„Kodėl senėjant žmonės eina anksčiau miegoti? Kad turėtų ilgesnę dieną.“

Ernestas Hemingvėjus

Senatvė ­– didinga tema. Didinga kaip žmogaus gyvenimas, net jeigu pačiam žmogui ar visuomenei taip neatrodo. Jautresnei sielai senstant pasiseka ryškiai lyg žvaigždes danguje išvysti savo įspaudą šioje žemėje. Ne tik savo, bet ir visos kartos. Senatvė turtina visuomenę patirtimi ir padeda ją atnaujinti, atverdama jai daugybę svarbių egzistencinių klausimų ir prasmių. Žinoma, jei visuomenė įsiklauso. Sunku padėti, kai neklausoma, arba kai senatvė suvokiama vien kaip „metų skaičius“ ir „pensijų fondas“. Tai vadintųsi, „politizuota“ ar „sudaiktinta“ senatve, ir tokia ji neatvertų visuomenei tikrovės paveikslo – o tikrovė tokia, kad žmonijos pasaulis irgi yra labai „senas“. Nepažvelgus į senatvę giliau ir plačiau, kaip į pasaulinį ir sykiu kiekvieno asmeninį virsmą, rizikuotume netekti savitumo ir net išnykti kaip individas, valstybė, ar tauta.

Tai ypač akivaizdu šiandien, šį pandemijos metą, kai visas „suvaržytas“ pasaulis „privalo“ senti – juk senatvė tradiciškai suvokiama būtent taip: „galimybių susiaurėjimas“. Gerai pagalvojus, karantinas ir atrodytų kaip veidrodinis senatvės atspindys: nutrūkę aktyvūs socialiniai ryšiai, dirbtinai ribotas gyvenimas, „nenaudojama“ ir todėl blogėjanti sveikata. Sveikata „nenaudojama“ genda, nepaisant amžiaus. Regis, dar niekad pasaulis neatrodė toks senas kaip dabar, ar ne? Gal tikrai žmonija šiandien turi unikalią progą pamatyti tai, ką jaustų kiekvienas atskiras žmogus, „karantinuojamas“ ar diskriminuojamas dėl savo amžiaus? Tai yra, pamatyti, ką reikštų netekti darbo, įprastos aplinkos, būti pažemintam pareigose, nebegalėti bendrauti kaip anksčiau ir pan.? Taigi, kas yra senėjimas, ar tai tik individualus procesas, (nors, regis, tokiu turėtų būti)? Kada jis prasideda moteriai, vyrui, net vaikui?

Iškėliau klausimus, į kuriuos turbūt atsako kiekvienas individualiai ir kasdien, nes apie senėjimą esame priversti susimąstyti dar mokykloje. Iš pradžių senėjimas atrodo kaip nuolat artėjančios dramos nuojauta. Pamenu, sulaukusi devyniolikos, jau maniau „viską apie gyvenimą suprantanti“ ir gana, „tegu niekas manęs nebedrįsta mokyti“. Viena mano svajinga bičiulė, irgi devyniolikmetė, dar pridūrė: „Kai sulauksime dvidešimt penkerių, tai bus riba, nuo kurios pradėsime senti. Geriau apie tai negalvokime.“ ­Ką gi, antrasis kursas universitete tikrai atrodo kaip pusė „įveiktų“ gyvenimo kliūčių! Tik vėliau tos „kliūtys“ kelia šypseną, bet aistringai jaunystei yra svarbiausios – jos jau išbandytos ir net „senos“!

Prisiminiau savo pažįstamą vienuolę, kuri sulaukusi penkiasdešimt penkerių kalbėdama mosikuodavo ranka sau prieš nosį, tarsi vytų žodžius į šalį. Ilgainiui ji iš viso nustojo kalbėti – ir, kaip vėliau rašė laiške man, atsidavė savo „išsvajotam atsiskyrėlės gyvenimui, kad ramiai ir prasmingai sutiktų mirtį“. Kodėl, pagalvojus apie senatvę, man iš atminties staiga išniro ši vienuolė? Gal todėl, kad gyvenimas, vienaip ar kitaip, tai – svajonės išsipildymas. Išsipildžiusi svajonė ir yra senatvė. Ji sukuria erdvę kitoms svajonėms ir be šito santykiai visuomenėje būtų pernelyg mechaniški. Sakoma, kad svajonės būdingos jaunystei, neva joms reikia laiko įsibėgėti, tačiau jaunystėje jos gimsta, o toliau yra savaime valdomos ir brandinamos vyresnių kartų. Tik sulig branda žmogus aiškiau žino, ko jis nori. Tuo jis stiprus ir charizmatiškas. Charizma pareina tik iš patirties. Panašiai teigė ir Platonas veikale „Valstybė“ dar prieš du su puse tūkstančius metų: idealiausias amžius valdyti ­ – virš penkiasdešimties, o kurti šeimą – virš trisdešimties. Ši mintis filosofui irgi gimė iš jo asmeninių pastebėjimų, jo patirties. Beje, ji galioja tikrovėje iki šiol. Nesensta tik idėjos ir siela.

Tiesa, idėjas ir sielą „pasendinti“ dažnai užsimoja tie, kurie nenatūraliai „jauninasi“. Juk malonu kėsintis į tai, kas amžina – į idėją, kad žmonijai senti reikia! Technologinės visuomenės neriasi iš kailio, bandydamos senatvės sąskaita sukurti „amžinai jauną“ visuomenę. Nėra nieko liūdniau už „skaitmenizuotą“ jaunystę ir „politizuotą“ senatvę, o tiksliau – už mažiau jautrią ir labiau robotizuotą visuomenę be charizmatiško veido. Robotui neduota būti charizmatišku, nes charizma (gr. „dovana“) tai gyvenimo, o ne dirbtinio intelekto dovana. Žmogiškas senėjimas, nepaisant radikalių technologinių permainų, kurių įtaka žmogaus amžiui dar tiksliai nežinoma, prasideda gana vėlai – kai kam po aštuoniasdešimties, kai kam ir po devyniasdešimties. Kol žmogus jaučiasi gerai, gyvena aktyvų socialinį gyvenimą ir nesižvalgo į veidrodį ar plastinio chirurgo peilį, kol jis nepradeda žiūrėti į gyvenimą rimtai „kaip senis“, tol jis, iš esmės, ne senas. „Senėjimas“, kaip ir minėjau, ne tik fiziologinis reiškinys, bet ir socialinė kategorija; nesensta tik siela.

„Pernelyg kovingai „aukštinama“ jaunystė – „jūs gražūs; jūs galite viską“ – daro ją paviršutiniška ir nepasvertų mostų“

Beveik ir atsakiau, ką reiškia būti „dar ne senam“: nesuvaržytas judesys plius „linksmi plaučiai“ minus žalingi technologiniai įpročiai, tolinantys bet kokią socialinę ir kūnišką patirtį. Nepriklausomas ir laisvas kūnas! Tokiu jis gali būti tik triūsdamas gamtoje arba visuomenėje – juslėmis ir protu sąveikaudamas su kitais kūnais. Sutinku su poetais, kurie sako, kad gyvenimas kaip sodas, kuriame vienas medis padeda kitam, o jauni, į senuosius medžius įskiepyti sodinukai atjaunina senas, geras rūšis. Gyvenimas, kaip sodas, atviras žmogui iki pat mirties, nepaisant skaudžiausio iš visų, socialinio senėjimo, kai visuomenė „priverčia senti“ savo atvira diskriminacija arba specialiais įstatymais. Vėlgi pandemijos pavyzdys būtų iliustratyvus. Štai kodėl žmogui kaip visuomenės nariui senatvė nėra natūrali: visuomenė neretai  „pasendina“ žmones, kad ji išgyventų; visuomenė egzistuoja dėka senėjimo. Tos visuomenės, kuriose klesti „jaunystės kultas“ – tai sparčiai senstančios visuomenės, atsidūrusios ant išlikimo ribos. Sutelkusios visas jėgas, jos savinasi jaunystę kaip idėją ir kūną savo pačios išlikimo sąskaita.

Tarp lietuvių, namie ir svetur, ne kartą esu girdėjusi sklandant žodžius, tariamus įvairiomis progomis pakelti nuotaikai ir dvasiai: „Mes, lietuviai, jauni ir gražūs; mes galime viską“. Noriu pridurti: vieni negalime nieko. Lygiai taip ir jaunystė: viena negali nieko. Maža šito, bujojantis jaunystės „ego“ prašosi nukreipiamas palankia vaga vyresniųjų rankų. Pernelyg kovingai „aukštinama“ jaunystė – „jūs gražūs; jūs galite viską“ – daro ją paviršutiniška ir nepasvertų mostų, o tai gali iššaukti tragiškas socialines pasekmes. „Jaunystės kulto“ visuomenės dažniausiai būna nelaimingos… Kas iš to, jeigu turėsiu naują žibintą, bet išpilsiu aliejų liepsnai. Žibintas tarnaus man tik kaip graži dekoracija, matoma dienos metu, kai ir taip šviesu. Aliejus žibinte – tai „senstanti“ visuomenės dalis, žibinto energija, be kurios liepsna neįsižiebia.  Visuomenė, nusigręžusi nuo savo brandžių resursų, save lėtai naikina.

Kartą Vilniaus oro uoste teko pirkti „Duty Free“ parduotuvėje. Aptarnaujančio personalo kolektyve nepastebėjau vyresnių nei dvidešimt kelerių metų amžiaus jaunuolių. Vieno vaikino atsargiai pasiteiravau apie jo amžių, nes jaunuolis nuolat nardė tarp lentynų, tarsi vaduodamasis iš nuobodulio, ir užuot atsakęs į klausimą apie mano pasirinktą prekę, tik juokingai gūžtelėjo pečiais, išrietė lūpų arką ir čiūžtelėjo tolyn. Tai mažas, nuotaikingas pavyzdys, tačiau man spėjo dingtelėti įtari mintis, Lietuva turbūt „nori atrodyti jauna“ visiems į ją atvykstantiems ir išvykstantiems? Oro uostas neva kaip veidrodis. Be abejo, galiu ir klysti. Gal vyresnieji atsisako „beprotiškų valandų“ darbo, gal viena nesusiję su kita, ir taip toliau? Nesunku nuvyti savo mintį, jei ji neteisinga, bet pagaunu save, kad ji man šovė dėl to, jog pati esu „nebejauna“ ir ieškau įvairovės! Jaunystę dabar turbūt matau kaip kad graikai, sakydami: „Ten, kur tu esi, aš jau buvau; o ten, kur aš esu, tu dar tik būsi.“

„Nieko nėra harmoningiau už brandžią moterų draugystę, kai jos, visiškai nutolusios nuo vedybinio gyvenimo dramų ir neretai nuo savo suaugusių vaikų „spaudimo“, tarsi sugrįžta į savo išsiilgtus namus kartu…“

Išties, žymiai laimingesnės tos visuomenės, kuriose šalia „griuvėsių“ dar galima pamatyti „supermoderną“ ir lengvai įžvelgti kelių kartų palikimą. Pietuose, ten kur šiltesnis klimatas ir niekur nereikia „bėgti“, kad sušiltum, lieka daugiau laiko mąstyti. Mintis tampa meditatyvi ir lengva. Ji atjaunėja, „atjaunindama“ savijautą, kol nesuvoki, kad kūnas viso labo yra tik minties apsiaustas, kurį nusimetus liktų žmogaus esmė. Nereikia pamiršti, kad kai kuriuose atokesniuose Pietų Europos kraštuose dar prieš šimtmetį būdavo atvejų, kai moteris našles užmėtydavo akmenimis. Neva blogai rūpinosi savo vyrais ir tie pasimirė. Ištekėjusiai moteriai mirti pirmai buvo normalu, bet vedusiam vyrui – ne! Tačiau neseniai užsukusi į vienas graikų vestuves Kipre pamačiau kitokį vaizdą: išsirikiavę svečiai iš pagarbos bučiavo ranką vienai „barzdotai“ ir „ūsuotai“ senutei, šimtametei giminės Motinai. Kaip šventajai.  Pagalvojau: „Įdomu, kokį gyvenimą ši senutė nugyveno? Regis, „ne rožėmis klotą“ ir dabar ji atrodo labiau rūsti nei laiminga“.

Moters ir vyro senėjimas – ne vienas ir tas pats reiškinys. Jei ankstyvoje vaikystėje esame tarsi „be lyties“ ir kai kuriose kalbose net žodžiai „berniukas“ ir „mergaitė“ yra niekatrosios giminės, tai senatvėje už vyro ir moters pečių išsilieja labai skirtinga lava. Senėjimas, regis, mus galutinai padalina  į „moteris“ ir „vyrus“. Moterys, kaip gimdantys ir cikliškai atsinaujinantys kūnai, savo prigimtimi būdamos arčiau gamtos, sugrįžta „atgal į ją“ ramiau, „nusileidžia minkščiau“ nei vyrai, nuolat pajungti socialinių pareigų ir atsakomybių įtampai, kurią patys ir susikuria. Vyrui senėjant, nutrūkę socialiniai ryšiai nusineša su savimi daug laimės jausmo, kurį vyras kartais bando „susimedžioti“ ten, kur tikrovė jau yra „ne jo“. Tiesa, nieko nėra gražiau už išmintingą ir tvirtą senį, tokį, kokį aprašė Ernestas Hemingvėjus apysakoje „Senis ir jūra“: „Gal aš jau nebe toks stiprus kaip buvau, bet visados žinau, kur rasti išeitį.“ Lietuvos filosofas Šliogeris kadaise pavadino moters jaunystę neegzistuojančia, neva moterys jaunystės neturi, ir nenuostabu, kad susilaukė feminisčių ir savo kolegių kritikos. Tačiau jis galėjo pratęsti savo mintį: „Užtat moterys turi senatvę“… Ir nieko nėra harmoningiau už brandžią moterų draugystę, kai jos, visiškai nutolusios nuo vedybinio gyvenimo dramų ir neretai nuo savo suaugusių vaikų „spaudimo“, tarsi sugrįžta į savo išsiilgtus namus kartu…

Kūno senatvė prasideda nuo gimimo, nors ne vienas psichoanalizės teoretikas teigė, kad žmogus gimsta „per anksti“, nei fiziologiškai, nei psichologiškai „nepasiruošęs“ vaikščioti šia žeme. Silpnas, nesavarankiškas ir, lyginant su gyvūnijos pasauliu, kur aštuoniolikos mėnesių jaunikliai jau patys leidžiasi į medžioklę, trapus ir bejėgis.  Įstabioje Frencio Skoto Fidžeraldo novelėje „Keista Bendžamino Batono istorija“, kurią režisierius Deividas Finčeris pavertė fantastinės dramos filmu, žmogaus senėjimas meniškai perkurtas, parodant jo atbulinę eigą: kas būtų, jei žmogus gimtų senas, o mirtų kūdikis? Pagrindinis herojus gimsta senis ir sulig kiekviena diena „jaunėja“, šitaip artėdamas link mirties, kurią pasitiks, būdamas kūdikiu. „Atjaunėjęs“ iki penkiasdešimties jis įsimyli tokio pat amžiaus moterį. Nepaisant amžiaus tikslumo, du novelės herojai susitinka ir neilgam būna laimingi. Anot autoriaus, egzistuoja ideali amžių kryžkelė, gyvenimo laimės ir romantizmo apogėjus, kai jaunystė ir senatvė trumpam „susieina kartu“… Po to herojė natūraliai „senėjo“, o herojus natūraliai „jaunėjo“, kol nesulaukė „gilios“ kūdikystės ir nemirė ant savo mylimos senutės rankų. Bendžamino Batono žodžiais tariant: „Niekados nevėlu ir visados per anksti būti tuo, kuo norėtum. Amžiaus riba neegzistuoja. Ją galima brėžti, kada tik nori. Galima keistis arba likti tokiu pat. Taisyklių nėra. Savo amžių galima priimti kaip patį geriausią arba patį blogiausią.“

Argi tai nebyloja, kad gyvenimas nuoseklesnis nei atrodo? Senas pirmiau jauno, motina pirmiau dukters, o mokytojas pirmiau mokinio. Viena gyvybės forma gimdo kitą ir pasaulis niekados nemiršta. Jis bekraštis kaip ir gyvenimo prasmė. Jeigu būna atvirkščiai, gyvenimas ir visuomenė netenka būtinos pusiausvyros.