Tikromis, grynomis emocijomis ir mintimis pulsuojanti choreografė, šokėja, šokio pedagogė, teatro ir mokyklos „Low Air“ bendraįkūrėja Airida Gudaitė, kalbėdama apie judesį ir jo mokymą, tiesiog atgyja: „Mokyti kitą, perduoti savo žinias ir patirtį yra pats prasmingiausias kultūrai ir žmonijai dalykas. Tikiu, kad svarbu ne tik kokybiška pamoka, metodai, bet ir nuolatinis žmogui atsiverti tinkamų sąlygų ieškojimas. Betarpiškas laikas ir tikras bendravimas su žmogumi gali išlaisvinti ir išmokyti labiau nei įvairios užduotys ar metodai.“

Su Airida daug kalbamės ir apie kūną, su kurio plačiomis galimybėmis, ribotumu, išvaizda, amžiumi ji susiduria kasdien.

Airida, prieš pokalbį prašiau išsirinkti tris Tau šiuo metu aktualiausius žodžius. Daug negalvodama išvardijai: karas, kontekstas, veiksmas. Iš šių žodžių, taip pat iš Tavo ir teatro „Low Air“ veiksmų akivaizdu, kad nepripratote, nesusitaikėte su karu, toliau demonstruojate solidarumą su Ukraina rengdami įvairias kūrybines dirbtuves, spektaklius, į kuriuos kviečiate ukrainiečius. Kuo Tau tai svarbu?

Pagalba per meną, bandymas kalbinti ir prakalbinti žmogų, emocinės sveikatos stiprinimas svarbūs nuo pat mūsų veiklos pradžios. Karas mums, meno, kultūros žmonėms, žadina didžiulę atsakomybę. Per meną mes visąlaik reflektuojame pasaulį, skelbiame įžvalgas, keliame žmonių dvasią. Šiandien dar labiau išryškėjo, išsigrynino mano profesijos svarba.

Low Air/Me Two | Dainiaus Putino nuotr.

Būti abejingam meno žmogui yra neįmanoma. Galbūt mes negalime sustabdyti karo, bet turime atliepti tai, kas vyksta, skatinti žmones nelikti abejingus, būti šių dienų situacijos veidrodžiu. Be to, dabar visas kultūros laukas, visa mūsų tauta išties kelia viltį.

Vyksta daug įvairių su karu Ukrainoje susijusių meno akcijų. Į vieną iš jų sureagavusi performanso menininkė Monika Dirsytė sakė, kad kai kurias akcijas vadinti meninėmis ar performansais – tai nuvertinti šį žanrą ir meno lygį apskritai. Kokia yra Tavo nuomonė?

Man atrodo, kad dabar visi yra labai įsijautrinę, o įvairiose diskusijose lengva manipuliuoti karo tema. Esame ir su Laurynu (Airidos vyru, šokių teatro ir mokyklos „Low Air“ vadovu – red. past.) kalbėjęsi apie tai, kaip kviesti į teatrą, kuriame renkame paramą Ukrainos žmonėms ir ją visą aukojame humanitarinei pagalbai. Kaip komunikuoti, kad neatrodytų, jog norime pasinaudoti šia jautria situacija, ir tiesiog plačiau paviešinti savo veiklas?

Negana to, dažnai klaidingai suvokiame, kas yra menas, performansas, instaliacija ir pan. Pagal kokius kriterijus mes juos vertiname? Man atrodo, kad menas tuo ir yra įtaigus, kad jį jaučiame emociškai ir neįspraudžiame į griežtus rėmus. Aišku, apibrėžimai egzistuoja, bet manau, kad šiuo atveju nereikėtų diskutuoti apie meno vertę. Jeigu meninis veiksmas, performansas turi rezonansą, atgarsį, jei apie jį kalbama ukrainiečių, taikos, pagalbos atžvilgiu – jau yra gerai.

Vis pagalvoju, kad menas yra labiau susijęs su skoniu: vieniems žmonėms rūpi aukštesnis, akademiškesnis, kitiems – mėgėjiškesnis. Svarbiausia, kad jis turėtų gerą intenciją ir poveikį.

Neseniai pristatėte šokio spektaklį „Me Two / Savoj krūvoj“, kuriame kalbama apie paauglius, jiems rūpimas problemas, kartų skirtumus. Kas išryškėjo kuriant šį spektaklį: ar ta jaunoji karta Tau pasirodė kitokia, ar visgi labiau artima, panaši, suprantama?

Sugebu matyti kelis požiūrius: jei atrodo, kad šiandieninis paauglys yra visai kitoks nei, tarkim, aš paauglystėje, tai diskusijų po spektaklio metu daugelis žmonių pastebėdavo, jog kartos keičiasi, o problemos išlieka tos pačios. Net tų paauglių senelių karta stebėjosi, kad tiek daug temų nekinta. Tik mes skirtingai jomis kalbamės arba nesikalbame išvis.

Tikriausiai dar turi praeiti šiek tiek laiko, kol išmoksime atviriau, geranoriškiau kalbėtis savo šeimose. Man pačiai paauglystėje buvo labai sunku kalbėtis su savo tėvais. Atrodė, kad jie paskendę savo darbuose ir mano pasaulis jiems nesvarbus. Man labai įdomi galios tema: tėvų ir vaikų, vadovų ir darbuotojų, valstybės ir piliečių. Knieti kvestionuoti, kiek mes leidžiamės valdomi galios, kurią patys ir apibrėžiame, pripažįstame, ir kiek bandome jos ribas trinti.

„Vis pagalvoju, kad menas yra labiau susijęs su skoniu: vieniems žmonėms rūpi aukštesnis, akademiškesnis, kitiems – mėgėjiškesnis. Svarbiausia, kad jis turėtų gerą intenciją ir poveikį.“

Kai kūriau šį spektaklį, turėjau intenciją paskatinti jauną žmogų žengti pirmą žingsnį, gauti pretekstą pasikalbėti su tėvais atviriau. Norėjau, kad jie patys priimtų sprendimus spektaklyje, kurtų jo eigą, ir stebėjau, kas iš viso to išeis. O išėjo labai daug įdomių dalykų, ir tai – ne pabaiga. Spektaklis tuo ir įdomus, kad yra gyvas, nuolat kintantis procesas ir kartu su juo keičiasi ir kūrėjai.

Kaip jauni žmonės priima savo kūną ir kūniškumą, grožio standartus? Jie bręsta matydami daugiau skirtingų kūno atvaizdų viešojoje erdvėje nei, pavyzdžiui, mes.

Viena yra matyti, ką jauni žmonės rašo, kuo dalijasi socialiniuose tinkluose ir kokį kūno suvokimą ten transliuoja, tačiau visai kas kita – dirbti su jais salėje ir pajusti, jog jų santykis su kūnu visgi yra gana įtemptas. Esu nekart susidūrusi ir su brandžiais, sąmoningais, apie meilę kūnui ir žalingus grožio standartus kalbančiais žmonėmis, kuriems sunku susigyventi su savo išvaizda ir atsikratyti kompleksų bei stereotipų, kaip kūnas turėtų atrodyti.

Viename naujojo spektaklio etiude reflektuojame kūniškumą ir lytiškumo ugdymą ir tai, jog patikimos, profesionalios informacijos nėra pakankamai, daug jos vis dar apipinta kažkokiais mitais ir nuomonėmis, kurios keliauja iš lūpų į lūpas. Dažnai ir pedagogai nėra apmokyti drąsiai apie tai kalbėti, o netinkamas šios temos pristatymas mokyklose, švietimo sistemoje atliepia mūsų baimes, nepasitenkinimą, nepakantumą kitokiems žmonėms, patyčias. Dėl edukacijos, žinių trūkumo kyla pasipriešinimas, pyktis, agresija, nukreipta tiek į aplinką, tiek ir į save.

Kad ir kaip norisi tikėti, jog mano aplinkoje stereotipiškai apie kūną ir jo išvaizdą galvojančių žmonių yra mažai, tačiau vis nustembu ir šiek tiek nusiviliu, kai jų veiksmai parodo kitką. Turbūt dar turės praeiti daugiau laiko, kol mes atsiplėšime nuo stereotipinių grožio standartų ir praminsime edukacijos takus, daugiau apie tai kalbėsimės ir žinosime, kaip kalbėtis.

LowAir/MeTwo | Tito Falkausko nuotr. iš festivalio „PĖDOS“

Pati pripažįstu: kartais į tam tikras šokėjų replikas apie išvaizdą, atrodo, tiesiog gaila laiko reaguoti, netgi sunku parinkti tinkamus žodžius. Ir kai dėl laiko stokos ar tiesiog iš baimės, kad nežinome, kaip reaguoti, nutylime, taip ir velkasi tolyn visa tai… Būtent tai buvo viena iš priežasčių įkurti „Savoj krūvoj“ – erdvę pasikalbėti, kurti, turėti daugiau progų pasakyti tai, ko nesugebi per trumpesnį laiką.

Airida, o kaip laikui bėgant keitėsi Tavo santykis su kūniškumu, savo kūnu, ypač kai kasdien susiduri tiek su jo galimybėmis, tiek ir su ribotumu?

Geras klausimas, ir keista, kad niekas iki šiol man nebuvo jo uždavęs.

Man atrodo, kad kaip žmogus turiu gana draugišką santykį su savo kūnu. Kartais mano partneris Laurynas pastebi, kad vis pabrėžiu, jog man, pavyzdžiui, nepatinka, kaip atrodo mano kojos ar pan. Tačiau išties savo kūno nesigėdiju ir neturiu didelių kompleksų. Jei reikėtų, galėčiau šokti ir nuoga.

„Susigyventi su mintimi, kad nebegali tiek daug, kiek galėjai anksčiau, yra jautrus, atidus, atjautos reikalaujantis pokalbis su savimi.“

Tačiau kaip šokėja turbūt nuo kokių 22 metų mėginu susigyventi su tuo, kad neturiu tokio lankstaus kūno, kokio norėtųsi, kokį turi baleto mokyklose besimokantys žmonės. Aš tiesiog neturiu reikiamų fiziologinių duomenų nuo pat vaikystės. Šiandien tai jau priimu kur kas švelniau, galiausiai lankstumo stygius man neužvėrė šokio durų. Ėmiau galvoti, kaip kitaip galėčiau šokti, kaip savo kūną ir kūniškumą įprasminti ne per špagatus, kojų kilnojimą ar kitus man sunkiai įmanomus judesius, bet per terapiją, savirefleksiją, žinučių perteikimą judesiais.

Galvodami apie tai, ką dar kūnas gali nuveikti, išskyrus dalyvavimą čempionatuose, battleʼuose, šou (ten dažniausiai rodoma vien technika ir pamirštamas dėmesys psichologinei ir fizinei savijautai), su Laurynu ir priėjome prie teatro idėjos. Ilgainiui prisijaukinau mintį, kad, nors ir neįstengiu iškelti kojos virš galvos ar padaryti tobulos virvutės, galiu rasti kitų būdų, kaip įprasminti savo veiklą per judesį ir šokį.

Dabar išgyvenu nemažą kūno kaitą, kuri vyksta dėl amžiaus. Bandau susigyventi su kūnu po karantino, kai neturėjau didelio krūvio (šokimas prie kompiuterio nėra lygus šokimui salėje). Dėl dvejų metų karantine ir mano amžiaus, medžiagų apykaitos lėtėjimo kūnas tapo šiek stambesnis, tingesnis, jam išjudinti reikia daugiau pastangų nei anksčiau. Ir nors dabar tempas stiprėja, bet jaučiu, jog daugiau pašokus jau yra sunkiau atsigauti. Susigyventi su mintimi, kad nebegali tiek daug, kiek galėjai anksčiau, yra jautrus, atidus, atjautos reikalaujantis pokalbis su savimi. Sakau sau, kad nuo to nereikia bėgti ar slėptis: reikia tiesiog būti, gyventi, ieškoti būdų, kaip džiaugtis ir įveiklinti kūną tokį, koks jis yra šiuo metu. Nors fiziškai kūnas gali mažiau, tačiau mano edukacinės, pedagoginės veiklos patirtis tiktai stiprėja, gerėja. Priimti savo kūną tokį, koks jis yra dabar, man labai gražu.

Yra daugybė nuostabių šešiasdešimtmečių ar septyniasdešimtmečių šokėjų. Jei jie scenoje gali būti paveikesni net už dvidešimtmečius, tai kodėl aš negaliu irgi tokia būti ateityje ir įkvėpti kitų? Tai mane labai motyvuoja ir skatina nesustoti.

Kada Tu jautiesi labiausiai, pagarbiausiai besirūpindama savo kūnu? Kaip tai darai?

O, dažniau linkėčiau ir sau pačiai šį klausimą užduoti. Dažnai su Laurynu diskutuojame, kad nepakankamai gerbiame savo kūną, per daug jį nualiname esant labai dideliam tempui. Kokius trečius ar ketvirtus metus stengiamės skirti daugiau laiko kūno priežiūrai. Einame į jogos užsiėmimus, Laurynas sugrįžo į pilatesą, kurį anksčiau lankydavome dviese. Sportuojame namuose, bent jau stengiamės dažniau išsitempti, o dabar į dienos rutiną grąžiname rytinius krosiukus po mišką. Visada labai padeda kokybiškas poilsis ir miegas. Jei pavyksta nesusivėlinti nueiti miegoti ir su ramiais, lėtais judesiais, pasirąžant atsikelti – tai būna geriausias ryto ritualas.

Taip pat dabar sąmoningai vengiu monotonijos per pamokas ir daug sykių nebekartoju to judesio, nuo kurio paskausta keliai ar nugara.

Ar turite per laiką išgrynintų metodų, būdų, kaip padėti atskleisti žmogaus, jo kūno potencialą?

Vis ieškau būdų, kaip išlaisvinti kūną, kaip prieiti prie žmogaus, leisti jam išsikalbėti, atsiskleisti. Nuoseklus ėjimas pedagogo keliu atvedė prie proceso, tapusio ir meniniu kūriniu-spektakliu, ir metodų rinkiniu, kurį taikysime važinėdami po regionus, įvairias mokyklas. Taip jį ir vadiname – „Savos krūvos“ metodas. Jo esmė labai paprasta. Tai laikas, skirtas nuoširdžiam, paprastam bendravimui. Mokyti kitą žmogų, perduoti savo žinias ir patirtį yra pats prasmingiausias kultūrai ir žmonijai dalykas. Tikiu, kad svarbu yra ne tik kokybiška pamoka, metodai ir pan., bet ir nuolatinis žmogui atsiverti tinkamų sąlygų ieškojimas. Individualus laikas ir tikras bendravimas su žmogumi gali išlaisvinti ir išmokyti geriau nei įvairios užduotys ar metodai.

Neseniai važiavome į Anykščius, kur pristatėte „Savos krūvos“ metodą, kartu važiavo ir spektaklio kūrybinė grupė. Jai leidome pristatyti šį projektą bendraamžiams savo kalba. Ir pats spektaklis parodė, jog labiausiai visiems mums trūksta kokybiško, tikro, nuoširdaus laiko su kitu, ryšio su savo šeima kūrimo. Tai ir didžiulė vertybė, ir geriausias mokymo metodas.

„Low Air“ dirbate ne tik su jaunimu, bet ir su vyresnio amžiaus žmonėmis, tiesa?

Tiesa, Laurynas dirba su senjorais. Labai norime paskatinti vyresniąją kartą išsišokti, patirti smagų fizinį aktyvumą, išreikšti savo mintis. Pastebėjome, jei pamokų apraše nurodome renkantys 30+ grupę, tai trisdešimtmečiai ir susirenka. Kitus sykius reikės nurodyti, kad renkame nuo 50 ar 60 metų žmonių grupę. Yra tokio amžiaus šaunuolių, kurie ir į pamokas, skirtas vyresniems nei 30 metų, ateina, bet jų – vienetai, norėtųsi, kad būtų daugiau. Šokis yra ne tik judėjimas, bet ir emocinė iškrova, bendruomeniškumas. Būtent tai labiausiai žmones ir motyvuoja likti, šokti.

Kaip Tu manai, kur glūdi Jūsų su Laurynu bendros pedagoginės, kūrybinės veiklos sėkmė?

Man regis, ji kyla iš to, kad mes nuolatos diskutuojame, stimuliuojame vienas kitą, prieštaraujame vienas kitam, ieškome jungčių. Ir manau, kad tai darome sveikai, be įsižeidimų ir tylos pauzių, o tuose nuolatiniuose debatuose labai gerai išryškėja mūsų abiejų tapatybė. Be to, ta sveika trintis mus skatina būti smalsius, veiklius ir nesustoti.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!