Agnė Gintalaitė yra menininkė, kultūrų tyrėja.

Kai buvau maža, didžiausią laimės pojūtį man sukeldavo…

… vasaros prie jūros. Diena iš dienos vaikščioti tais pačiais šortais, basai, nuogomis blauzdomis, padais tikrinant smėlio birumą, asfalto šiurkštumą, vandens temperatūrą. Užmerkti akis ir pasaulį pajusti per odą.

Kai mama pasakydavo, kad laikas pirkti naujus batus, žinodavau – vasara baigėsi. Nepatogių sovietinių batų nutrintos pūslės sutapdavo su naujų mokslo metų pradžia. Mokykla mane spaudė, trynė kaip batai kojas. Metai turėjo tik du laikus. Vasarą ir nevasarą. Laimingą ir nelaimingą.

Ką šiandieninė aš galėtų pasakyti ar patarti sau dvidešimtmetei?

Ar galima ką nors patarti dvidešimtmečiui? Neklausys. O ypač aš. Todėl tik apkabinčiau, pasakyčiau, kad viskas bus gerai.

Koks yra esminis skirtumas tarp moterų ir vyrų?

Man rodos, visuomenės lūkesčiai ir stereotipai sukuria daugiau skirtumų, nei jų yra nulemtų biologijos. Tačiau viskas ne taip paprasta. Tai svarbi tema, informacinis laukas perpildytas politizuotų nemokšiškų samprotavimų ir sąmokslo teorijų, todėl susidaro įspūdis, kad atsakinga būtų pasidomėti giliau, prieš reiškiant nuomonę. Harvardo universiteto evoliucinės biologijos mokslininkė Carole Hooven mano, kad lyčių skirtumai yra nulemti hormono testosterono. Savo tyrimą ji aprašė knygoje ,,Testosterone. The Story of the Hormone That Dominates and Divides Us“. Mano mėgstamu garso formatu knyga pasirodys rugpjūčio 7 dieną, aš ją jau užsisakiau.

Moteriškos draugystės yra nuostabios, nes…

Nežinau, kodėl jos nuostabios, bet jos tikrai tokios yra. Nenustebčiau, jei čia irgi prisidėję hormonai – tas bendrumo, seserystės jausmas tikrai ypatingas ir su niekuo nepalyginamas. Jį pastebiu, juo džiaugiuosi, bet nemistifikuoju. Apie tai, kad čia įsimaišę hormonai, signalizuoja ir faktas, kad artimų draugių net menstruacijų ciklas susivienodina.

Kokias asociacijas Jums kelia kreipinys mieloji?

Nepatogu jūsų prekės ženklo atžvilgiu, tačiau kreipinys mieloji kelia nemalonias asociacijas. Kiek teko patirti, taip kreipiamasi mėginant patronizuoti, parodyti viršenybę diskusijoje, kai oponentas pritrūksta argumentų. Bet tikiu, kad ilgainiui pakeisite šias asociacijas. Jos jau keičiasi.

Ar dažnai jaučiuosi balta varna ir kaip su šiuo patyrimu „sutariu“?

Tikriausiai esu balta varna net ir tais momentais, kai tokia nesijaučiu. Tokia mano gyvenimo realybė, ir aš ją priimu budistiškai – stebiu iš šono, kvėpuoju, nereaguoju, šypsausi.

Gyventi pagal save man labiausiai padeda…

… asketizmas. Gyventi pagal save – tai gyventi lėtai, dirbti prasmingus ir malonius darbus. Dėl to galima daug ko atsisakyti. Daug metų siekiau visko: ir karjeros, ir pinigų, ir mokslo, ir kūrybos, dariau per daug, pervargdavau, jaučiausi nelaiminga, nepakankamai gera, leidau pinigus prabangos daiktams siekdama save paguosti, po to vėl persidirbdavau.

Kas Jums yra gyvenimo pilnatvė?

Eiti su savo šunimi Pita ir tinklalaide ausyse. Ilgai. Gamtoje. Dviese.

Man tvarūs santykiai yra…

… pasitikėjimas ir nuostata, kad nesvarbu, kas nutinka, tai tėra nesusipratimas, nesusikalbėjimas. Tarkim, pamatai savo mylimą žmogų pasilenkusį su peiliu palei tavo lovą, tai manyk, kad jis mokosi šokti egzotišką šokį.

Labiausiai savimi didžiavausi, kai pagaliau…

… nušokau nuo lieptelio į ežerą žemyn galva.

Mano šių dienų mantra ar tiesiog labai patinkanti, taikli frazė.

Dar pažiūrėsim…

Labiausiai mane suvirpinusi knyga, kurią neseniai skaičiau yra…

Tikriausiai Olga Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Skaičiau ją jau senokai, prieš keletą metų, anglų kalba (dabar ji yra ir lietuviškai), tačiau, kai išgirstu miške šūvius ar pamatau medžiotojų bokštelius, ir vėl ją prisimenu.