Daugelis žmonių į klausimą, ko jie labiausiai gyvenime nori, atsako, kad nori būti laimingi, ir dažnai kaip vieną iš pagrindinių laimės dalių nurodo gerą sveikatą. Tik jie ne visada garsiai pasako, kad patraukli išvaizda taip pat svarbi.

Labai džiaugiuosi šiuo ilgai lauktu pokalbiu su medicinos mokslų daktare, gydytoja dietologe Edita Gaveliene, kurios darbas tiesiogiai susijęs su dviem dažnai susipynusiomis žmonių svajonėmis – sveikata ir grožiu.

 Noriu pradėti nuo klausimo, kuris man pačiai yra labai įdomus ir parodo mūsų sąmoningumą. Kiek sutinkate žmonių, kurie laikosi dietų ar sveikos gyvensenos principų, nes to reikia siekiant išgyventi, dėl geresnės sveikatos? O kiek jų aukojasi dėl grožio?

Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Šiame gyvenimo etape esu stipriai sumažinusi asmeninių konsultacijų skaičių, nes didžiąją laiko dalį skiriu Mitybos sutrikimų prevencijos ir gydymo skyriui, kuriame dirba gydytojai dietologai. Mūsų stacionare gydomi pacientai apie grožį nelabai galvoja. Tai patys sudėtingiausi atvejai – žmonės nebegali gauti maistinių medžiagų, valgydami įprastą maistą. Mūsų užduotis – padėti įveikti šį sveikatos sutrikimą, kad jie ne tik gautų maistinių medžiagų, bet ir jaustų tam tikrą gyvenimo kokybę. Bet į ambulatorines konsultacijas (jas teikiu jau beveik 25 metus) apie 80 % pacientų ateina tam, kad pakeistų savo išvaizdą, nors dažnai iš karto to ir nepasako.

Išvaizda žmonėms iš tikrųjų labai svarbi. Visiems didelę įtaką daro liekno žmogaus grožio kultas. Pastebėjau, kad nemažai asmenų, sergančių didelio laipsnio nutukimu, neina pas gydytojus dietologus, nes yra įsitikinę, kad jau nieko neįmanoma padaryti. Vadinasi, tie žmonės, kuriems galima padėti ir kuriems reikia gydytis, susikuria iliuziją, kad jiems nepavyks.

Jau kokius penkerius metus vos atėjus pavasariui žurnalai pradeda mirgėti nuo informacijos apie tą ar kitą „žvaigždę“, kuri numetė 2 kilogramus, nes artėja bikini sezonas. Tada žmogus, kuriam reikia numesti bent 20 kilogramų, ima galvoti: rašoma, kad kažkas numetė 2 kilogramus, bet aš tikrai neturiu jokių šansų. Apima beviltiškumas. Laimė, tokios spaudos tendencijos nyksta. Visgi grožis mūsų darbe – tikrai ne paskutinėje vietoje.

E. Gavelienė. Butauto Barausko nuotr.

Kodėl savo laiką ir jėgas nutarėte skirti tiems, kurie kovoja už išgyvenimą ir gyvenimo kokybę?

Nuo pat savo karjeros pradžios taip ir įsivaizdavau savo darbą – parinkti žmogui jo gyvybę palaikantį maistinių medžiagų rinkinį. Deja, tuo metu negalėjau savo norų realizuoti, todėl pasinaudojau tomis aplinkybėmis, kurios buvo palankios – stačia galva puoliau teikti privačias konsultacijas. Tačiau staiga mane apėmė nuovargis. Žmonės, gydomi stacionare, retai išprovokuoja diskusijas, kodėl aš jiems pasiūlau vieną ar kitą dalyką. Dažnai tai būna pacientai, ateinantys po didelės apimties pilvo operacijų (pavyzdžiui, pašalinus dalį žarnyno) arba negalintys valgyti įprastu būdu dėl išplitusio vėžio. Mes stengiamės parinkti tinkamas maistines medžiagas ir kartu kovojame už geresnę gyvenimo kokybę.

Privačių konsultacijų metu, nors tikrai suprantu, koks gydymo metodas konkrečiam žmogui yra tinkamiausias, išgirstu, kad, pavyzdžiui, kaimynė išbandė keto dietą ir jautėsi labai gerai. Tai kodėl aš nepasiūlau tokio valgiaraščio? Tokiu atveju galiu tik pasiūlyti tęsti gydymą pas kaimynę. Kaip gydytoja, esu atsakinga ne tik už momentinį rezultatą, bet ir už ilgalaikį sveikatos būklės gerėjimą. Todėl ir taikau gydymą, kuris artimiausią dešimtmetį užtikrins gerą savijautą.

Kokias ligas sukelia netinkama mityba?

Išties visos ligos yra susijusios su netinkamu maitinimusi. Kas yra netinkamas maitinimasis? Tai situacija, kai racione vyrauja skurdus, maistinių medžiagų negausus maistas arba jo kiekis per didelis ar per mažas. Paradoksalu, bet dabar (ne)tinkamo maitinimosi rezultatas nėra lengvai matomas. Organizmas yra tobulas. To, ką aš darau su juo šiandien, kaip maitinuosi, rezultatus pamatysiu tik po 10–15 metų. Nieko nėra čia ir dabar, išskyrus alergiją maistui. 7 iš 10-ies PSO nurodomų pasaulį varginančių ir net mirtį sukeliančių ligų (vėžys, cukrinis diabetas, kraujagyslių ligos, Alzheimeris ir kt.) susergama dėl netinkamos mitybos.

Matau visuomenės kraštutinumus. Maistas arba nuvertinamas, arba pervertinamas. Taip, sveikatai jis turi didelę reikšmę, bet palankaus maitinimosi taisyklių tikrai nesudėtinga laikytis. Pavyzdžiui, galima planuoti ir valgyti tris kartus per dieną. Kitaip tariant, dietinis gydymas nėra nuosprendis. Dažnai pasakiusi, kad esu dietologė, išgirstu pašaipą, kad tuoj uždrausiu vieną ar kitą produktą. Net per konsultacijas pirmasis klausimas dažnai būna toks: tai ko man negalima valgyti? Bandau kalbą pasukti kitaip: kas man galima, ko man reikia. Tuomet savaime nelieka vietos tam, kas nenaudinga.

Savo atsakymu Jūs mane išgelbėjote nuo kvailo klausimo, kas yra bloga mityba. Bet juk galima išskirti tam tikras produktų, kurie beveik mums visiems žalingi, grupes…

Galiu pasakyti tik tiek, kad kai kurių produktų reikėtų vartoti saikingiau arba jie nėra būtini. Akivaizdu, kad patys nenaudingiausi yra kelis kartus perdirbti, daug komponentų turintys, pramoniniu būdu pagaminti. Jei sudėties ženklinimo eilutėje cheminių elementų pavadinimų daugiau nei maisto, tokio produkto tikrai nereikėtų duoti organizmui.

Esate minėjusi, kad vienas iš susirūpinimo sveikata indikatorių – smarkiai svyruojantis svoris. Jaunystėje jį lengva reguliuoti, bet metams bėgant – vis sunkiau. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, stengiantis palaikyti optimalų svorį?

Visų pirma reikia atminti, kad suaugusio žmogaus medžiagų apykaita lėtėja kas dešimt metų. Kas dešimtmetį kalorijų poreikis sumažėja nuo 3 iki 5 %. Jei būdama keturiasdešimties viską darysiu kaip trisdešimtmetė, tai dėl sulėtėjusios medžiagų apykaitos jau priaugsiu papildomus 2–5 kilogramus.

Svarbūs yra ir gyvenimo tarpsniai. Vaikystėje tretieji, šeštieji, dešimtieji metai būna kritiniai. Po to – brendimas. Mergaitėms – laikotarpis prieš menstruacijas. O paskui – kas dešimtmetį. Vėliau, prasidėjus klimakteriniam laikotarpiui, keičiasi medžiagų apykaita. Dėl šių procesų, vykstančių moterų organizme, kyla dar viena svorio padidėjimo rizika. Tada ypač reikėtų būti dėmesingoms, nes gali kisti apetitas, emocijos, norėtis kitokio maisto ar juo ramintis.

Vienas niuansas – dėl sveikatos palankiausia palaikyti stabilų svorį. Jei matai, kad žmogui bus per sudėtinga koreguoti savo gyvenseną, geriau jam patarti, kaip palaikyti stabilų svorį. Mat sveikatai ypač yra pavojinga, kai svoris tai krenta, tai didėja. Gerbiu žmones, kurie žino savo optimalų svorį ir turi valios jį palaikyti. Stabilus svoris – visų mūsų siekiamybė.

Ar nustatyta, kiek yra saugu suliesėti per mėnesį?

Labai svarbu pradinis svoris. Aš žiūriu, kiek žmogus turi sumažinti kaloražą, kad pasiektų reikiamą rezultatą. Bet šis procesas neturi būti alinantis. Jei žmogus serga nutukimu, per mėnesį gali netekti nuo 2–4 iki 5 kilogramų. Jei jis dar nėra nutukęs, o tik turi antsvorio, rekomenduojama numesti 2 kilogramus.

Mes norime, kad prarandant riebalinį audinį svoris mažėtų ir organizmas iš jo imtų kilokalorijas, kurių stokoja. Taip vyksta, jei kalorijų deficitas yra saikingas. Jei peržengiame deficito ribą, organizmas pradeda taupyti geriausią substratą – riebalus – ir energiją ima iš raumenų. Tada gauname atvirkštinį efektą. Svoris nukrenta ir prarandamas raumenynas, o riebalinis audinys išsaugomas.

E. Gavelienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Kiek svarbu, pradėjus laikytis sveikos mitybos rekomendacijų, būti fiziškai aktyviam?

Mokslas įrodė, kad net sergantiesiems nutukimu yra palankiau gauti tinkamą fizinį krūvį nei kūno masę mažinti be jo. Paskaičiuota, kad žmogus turėtų kasdien po pusę valandos arba per savaitę bent 150 minučių (per 2–3 kartus) gauti papildomo fizinio krūvio, kuris pulso dažnį padvigubins. Taigi fizinis krūvis gali būti parenkamas individualiai. Pulsas matuojamas treniruotės viduryje.

Kartą suvokiau, kad nežinau, kiek daugelis produktų turi kilokalorijų. Kai kurie produktai atrodo sveikatai palankūs, bet vėliau išsiaiškinu, kad jie yra gana kaloringi.

Paprastai žmonės, sergantys nutukimu,  „mato“ tik tą maistą, kurį valgo per pusryčius, pietus ir vakarienę. Porcijos dažnai nebūna labai didelės. Tačiau jie „nemato“ užkandžių tarp valgymų. Papildomas maistas, kaip ir torto gabaliukas darbe per gimtadienį, saujelė riešutų, saldainis, pagriebtas einant pro šalį, gali gerokai padidinti dienos kilokalorijų normą.

Tad užkandžių ribojimas ir valgymas triskart per dieną būtų teisingas sprendimas?

Taip. Tokiu atveju mes „matome“ savo suvalgomą maistą ir jo kiekį. Vienas iš pagrindinių tikslų – valgyti sąmoningai. Be televizoriaus, telefono, knygos, laikraščio. Valgant reikia jausti maisto skonį, apsieiti be mechaninių veiksmų. Valgymas triskart per dieną leidžia tai kontroliuoti. Be to, būtina turėti savo lėkštę ir į ją įsidėti tiek, kiek planuojama suvalgyti.

Kitas būdas – mūsų skrandžio talpa. Svarbu neviršyti normalaus fiziologinio skrandžio tūrio vieno valgymo metu. Moters skrandžio tūris yra 300–400 ml, vyro – apie 500–700 ml. Pavojinga, kad sotumas dažnai pajuntamas vėliau, o ne valgant. Taip nutinka skubiai valgantiesiems. Sotumą reguliuoja keletas veiksnių. Vienas iš jų yra slėgio receptorių (baro receptorių) dirginimas mūsų skrandyje. Valgant maistas palaipsniui užpildo skrandį, tempiamos jo sienelės. Kuo daugiau receptorių dirginama, tuo daugiau signalų siunčiama į smegenis ir šie supranta, kada jau būna sotu.

Kai prasideda virškinimas, padidėja gliukozės kiekis. Ji smegenims siunčia sotumo signalą. Šis signalas atsiranda tik valgant lėtai. Kai skubama, bandoma pasikliauti baro receptoriais, kurie metams bėgant silpsta. Organizmas gali pradėti reikalauti vis daugiau maisto, todėl labai svarbu lėtinti valgymo tempą. Yra visokių triukų. Pavyzdžiui, po kiekvieno kąsnio galima įrankius padėti ant stalo, skaičiuoti kramtymo dažnį, stengtis pajausti maisto skonį.

Klausydamasi Jūsų atsakymų supratau, kad internete, žiniasklaidoje yra daugybė netikslios, moksliškai nepatvirtintos informacijos apie mitybą. Kaip nesuklysti, ją atsirinkti?

Kalbėdami apie maistą mes visi esame ekspertai nuo pat gimimo (juokiasi). Juk visi nuo tada valgome. Kita vertus, gydytojo dietologo tikslas yra apsaugoti žmogų nuo ligų ir jas gydyti. Tai daroma remiantis medicininėmis žiniomis: 6 metai medicinos studijų, 3, o netrukus ir 4 metai rezidentūros. Dirba gydytojo dietologo padėjėjai dietistai. Tai 3 metų trukmės studijas kolegijoje baigę specialistai. Jų pagrindinė užduotis – surinkti maistinių medžiagų ir produktų rinkinį, kuris gydytojui dietologui padėtų įgyvendinti užduotis.

Didžiulė problema kyla tada, kai žmonės, neturintys medicininio išsilavinimo, ima gydyti. Taip galima padaryti žalos. Dar blogiau – bandyti, pavyzdžiui, vėžiu sergančius pacientus gydyti remiantis asmenine patirtimi. Juk kiekvienas iš mūsų esame savitas.

Dabar yra daug madingų mitybos krypčių: keto dieta, protarpinis badavimas, Viduržemio jūros dieta. Ką manote apie jas?

Dauguma dietų į sveikų žmonių gyvenimą atėjo iš tam tikrų ligų gydymo. Geras pavyzdys yra begliutenė dieta. Ja gydomi celiakija sergantys žmonės. Sveikas žmogus, tik išbraukęs iš savo mitybos glitimo turinčius produktus, bet nepasidomėjęs, ką tinkamo vietoj jų įtraukti, labai rizikuoja, nes racionas gali tapti nevisavertis.

Kitas pavyzdys – keto dieta. Kartais nuoširdžiai stebiuosi, kodėl sveikas žmogus griebiasi dietos, skirtos epilepsija sergantiems žmonėms. Juk keičiant maistą smegenys veikiamos taip, kad būtų galima kontroliuoti traukulius.

Dauguma madingų dietų duoda greitą liesėjimo rezultatą, bet jų žala gali būti jaučiama visą likusį gyvenimą. Šių dienų medicina žino, kas bus, jei aš valgysiu proporcingai: 45–50 % angliavandenių, 30 % riebalų, visa kita – baltymai. Valgant tokį maistą nekils didelių bėdų. Juk tai – 100 metų patirtis.

O kaip mes iškraipome maisto proporcijas?

Gauname labai mažai baltymų ir kompleksinių angliavandenių, per daug greitųjų angliavandenių ir per daug gyvūninės kilmės riebalų.

E. Gavelienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Kaip Jūs vertinate sezoninę mitybą?

500 km spinduliu aplink mus augančių augalų vartojimas ir sezoniškumas yra tiesiog būtini. Yra regioninių niuansų. Kiekvienas kraštas turi savo paros maistinių medžiagų normas; lietuviams ir prancūzams jos dabar jau mažai skiriasi. Ši mada – grįžimas prie savo šaknų – labai sveikintina.

Mitybą tyrinėjantys Lietuvos mokslininkai pastebi, kad stiprią neigiamą įtaką mums padarė 50-ies metų laikotarpis. Pastarieji trisdešimt laisvės metų tikrai pakeitė lietuvių valgymo įpročius, sotumas nebėra pirmoje vietoje, svarbu maisto įvairovė.

Noriu reabilituoti visada lietuvių racione buvusius riešutus ir sėklas, taip pat kruopas. Kiek sudėtingiau, bet iš esmės Lietuvoje visada buvo valgoma žuvis. Jos ant stalo galėtų būti daugiau. Dar noriu pabrėžti, kad anksčiau lietuviai valgė kur kas mažiau mėsos nei dabar. Ir visada svarbios buvo ankštinės daržovės.

Edita, kokia yra Jūsų mityba?

Kadangi mano namuose dabar gyvena ukrainietės, pastebėjau, kad skiriasi mūsų valgymo įpročiai. Pavyzdžiui, aš mėgstu duoną, todėl jos turi būti visada. Mes mėgstame tamsią duoną, todėl smagu, kad ir iš mūsų svečių raciono ji pamažu stumia šviesią sumuštinių duoną.

Dar pastebėjau, kad mūsų šeima vartoja daug daržovių. Aš jau ryte jas nuskutu, nuplaunu ir sudedu į dubenį. Pradžioje ukrainiečių vaikai beveik nevalgė žalių daržovių, o dabar vis pastebiu, kaip jos dingsta.

Kai vaikai užaugo, mes maistą ėmėme gaminti ne kasdien, o trims dienoms. Dabar ir vėl jį gaminame kasdien. Majonezo beveik išvis nevartojome, bet ukrainietėms jo reikia tikrai daugiau, nes daro daug mišrainių. Mes nevalgėme lašinių, o dabar perkame, nes šio produkto reikia ukrainietiškiems barščiams.

Mūsų maitinimąsi suvokiau tik stebėdama kitų žmonių valgymo įpročius. Beje, mano sūnūs dvyniai dabar tarnauja kariuomenėje ir man pasakoja, kaip draugai atkreipia dėmesį tai, kad jie valgo daržoves. Dauguma kariuomenėje tarnaujančių jaunuolių daržovių išvis nemėgsta.

Aš nevalgau mėsos, renkuosi žuvį, daržovių patiekalus. Labai mėgstu saldumynus. Tačiau man saldumynas – ne vien saldus. Jei jau renkuosi saldumyną, tai jis turi būti tikrai priimtinas: nemėgstu nei gryno cukraus, nei „susveikatintų“ desertų, renkuosi tradicinius. Juk desertas neaprūpina organizmo maistinėmis medžiagomis. Jis turi kelti geras emocijas. Stengiuosi gauti gerų emocijų ir iš kitur, nes saldumynus riboju.

Man vaisiai buvę nebuvę. Bet jei yra vyšnių, agrastų, juodųjų serbentų ar šilauogių, juos mielai skanauju.

Ką palinkėtumėte „Mielosios“ skaitytojoms?

Leisti sau mėgautis. Tai nereiškia, kad valgyti galima bet ką ir bet kaip. Tai, ką darau sau, turi būti prasminga. Jei jau valgai desertą, užmiršk viską ir mėgaukis. Bet neužmiršk treniruotės, pagirk save už ją. Mėgaukis, ir gyvenimas bus spalvingas.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!