At seventeen, I started to starve myself

I thought that love was a kind of emptiness

And at least I understood then, the hunger I felt

And I didn’t have to call it loneliness

We all have a hunger

Florence and the Machine, Hunger

Pradėsiu nuo išpažinties – šį tekstą rašiau dar prieš įvykius Ukrainoje, po kurių jis atrodė visiškai nebetinkamas šiems laikams. Rašyti apie gyvenimo alkį, kai kažkas alksta realiai, bėga su kūdikiais ant rankų į nežinomą šalį ar lieka bombarduojamuose namuose ir į savaitės pirkinių sąrašą įtraukia ingredientus Molotovo kokteiliui atrodė nepadoru, gėda, neempatiška. Bet tada pamačiau pabėgėliams reikalingų daiktų sąrašus, kuriuose yra ir rankų kremas, ir plaukų tiesintuvas, ir pagalvojau, kad alkstu gyvenimo ne viena ir kad alksta jo žmonės net ir didžiausių iššūkių laikais.

Prieš kurį laiką mano sūnus paklausė, kokios vienos supergalios paprašyčiau raganos (pasirodo, jos tai gali suteikti). Nenurimau kokią parą, kol nenušvito Edisono lemputė – norėčiau supergalios gyventi kelis gyvenimus vienu metu. Nes iki šiol nežinau, kaip į vieną gyvenimą sutalpinti visą didžiulio ir spalvingo pasaulio pažinimą su jo jūromis ir miškais, žmonėmis ir susitikimais, paveikslais ir muziejais, muzika ir knygomis, saulėlydžiais ir laužais, ką jau ir bekalbėti apie nuolatinį rūpestį, kaip užauginti gerą žmogų.

Donatos Buivydės koliažas “Just a pinch of salt”.

Pamenu, kai atvažiavau studijuoti į sostinę iš gimtojo miestelio, kuriame buvo išbandyta viskas, nuo violončelės iki skautiško kaklaraiščio iki dailės mokyklos iki popchoro, visos gatvės išvaikščiotos skersai išilgai x n, tai Vilnius man atrodė toks megapolis, turintis tiek pasiūlyti, kad ėjau visur iš eilės neturėdama jokio filtro, kad gal ir ne kokios reputacijos tas klubas, o ir tie muzikantai ne visai aukščiausio lygio, ir gal tas spektaklis nuobodokas. Bet gyventi mieste, kur gali kasdien eiti į kino teatrą ir Mc’Donalds buvo gabalėlis svajonės išsipildymo.

Kol kažkuriame taške supratau, kad visko nei aplankysiu, nei pamatysiu, nei išgirsiu, nei reikia. Bet tada jau turėtas, o šiandien jau ir viešu pašaipų objektu tapęs „fear of missing out“ širdy liko – jausmas, kad gyvenimas bėga pro šalį, o aš ir vėl pražiopsojau dar vieną premjerą, atidarymą, įvykį, kažką svarbaus, be ko mano gyvenimas netenka kokio tai esminio elemento. Be ko kažko svarbaus netenku aš pati kaip asmenybė.

Norėčiau mokėti gyventi paprastai, kukliai ir būti tuo patenkinta. Bet tas sielos alkis – jo neužkiši skaniausio kugelio receptu, nes viskas, ko ji prašo, yra kelionės, nauji kvapai, Rumi ir Radauskas, atradimai ir net praradimai, spalvos ir purslai. Toji siela, besotė, drįsta svajoti apie gyvenimą, tarsi simfoniją – ryškią, sodrią, aistringą ir neinančią į jokius kompromisus su „gana“.

Kažkada stumdydama vežimėlį draugei pasiguodžiau, kaip kasdienybė atrodo pilka ir nyki, pasislėpusi tarp košelių, skalbinių ir suskaldyta į punktyrą maitinu – kažką skubu padaryti iki kito maitinimo. Ir ji taip išmintingai man tarė: „Suprantu, tau trūksta dvasingumo kasdienybėje“.

Ir nors dvasingumas kai kam vis dar labiausiai siejasi su religiniais patyrimais, bet kartu jis taip gerai nurodo į tą siekį aukščiau geriau stipriau, tą pakylėtumo norą, tą atsisakymą, tiesiog niekaip nepažabojamą vidinį protestą nesitaikyti su gyvenimo drungnumu. Kaip ir nešalta, bet širdis prigesusi.

Gal todėl esu labiausiai pusėje tų, kurie sako, kad geriausias atsakas karui – gyventi toliau, ir gyventi gražiai ir džiugiai, nes gal priešybė karui yra ne taika, o klestėjimas? Ir tas plaukų tiesintuvas, ir mano asmeninė patirtis tik paliudija, jog kvepintis ir raudonai dažytis lūpas norisi ir sunkiai sergant, ir einant į laidotuves, ir išverkus upę po išsiskyrimo. Gal išgyventi – tai manifestuoti gyvenimą sunkiausiose akimirkose, tragizmo akivaizdoje, net ir milžiniškame stygiuje keliant galvą aukštyn su viltim, kad viskas tik į gera, užsipildys viskas, kas tuščia, o kai ant stalo nėra duonos, visada atmintyje yra eilėraštis.

Valterio Zhara nuotr.

Be abejo, visiems mums reikia šiltų batų, pilno skrandžio ir raktų nuo namų kartu su mėgiama muzika, šventėmis ir ritualais bei knygų puslapiais – duonos ir druskos, kaip sakoma, ir vis tik kai kurie iš mūsų atsisakytų duonos už trupinėlį druskos. Kaip Kerė vienoje iš „Sekso ir miesto“ serijų pasakojo už paskutinius pinigus pirkdavusi ne maisto produktus, o „Vogue“ žurnalą: „When I first moved to New York and I was totally broke, sometimes I bought Vogue instead of dinner. I found it fed me more.“

Juk ir M. Gimbutienė, mėgusi sakyti, kad „kaip yra, taip gerai“, tuo pačiu savo laiškuose vyrui Jurgiui rašė, kaip jai trūksta vyno, bohemos ir pokalbių.

Pokalbis galbūt yra tas raktinis žodis ir atsakymas į klausimą man pačiai sau, iš kur tas nenuilstamas vidinis spurdėjimas ir jausmas, kad negana. Pokalbis su paveikslu. Pokalbis su knyga. Pokalbis su savimi tyloje. Pokalbis su nauju pažįstamu. Pokalbis su pažįstamu nuo pirmos klasės. Pokalbis, užkuriantis smegenis, pokalbis, sužadinantis jausmus, pokalbis, raminantis, guodžiantis, verčiantis juoktis iki pilvo plyšimo ar praryjantis laiką savo gyliu ir įžvalgomis. Pokalbis, po kurio įsižiebia viltis, pokalbis, kad aš tikiu tuo pat, kuo ir tu, pokalbis, kaip mes viską drauge įveiksime.

Negali būti gana gerų pokalbių. O pokalbio reikšmė galbūt devalvuojasi labiausiai dėl to, kad kalbiesi apie tą patį, kartais net labai daug, bet nieko apie tai, kas pildytų sielą. Kur ėjai, ką valgei, ką sutikai – tik prieangis. Kaip jauteisi, kas patiko, ką supratai, o kaip tu manai, o kas tu, o kokia tu knyga – čia yra pokalbis. Kaip dažnai mes liekam prieangyje su kitais, bet dar dažniau –  su savimi, gyvendami autopilotu ir kas rytą nepaklausdami savęs – koks aš šiandien? Juk kasdien – vis kitas, skamba įžvalga iš pokalbio dvidešimties kvadratinio metrų dydžio juvelyro namų-dirbtuvių.

Vaikystėje visad svajojau groti pianinu, bet tėvai į muzikos mokyklą užrašė tik tada, kai pianino klasėje jau nebuvo likę vietų ir buvau per didelė laukti kitų metų. Vienintelė laisva vieta bebuvo likusi violončelės klasėje – apie tokį instrumentą devynerių aš nieko nebuvau girdėjusi. Atkentėjau vienus mokslo metus, su dideliu ir nepatogiu instrumentu tarp kojų, tikrai nelengvai prisijaukinamu – pusmetį net stryko į rankas niekas neduoda, vien pirštus ant grifo mokaisi dėlioti. Po tų metų mama sureagavo į mano ryškiai psichosomatinius pilvo skausmus kaskart, kai reikia eiti į muzikos mokyklą, ir nutarė nebeversti. Taip violončelės projektas liko vaikystės dienų užmaršty, kol nebuvo prisimintas praėjus 25-eriems metams.

Kai savo išmintingajai draugei pasidalinu abejone, ar protingai elgiuosi kone paskutinius pinigus atiduodama violončelės pamokoms ir vidury dienos važiuodama mokytis nelaikyti įtampos riešuose ir stiprinti mažąjį pirštelį bei mažorinės gamos, ji primena, kad mokosi kinų kalbos for no reason. Abi juokiamės viena iš kitos gavusios patvirtinimą, kad yra klausimų, į kuriuos nereikia logiškų, argumentuotų, racionalių – išvis jokių – atsakymų. Pokalbis įvyko.

Mane mama vaikystėje mokė, kad yra žodis „noriu“, ir yra žodis „reikia“. Visai su ja sutinku, tik turbūt tai, ko noriu, ir tai, ką daryti reikia – tuos sąrašus sukeisčiau vietomis. Nes „Titanikui“ skęstant muzikantai grojo valsą, o aš vietoj skudurėlio dulkėms valyti vis pasirenku žirkles koliažui, violončelės stryką ar tiesiog muziką ir šokį.

Matyt, mano Maslow piramidė stovi ant smaigalio.

Nestabilu, aišku, supasi, kartais – pavojingai.

Baisu, kad nukris ir suduš kaip arbatinukas iš Samuelio Bako paveikslo.

Bet tada, kaip sako dvasingieji, pro plyšius galės skverbtis šviesa.

O šviesos reikia visada.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!