Šiuolaikinės moterys yra nuostabios. Jos viską gali pačios. Užsidirba pačios, save laimingomis daro pačios, motyvuoja ir įkvepia save pačios, visus iššūkius ir gyvenimo metamas sunkias situacijas sprendžia pačios. Už epitetą nepriklausoma šiandien madingesnis ir labiau cool nebent žodis tvarumas. Gali jausti priklausomybę nebent nuo artisaninės kavos, kelionių ar online kursų (juk reikia save nuolat tobulinti), bet ginkdie jokiais būdais šiuolaikinė moteris negali būti priklausoma nuo vyro. Nes ar už tokias šiuolaikines moteris mes kovojome? Ne, sufražistės tyliai verkia kamputyje.

Ironizuoju, žinoma. Bet kaip žmonai ir mamai šitas „būk nepriklausoma“ pasaulis atrodo iliuzinis. Juk aš esu labai priklausoma dar ir nuo trijų vyrų dienotvarkių, valgymo įpročių, miego režimo, pomėgių ir nuotaikų. Ir ne dėl to, kad nesugebu brėžti ribų, esu nesavarankiška ir negebanti visko sau suteikti pati, o dėl to, kad bet koks santykis ir ryšys yra priklausomybė – abipusė.

Dar daugiau – dabar gausu pareiškimų, kaip turi pirma atrasti save, nurimti vipasanose, būti bent keletą savo svajonių pavertusi realybe ir turėti platų socialinį ratą. Tik tada, kai jau būsi štai tokia fully self-made, būsi pasiruošusi sutikti tokį patį save kelionėje į Himalajus atradusį vyrą, ir galėsite kurti gražius ir tvirtus santykius.

Tačiau tokiame diskurse lyg ir pamirštama, kad anksčiau ar vėliau visiems mums „nutinka“ gyvenimas. Tai yra nutinka dalykų, kurių mes nei suplanuosime, nei surežisuosime. Ir dažnai nutinka jų visai ne tada, kai mes planuojame ar režisuojame.

Aš savo vyrą sutikau, kai jaučiausi blogiausia savo versija. Niekaip netilpčiau į šiuolaikinių motyvatorių kalamus rėmus apie spinduliuojančią, savimi pasitikinčią ir stipriau nei Žemė Mėnulį traukiančią prie savęs moterį. Ir ne tik todėl, kad po vasaros JAV buvau priaugusi daug svorio – tai tuomet atrodė pasaulio pabaiga, bet ir todėl, kad tikrai nelabai supratau, kas yra meilė sau, o savivertė svėrė kokį gramą. Iki šiol negaliu patikėti ir bandau kažkokiu būdu suvokti, kaip mane tokią galėjo pastebėti ir dar įsimylėti. Skamba kaip blogiausias kai kurių moterų instagramo įrašas – įsimylėjimas iš šitokio meilės ir pa(si)tikėjimo savimi trūkumo!

Donatos Buivydės koliažas

Nepaisydama viso to įsimylėjau. Tada dar mano vaikinas man parodė tai, ko nebuvau gyvenime mačiusi. Aš pirmą kartą gyvenime save pamačiau jo akimis – ypatingą, vienintelę, nuo kurios negalima atplėšti akių nei rankų. Kuri gali viską. Kuri yra nuostabi net tada, kai jai labai nesiseka. Pamenu, dalyvavau vieno šokių projekto atrankoje – pasirodžiau blogai, jaučiausi sugniuždyta, o gėdos jausmas buvo tokio dydžio, kad galvojau, kaip sutikusi jam pažiūrėsiu į akis. Buvo šaltas sausio vakaras tada dar baisiai nudrožtame ir kur kas mažiau sakraliai vadintame Sereikiškių parke, snigo, tylu ir tuščia, kai žibintų nušviestu keliuku pamačiau ateinantį jį. Su gėle. Ir pasakė kažką tokio, kaip – aš žinau, kad tu esi puiki šokėja, ir niekas manęs neįtikins kitaip. Tai man tada taip suspaudė širdį, taip apsiverkiau, ir taip nutinka kaskart, kai iškyla šis prisiminimas – dėl dviejų dalykų. Kad jis man parodė ne tik savo meilę man. Jis man parodė, kad ir aš galiu taip mylėti save pati, ir aš galiu taip sau sakyti. Ir tai yra didžiausia dovana, kurią gali padovanoti vienas žmogus kitam žmogui.

Ar būčiau norėjusi jį sutikti jau tokia išsipildžiusi, žinanti, ko noriu iš gyvenimo, savęs ir kitų, tokia, kuriai nieko nereikia ir kurios ir taip jau visko kupinas dienas vyras tik papildo? Iš šiandieninės perspektyvos žvelgiant – taip, tačiau tada aš buvau visiškai standartinė mergina iš Šilutės, prisižiūrėjusi amerikiečių romantinių komedijų, kaip ateina Jis ir išgelbėja nuo nuobodaus gyvenimo, įpučia pasitikėjimo savimi, parodo naujus horizontus ir dievina iki pirštų galiukų. Ir žinot ką? Taip ir buvo! Ar mes tuokėmės kaip du suaugę sąmoningi žmonės, suprantantys, kas mūsų laukia? Hell, no. Mes tuokėmės taip įsimylėję ir pametę galvas vienas dėl kito, kad tiesiog neįsivaizdavome, jog galėtų būti kitaip. Aš žūtbūt norėjau ne tik meilės – tada norėjau santuokos, pavardės, statuso. Ar galvojau, kad tai yra mane visą užvaldanti meilė, kad vyras mane padarys laimingą? Tikrai taip. Blogiausias instagramo motyvatorės įrašas – numeris du.

Bet nuostabiausia, kad iš visų tų neva „neteisingų“ scenarijų gimė mūsų ryšys, santuoka ir šeima, kuri gyvuoja iki šiol. Nebandau nuneigti vipasanų ir savęs ieškojimo kelio – o ne, nes aš ir pati esu jame. Tik noriu priminti, kad jis gali būti lygiai toks pat ir tada, kai jau esi susituokusi, užmezgusi ryšį. Tada irgi gali keistis ir augti – ir mylinti, supratinga antroji pusė (ir vėl priklausomybė, o ne!) gali labai padėti. Juk kitas žmogus yra mūsų veidrodis, ir nors tokiu atveju dažnai sakoma, kad jis rodo mūsų neigiamas savybes, bet teigiamas, gerąsias, tas, kurios labai arti tobulybės – taip pat. Tai matydamas gali įkvėpti ir padrąsinti.

Todėl, kad ir kokia graži ir siektina idėja antrąją pusę sutikti tuomet, kai pats esi labai įsižeminęs emociškai, finansiškai ir visaip kaip, bet kartais nebūni, ir vis tiek sutinki. Ir kuri tą pagrindą drauge. Kloji vertybinius pamatus, plytą po plytos statai kasdienybę ir dengi saugumo ir ramybės stogą. Ir gražus tas namas, dviejų žmonių ne be vargo ir ašarų pastatytas, ir oi kaip kartais kyla iš jo kamino dūmai. Mano močiutė, šiaip jau rami ir tyli moteris, kartą prie Velykų stalo skėlė: „Santuoka – ne bandelė, nepraplėši pažiūrėti, kas yra viduje.“ Ir ji tokia yra nepriklausomai nuo to, ateini po Himalajų ar ne. Ji nenuspėjama, pilna iššūkių ir klystkelių, rytinio erzelio „ne tą maikę padėjai, ne tą košę išvirei“, nutolimo etapų, „vėlįsimylėjaukaippirmąkartą“ etapų, „išvis nežinau, kas man darosi“ etapų. Bet per juos augi ir kuri. Drauge – priklausomi vienas nuo kito.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji