Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Adrijos Čepaitės judesio praktika: malonumas išgyventi save

  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė
  • Iliustracijos autorius Asmeninio archyvo nuotr.
  • Data 25 Sau 2023
Dalintis

„Jei grupėje yra žmonių, kurie ieško ryšio su savo kūnu ir būtent vidinio ryšio, ne išorinio (tai du skirtingi dalykai), ši praktika gali paskatinti ieškoti savo kelio“, – sako aktorė, lektorė Adrija Čepaitė. Jos minima praktika – tai vasario 25 d. „Mielosios“ ir „Go Forward Academy“ organizuojamo kūno sąmoningumo renginio dalis. Tądien judinsime ne tik kūnus, bet ir mintis, mėgindami atpažinti tai, kas mums trukdo.

Su Adrija kalbėjomės apie jos ryšį su judesiu, kūnu ir tai, kaip gimė kasdienė kūno praktika.

Daugiau apie mūsų nekantriai laukiamą vasario 25 d. renginį rasite čia: Prisijaukinti ir išlaisvinti kūną: pažinimas ir judesys (goforward.academy)

 Adrija, neabejoju, pastebite, kad apie kūno reikšmę mūsų gyvenime kalbama ir rašoma vis daugiau. Ką prarandame gyvendami be gilesnės kūno pajautos?

Vakarietiška kultūra pastūmėjo mus pažinti pasaulį per protą. Daugybė žmonių žvelgia į save pirmiausia per „kas aš esu“ prizmę. Kitaip tariant, žmogus sugalvoja, koks jis yra arba koks turi būti, kaip atrodyti, ir stengiasi pagal tokį suvokimą gyventi. Jei tai nebetenkina, norisi pokyčių, dažniausiai žmogus ima keisti ne save, o įsivaizdavimą apie save. Vieną kaukę ar rūbą keičia kitu.

Dabar išties gausu knygų, šaltinių, kuriuose teigiama, kad visi atsakymai slypi kūne, kūnas mena viską ir pan. Tai tiesa. Tačiau visos knygos yra žinių šaltinis ir jos mus įveda į dar vieną iliuzijų paradigmą: patikime, kad staiga sužinome, kaip yra iš tiesų. Tačiau kas nuo to pasikeičia? Neužtenka žinoti, kad kūnas mena viską ar kad jis žino geriau nei protas. Ką tai reiškia? Kilus klausimui, man vertėtų su ranka pasišnekėti, mažojo piršto paklausti? Mes dažnai būname įstrigę žiniose, jų užsivartoję, tačiau kūnas yra kitkas.

Kaip Jūs ieškojote santykio su kūnu, judesiu?

Mano santykis su judesiu ir kūnu yra ilgametis: vaikystėje šokau baletą, paskui vaikščiojau į sporto klubus, vėliau intensyviai lankiau jogos užsiėmimus, bėgiojau, jodinėjau, užsiiminėjau pilatesu.

Vienintelis kartas, kai nuėjau sportuoti dėl kūno formų, buvo mano vyrui pradėjus vaikščioti į sporto salę ir po pusės metų ėmus labai gerai atrodyti, net įlindus į mano džinsus. Aš tiesiog užpavydėjau ir irgi nuėjau į sporto salę. Per kokius tris mėnesius užaugo raumenys, išstorėjau, paklaikau nuo savęs ir išėjau iš sporto salės (juokiasi). Intencija buvo visiškai negera, užtai patirtis gera.

Visa kita dariau iš malonumo. Pavyzdžiui, man labai patiko bėgioti. Niekada to nedariau, kad suliesėčiau ar kad išryškėtų mano raumenys.

„Neužtenka žinoti, kad kūnas mena viską ar kad jis žino geriau nei protas. Ką tai reiškia? Kilus klausimui, man vertėtų su ranka pasišnekėti, mažojo piršto paklausti? Mes dažnai būname įstrigę žiniose“

Vis dėlto paradoksalu, kad atlikdama minėtas kūno praktikas aš savo kūne išties nebūdavau. Turbūt išskyrus jojimą. Kai žirgas pasileidžia zovada, raitelis turi laiku priimti sprendimą, kad suvaldytų jį ir situaciją. Jei gyvūnas pasijunta padėties šeimininku – pasileidžia lėkti, jį sunkiai suvaldysi. Tą akimirką, kada reikia pasukti žirgą, yra svarbi intuicija. Būtent kūnas pajunta, kada reikia sukaupti valią, protas to nenuspręs.

Esu nekart patyrusi, kad kūnas turi neįtikėtiną atmintį. Atsimenu, kaip prieš lipdama į sceną šokti Andželikos Cholinos spektaklyje „Moterų dainos“ atsisukau į kolegę ir paklausiau: „O koks yra pirmas judesys? Nuo ko mes pradedam?“ Andželika tuo metu stovėjo už nugaros ir pasakė: „Nestresuok, kūnas išgirs muziką ir išneš.“ Ir iš tikrųjų, vos suskambus muzikai, kūnas pats pradėjo šokti, o aš kelias akimirkas, atrodo, net stebėjau save iš šalies ir stebėjausi.

Daug metų mokote žmones lavindama jų kalbą. Esate sakiusi, kad kalba pasako labai daug apie žmogų. Ką būtent?

Kalba labai greitai parodo, kuriose gyvenimo sferose žmogus yra strigęs, o kur vyksta pokyčiai, kur jis veikia iš trūkumo, o kur iš gausos, kokių iliuzijų apie save turi. Tai, kaip mes konstruojame sakinius, kiek neiginių juose vartojame, ir kiti niuansai atskleidžia išties daug.

Pastebėjau, kad pas mane ateinantys žmonės dažniausiai labai nori mokytis, turi didžiulę motyvaciją, bet daug jų, labai įkvepiančiai pradėjusių, paskui įstringa. Pradėjau klausti savęs, kodėl, ir pirmiausia įvertinau save. Pastebėjau, kad į mano gyvenimą vis sugrįžta tam tikros situacijos. Nors į jas reaguodavau jau kitaip, jos būdavo tokios pačios. Jei jos vis susidaro, vadinasi, nėra iki galo išspręstos. Laikui bėgant, mano protas ir mąstymas išmoko meistriškai su jomis susitvarkyti, tačiau esminis klausimas – kodėl jos vis sugrįžta? Kokie įsitikinimai, iliuzijos veikia? Galiausiai kaip tą situaciją aš apibūdinu?

„Bandydama išsklaidyti įtampą ir padėti savo kūnui plėstis, ėmiau daryti intuityvias praktikas. Pastebėjau, kad jos išties veikia. Kilo mintis, kad šitaip galėčiau gauti visus atsakymus apie savo kūną ir gyvenimą. Tarsi ištraukčiau viską, ką apie save iš tikrųjų žinau. Ne iliuzijas, o kas aš esu iš tikrųjų.“

Prisimenu vieną pavyzdį – atėjo pas mane viena moteris ir sako, kad yra labai laiminga: ją labai myli vyras, turi tris vaikus, jie yra sėkmingi, turtingi žmonės, o ji pati – išties švytinti, spindinti gražuolė. Po kokio mėnesio ji atsivėrė ir papasakojo, kad vyras, pasirodo, turi kitą šeimą, todėl dabar jaučiasi esanti nelaimingiausia moteris pasaulyje. Tačiau kas iš tiesų jos gyvenime per tą mėnesį pasikeitė? Ar vyras nustojo mylėti? Na, ne, tebemyli. Tiesiog ji suprato ir suteikė tai situacijai pavadinimą, ėmė gyventi išduotos moters gyvenimą. Ilgai pabuvus tokiame gyvenimo filtre, tos įtikėtos mintys nueina į mūsų kūną.

Šiandien mums kalbantis pasakėte: jei kraujas blogas, mintys negeros. Kaip šią mintį praplėstumėte?

Galima pasakyti ir kitaip: jei nuolat gaunu kokias nors traumas, vadinasi, nesusitvarkau su savo mintimis, žodžiais ir jausmais. Trauma – tai pirmiausia plyšys tarp mano žodžių ir veiksmų. Pastebėjau, kad yra aktorių, kurie gauna traumas ir kurie jų negauna. Aš gaudavau. Traumos mane lydėjo visą gyvenimą. Nedidelės, bet jų gaudavau nuolatos. Trauma yra rezultatas, o priežastis slypi mūsų viduje. Dažnai aplinkiniai sakydavo, kad turiu pailsėti, esą mane kažkas stabdo, tačiau man tai atrodė nelogiška – kodėl, jei turiu energijos, aš turiu ko nors nedaryti? Neketinu nustoti judėti vien todėl, kad gaunu traumas. Judėti man patinka.

Vienu metu supratau, kad mano kūnas yra labai įsitempęs – kiekvienoje naujoje sudėtingesnėje situacijoje keičiasi kvėpavimas, įsitempia pilvo apačia, rakinasi žandikaulis. Mano kūnas tarsi susitraukia. O juk aš, lipdama į sceną ir norėdama jausti auditoriją, turiu ne trauktis, o plėstis. Taigi, bandydama išsklaidyti įtampą ir padėti savo kūnui plėstis, ėmiau daryti intuityvias praktikas. Pastebėjau, kad jos išties veikia. Kilo mintis, kad šitaip galėčiau gauti visus atsakymus apie savo kūną ir gyvenimą. Tarsi ištraukčiau viską, ką apie save iš tikrųjų žinau. Ne iliuzijas, o kas aš esu iš tikrųjų.

Šią praktiką rodysite ir vasario 25 d. renginyje. Kaip nusakytumėte, ką veiksime, ką ji primena?

Ši judesio praktika paremta jogos principais, šiek tiek primena šokį, judesio plastiką. Supratau, kad jei iš tikrųjų noriu pajausti savo kūną, vidinę būseną, vidinę erdvę, kurioje esu tikroji aš, pirmiausia turiu išjudinti visą kūną nuo pirštų iki plaukų galiukų. Kūnas po kurio laiko tampa minkštas, tekantis. Kiekvienas judesys – kaip upė. Kai kuriais momentais atrodo, kad sustoju, tačiau išties net tada kūnas plečiasi.

Kiekviena praktika, kiekvienas judesys yra nenuspėjamas, nėra dviejų tokių pačių. Kaskart aš einu paskui kūną. Tam tikrais momentais įsijungia vaizduotė ir atsiranda gyvūnų judesių, o tiksliau – jų kokybė. Pavyzdžiui, darydama kokį nors judesį, įsivaizduoju, kaip malonu turėti sparnus. Jei reikėtų vienu žodžiu nusakyti, kokia bus ši praktika, taip ir įvardinčiau – malonumo. Begalinio malonumo išgyventi save.

 

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee

Dalintis
  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė