Kažkada knygyne vartydama atsitiktinę poezijos knygą, perskaičiau eilėraščio epigrafą: „Gyvenimas yra paplūdimys. Tada miršti.“ Nežinau kodėl, bet tie du sakiniai įstrigo galvoje, ir dabar, kai jaučiu, kad vyksta kažkas labai neaiškaus, prisimenu juos. Bent trumpam pasidaro aiškiau. Dažnai atrodo, kad sėdžiu tame paplūdimyje priešais didžiulę bangą, artėjančią prie manęs, matau ją sapnuose. Banga lūžta ir įtraukia mane, o aš nemoku plaukti, todėl tik kvailai mataruoju rankomis, bandydama išnerti. Nepavyksta, o tada nubundu.

Esu Monika, gimiau Kaune prieš dvidešimt trejus metus, čia šiuo metu ir gyvenu. Nuo pat vaikystės mane domino knygos, kalba, todėl kaip visai natūraliai pasirinkau lietuvių filologijos studijas, kurias baigiau pernai. Rašau įvairaus žanro tekstus, juos publikuoju kultūrinėje spaudoje, dalyvauju įvairiuose skaitymuose. Greta literatūros visada ėjo noras tyrinėti savo ribas, nepažįstamus dalykus, todėl susiklosčius tam tikroms aplinkybėms kurį laiką dirbau striptizo klube. Ten susipažinau su visai kitu pasauliu, ėmiau domėtis seksualinio darbo industrija ir supratau, kad niekas Lietuvoje apie tai nerašo. Taip gimė instagramo paskyra „paleistuves“. Ten rašau apie savo patirtį, įgytą dirbant klube, industrijos istoriją, dabartinį kontekstą, aptariu tam tikras sąvokas ir stereotipus. Rašymą ir kūrybą matau kaip užsiėmimą, per kurį geriausiai pažįstu aplinką ir save. Rašydama galiu kalbėti apie tai, kaip suvokiu realybę, kurioje gyvenu.

Visada stebėjausi, kodėl pasakymas „būti savimi“ yra toks populiarus ir lengvai įsirašo į daugelio žmonių žodyną. „Google“ paieškoje įvedus šį junginį, patarimų, kaip būti, kaip nebūti, kodėl verta būti savimi, – daugybė. Iš psichologinės paramos tinklalapio gali sužinoti, kaip būti savimi, o asmenybės ugdymo trenerė papasakos, ką reiškia būti savimi. Kitame saviugdos tinklapyje perskaitau: „būti savimi reiškia būti nuoširdžiu“. Kai kokia nors gražuolė iš televizoriaus ekrano cypsi, kad jai „svarbiausia gyvenime – būti savimi ir džiaugtis kiekviena akimirka“, vieną sekundę beveik patiki, jog viskas yra paprasta ir lengva. Bet kodėl tada apie tokį paprastą ir aiškų dalyką prirašyta tiek daug straipsnių ir knygų? Juk niekas jau nebeskiria daug dėmesio, pavyzdžiui, klausimui, ar Žemė sukasi aplink Saulę, ar Saulė aplink Žemę.

2014 m. dienoraštyje rašiau: „Man atrodo, kad neturiu veido. Važiuodama troleibusu visada galvoju, kad žmonės, žiūrėdami į mane, mato ne akis, nosį ir lūpas, bet išplaukusią dėmę.“ Mažoji narcizė, sakysite. Kodėl išvis galvoji, kad viešajame transporte kažkas į tave kreipia dėmesį? Visi susirūpinę savais reikalais, ir tiek. Bet ne žmonės čia svarbiausi, tebūnie ir niekas nemato manęs, tas jausmas vis tiek neišnyksta. Įrašas dienoraštyje tikriausiai buvo pirma abejonė savimi. Abejonė, kad esi, ir viskas, daugiau jokių klausimų nekelsime. Didžiausia problema buvo gimti, o dabar marš, pirmyn į gyvenimą.

Mathilde Langevin nuotr.

O kas, jei tą „savimi“ esi kažkur pametęs ir tavo paplūdimyje kartais pakyla audra, pusto smėlį, dirgina akis ir visą odą. Taip, kad norisi iš tos odos išsinerti ir būti niekuo, bet negali. Kartais atrodo, kad sunkumas ir yra toks, kad turi būtikažkuo, turi būti kažkoks. Žmonėms reikia apibūdinti, paaiškinti ir apibrėžti. Nors turbūt pirmiausia ne kitiems, o sau, nes kad ir kiek kartotum, jog nenori būti apskritai, tuo pat metu taip trokšti, kad nustotų pagaliau tą odą perštėti ir vėjai būtų ramūs. Vaikystėje (sakau, vaikystėje, nes keistoka prisipažinti, kad dar ir dabar taip darau) mėgdavau atsisėsti ant kėdės, užsimerkti, nejudėti, laukti tos akimirkos, kai pajusdavau kūną esant besvorį, tarsi atitrūkusį, man nebepriklausantį. Kokia lengva jausdavausi. O kas, jei kažkada tarp kūno ir sąmonės įvyko trumpasis jungimas, kaip tada, kai per fizikos pamokas reikėdavo sujungti laidelius taip, kad užsidegtų elektros lemputė. Tik šį kartą lemputė neužsidegė.

„Dažnai visai nenoriu būti savimi, noriu nusimesti tai kaip kokį kiautą, pakeisti jį gražesniu. Norėčiau turėti daugiau jėgų, daugiau džiaugsmo, daugiau ryžto ir mažiau visko, ką turiu dabar.“

O gal visiems būtų tik geriau, jei savimi nebūčiau? Gražiai ši frazė skamba tik tol, kol apie buvimą savimi kalba kokia švytinti, iš pirmo žvilgsnio sėkminga moteris, produktyvumo mokymus vedantis vyras ar visi tvarkingi ir bėdų nekeliantys mūsų visuomenės nariai. Čia ir įpuolu į kalbos pinkles. Tau sako: „gyvenime visada išlik savimi“, bet jeigu esi, pavyzdžiui, nesugyvenamas, piktas ir tulžingas egzempliorius, gal buvimą savimi reikėtų kiek patobulinti? O jeigu esi berniukas ir tau labai patinka berniukai, irgi galėtum susiturėti, nes tik gyvenimą apsisunkini ir išvis „nebūk boba“.

Čia ir baigiasi visas imperatyvo „būk savimi“ saldumas. Tiesą sakant, ar iš viso buvo kada nors jame saldumo, nežinau. Dažnai visai nenoriu būti savimi, noriu nusimesti tai kaip kokį kiautą, pakeisti jį gražesniu. Norėčiau turėti daugiau jėgų, daugiau džiaugsmo, daugiau ryžto ir mažiau visko, ką turiu dabar. Kai bangos vėl kyla, kaip mantrą sau kartoju frazę, kartą išgirstą viename spektaklyje: „niekuo nebūti ir niekuo netapti“. Kartą dykinėdama su drauge nusprendžiau, kad viskas, nebereikia plaukų, o ji juokdamasi atsakė, jog „šukuosenos keitimas neišspręs tavo problemų, patikėk, aš pakeičiau visas įmanomas“. Aišku, kad neišsprendė, bet tarsi atrakino kažką dar nepažįstamo. Tą karštą birželio dieną sėdėjau kirpėjos kėdėje ir žiūrėjau, kaip ji kerpa mano kasą, jaučiau, kaip skutimo mašinėlė važinėja mano pakaušiu pirmyn ir atgal. Ant grindų krito ne plaukai, o visi lūkesčiai, kitų taip kruopščiai sudėti į mane, ir nerimas, kurį kaupiau. Galėjau tik juoktis, nes jaučiausi tokia lengva ir stipri. Juokiausi, kai kelis kartus vaikinų kompanija man einant pro šalį rėkė: „Ė, kas apkirpo?“ Juokiausi, kai troleibuse šalia atsisėdo pagyvenęs vyras ir be jokios įžangos pradėjo: „Kas čia dabar nutiko mergaitėms, kodėl tavo tokie trumpi plaukai?“ Mergaitėms viskas gerai. Nebesvarsčiau, ar manyje daugiau berniuko, ar mergaitės. Visi klausimai tapo nebereikalingi, nes savo odoje jaučiausi patogiai.

Paplūdimys yra puiki vieta būti, kai šviečia saulė ir girdi ošiančią jūrą. Bet kartais užklumpa audros ir išsilaikyti ant bangų darosi sunku. Jos taip įsismarkauja, kad gali kilti potvyniai, išmušantys visus saugiklius. Tada reikia ieškoti, kas padės sutaisyti perdegusią lemputę. Neturėti savęs – tai tas pats, kas plūduriuoti atviroje jūroje, neturint jokio plausto. Tokių žmonių plūduriuoja daugybė, kartais net nepagalvotum.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji