maisto medžiagų, „įjungia“ vidinius išteklius. O štai ilgalaikė nevisavertė ir nekokybiška mityba nualina, išsekina ir neleidžia „įsijungti“ vidiniam maitinimuisi. Ilgas negausaus ar prastos kokybės maisto valgymo periodas sveikatai yra pavojingesnis nei trumpalaikis badavimas.

Abejonės dėl gydomojo badavimo

Gydomasis badavimas dažniausiai nėra daugelio medikų pirmasis siūlymas pacientų sveikatai taisyti.

Mokslinėje literatūroje lengva rasti informacijos apie eksperimentus su gyvūnais, o štai žmonių tyrimų yra labai nedaug. Pavyzdžiui, ilgalaikio badavimo, kaip ir parabiozės (jauno organizmo kraujo perpylimas senam organizmui), eksperimentų su gyvūnais rezultatai džiugina: matomi akivaizdūs senėjimo lėtėjimo rezultatai, įvairių sveikatos rodiklių pagerėjimas, bet tokia eksperimentavimo galimybė su žmonėmis atmetama kaip neetiška ir amorali.

Britų tyrėjas ir knygos „Ageless“ autorius Andrew Steeleʼas pripažįsta: nors tyrimai su pelėmis įrodė, jog badavimas pagerino jų sveikatos būklę ir pailgino gyvenimo trukmę, negalime teigti, kad tai yra universalus atsakymas žmonėms. Eksperimentų su gyvūnais, kurių organizmas, dauginimosi ciklas ir gyvenimo trukmė skiriasi nuo žmogaus, rezultatai neįrodo, kad tai pasiteisins ir mums. Net beždžionių iš skirtingų regionų tyrimo rezultatai skyrėsi.

Gydomojo badavimo rūšys ir nauda

Gydomasis badavimas yra dvejopas: sausas (atsisakoma ir maisto, ir vandens) ir šlapias (atsisakoma maisto, bet visu periodu geriamas vanduo). Be šio pagrindinio skirstymo, egzistuoja daugybė metodikų, sveikatingumo stovyklų, kurios rekomenduoja skirtingą badavimo trukmę ir skirtingą elgseną. Vieni siūlo badauti per atostogas, kiti tvirtina, kad visiškai badaujant mėnesį ar daugiau įmanoma dirbti net ir fizinį darbą. Informacija apie pagrindinę badavimo naudą yra tokia prieštaringa, kad net glumina. Vienur teigiama, kad badaudami atsikratysite visų organizmo parazitų, o kitur tvirtinama, jog turint parazitų to daryti jokiu būdu nevalia. Vos baigus skaityti straipsnį apie tai, kad organizmui kovojant su onkologine liga ir chemoterapijos metu badavimas tikrai gali būti naudingas ir palengvina simptomus, į akis pakliūva kitas, griežtai draudžiantis net galvoti apie badavimą tokiomis aplinkybėmis, siūlantis nebent ketogeninę dietą.

Taigi vieno aiškaus atsakymo nėra. Dauguma gydytojų teigia, kad badavimas mažiausiai gali pakenkti jaunam, keletą kilogramų antsvorio turinčiam žmogui, kuriam nediagnozuotos jokios lėtinės ligos.

Sauso ir šlapio badavimo iššūkiai

Sausas, arba absoliutus, badavimas – tai ekstremaliausias gydomojo badavimo būdas, kai atsisakoma ir maisto, ir vandens, rekomenduojama net nesiprausti. Jis gali trukti ilgiausiai 5–7 dienas, būtina medikų priežiūra.

Sauso badavimo šalininkai tvirtina, kad 3 paros be maisto ir vandens atstoja 7–9 badavimo geriant vandenį paras ir toks būdas esąs kur kas efektyvesnis ir greitesnis kovojant su ligomis. Tačiau dauguma medikų ir sveikatos specialistų tam nepritaria: badavimas be vandens ištveriamas žymiai sunkiau, nėra jokių oficialiai patvirtintų tyrimų, įrodančių tokių drastiškų priemonių naudą, o štai dehidratacija yra pavojinga. Pirmąją sauso badavimo dieną kentėsite ne tik nuo alkio ir troškulio, bet ir galvos skausmo, svaigimo, silpnumo, nuovargio, pykinimo ir nemigos.

Šlapias badavimas gali trukti keletą kartų ilgiau už sausąjį, bet galima gerti vandenį. Daugelyje šaltinių rekomenduojami skirtingi vandens kiekiai, visgi dažniausiai patariama gerti tiek, kiek norisi. Būtina nepamiršti, kad jūs badaujate dėl geresnės fizinės ir emocinės sveikatos, todėl be galo svarbu įsiklausyti į savo organizmą.

Kas su mumis vyksta badaujant?

Pirmasis ir ryškiausias badavimo pojūtis – alkis – dažniausiai praeina po kelių dienų dėl alkio centro perdirginimo. Badaujant organizmas adaptuojasi prie naujų gyvenimo sąlygų. Visiškai negaunant maisto, mažėja gliukozės koncentracija kraujyje. Pirmąją parą ji palaikoma skylant kepenų glikogeno atsargoms, ir ją pirmiausia savo poreikiams panaudoja smegenys. Kiti organai ir audiniai aprūpinami energija, gaunama iš riebalinio audinio. Glikogeno atsargų organizmui užtenka maždaug parą, jam pasibaigus gliukozės šaltiniu tampa aminorūgštys. Tyrimai rodo, kad badavimo pradžioje smarkiai sumažėjęs gliukozės kiekis nekinta, organizmas adaptuojasi ir pagrindiniu smegenų energijos šaltiniu tampa ketoninės medžiagos. Antruoju badavimo periodu pagrindiniu energijos šaltiniu tampa riebalai: kuo daugiau žmogus jų turi, tuo ilgiau jis tęsiasi. Po kurio laiko prasideda trečiasis, svarbiausias, etapas: organizmas „persijungia“ į vidinio maitinimosi režimą ir energijos gauna skylant baltymams. Būtent tuo metu smarkiai sumažėja visi nemalonūs pojūčiai ir atsiranda daug energijos.

Madingasis protarpinis badavimas

Dauguma mokslininkų ir gydytojų teigia, kad ilgalaikis drastiškas badavimas gali labiau pakenkti, o ne padėti, tačiau daugelis sutinka, jog trumpalaikis maisto atsisakymas gali būti išties naudingas. Specialistai pataria laikytis šimtmečius praktikuoto pasninko, daryti iškrovos dienas.

Šiuo metu pasaulyje auga protarpinio badavimo 16/8 arba 5/2 populiarumas. Ką žymi šie skaičiai? 16/8 reiškia, kad valgyti galima 8 valandas, o likusias 16 valandų organizmas turi ilsėtis nuo bet kokio maisto. Kitas populiarus protarpinio badavimo intervalas 5/2 reiškia, jog 5 dienas per savaitę siūloma laikytis įprasto mitybos režimo, bet 2 dienas reikėtų smarkiai sumažinti maisto kiekį. Protarpinio badavimo nauda laikomas greitesnis kūno masės mažėjimas, gliukozės koncentracijos svyravimų reguliavimas ir uždegiminių procesų mažinimas organizme. Tai viena iš cukrinio diabeto kontrolės priemonių.

Intuityvus badavimas

Intuityvaus badavimo teorija teigia, kad svarbiausia yra įsiklausyti į savo organizmo poreikius. Jeigu neteisingai maitinatės, mažai judate ar turite žalingų įpročių, gydomieji badavimai ar dietos problemų neišspręs, jų poveikis bus trumpalaikis. Šios teorijos šalininkai siūlo pirmiausiai atsisakyti mums įprastos pusryčių, pietų ir vakarienės schemos ir apskritai visų mitybos stereotipų. Svarbiausia yra valgyti tada, kai esate iš tikrųjų alkani, ir atskirti fizinį bei emocinį alkį. Daugelis užkandžiauja tiesiog iš įpročio, pavyzdžiui, žiūrėdami filmą ar todėl, kad atėjo pietų pertraukos laikas. Intuityviojo badavimo propaguotojai tvirtina, kad pakanka valgyti 1–2 kartus per dieną. Knygos „Intuitive Fasting“ autorius, funkcinės medicinos gydytojas Willas Coleʼas tikina, kad laikantis rekomendacijų per 4 savaites įmanoma išmokti kontroliuoti alkį ir suprasti, ko iš tikrųjų nori organizmas.

Badavimą imituojanti dieta

Italų biogerontologas ir biologas Valteris Longo taip pat pasisako tik už trumpus badavimo periodus. Stebėdamas įvairius mokslinius maisto ribojimo eksperimentus, jis sukūrė savo metodiką, žadančią visus badavimo privalumus be žalos organizmui. Pagrindinis V. Longo tikslas buvo sukurti tokią mitybos sistemą, kurios apribojimai truktų kuo trumpiau, o efektas būtų kuo ilgesnis. Jo siūloma badavimą imituojanti dieta trunka 5 dienas per mėnesį. Per šį laikotarpį kasdien reikia palaipsniui mažinti kalorijų skaičių iki 1100 per dieną, vartoti kuo mažiau baltymų ir kuo daugiau daržovių bei augalinių riebalų turinčio maisto (riešutai, alyvuogių aliejus). Žmonėms turintiems antsvorio, V. Longo rekomenduoja dietos laikytis kiekvieną mėnesį, o norintiems tiesiog gero efekto sveikatai – kas pusę metų.

Gydytojos komentaras

„Miesto medicinos centro“ endobiogenikos gydytojos Jurgitos Šiupšinskaitės teigimu, vis daugiau žmonių supranta, kad vien vaistais ligų neišgydysi. „Reikia ieškoti atsakymų, kas sudarė sąlygas ligai atsirasti. Mitybos pasirinkimas tikrai svarbus. Žmogus yra gamtos dalis, tad jos ritmai tikrai daro įtaką: žiemą valgome sočiau, o vasarą ieškome lengvesnio maisto, užklupus ligai apetitas dingsta, energija skiriama kovai su liga, o sveikstant apetitas atsiranda. Tad natūralu, kad trumpalaikis badavimas arba ženklus maisto kiekio ribojimas yra naudingas.“ Tačiau gydytoja pabrėžia, kad nėra vieno recepto visiems, o pasirinkus netinkamai sveikata gali pablogėti. „Pritariu nuomonei, kad sveikatą palankiai veikia maisto kiekio ribojimas, bet ne badavimas. Net žodžiai badas, badauti mums asocijuojasi su nelaime, kančia, pavojumi, o juk siekiame išlikti sveiki ar būti geresnės sveikatos.“

Baigiant belieka pakartoti jau kai ką žinomo, bet būtino nepamiršti: prieš ryžtantis išmėginti ir trumpesnės, ir ilgesnės trukmės badavimą būtina atlikti tyrimus, pasikonsultuoti su gydytojais – kiekviena drastiškesnė intervencija turėtų būti jų prižiūrima.