Andrė Balžekienė – komunikacijos specialistė, kino teatro „Pasaka“ vadovė, viena iš projekto „Kinas po žvaigždėmis“ iniciatorių ir knygos vaikams autorė. O dar – žmona, dviejų vaikų mama, sesė ir dukra. Daug vaidmenų vienam žmogui, tačiau visi jie Andrei labai mieli. Tiesa, moteris atvira: „Man pabūti vienai nepavyksta tiesiog savaime. Aš turiu labai sąmoningai suprasti, kad privalai pailsėti ir eiti ilsėtis.“ Kalbėjomės su Andre apie vaikystę, darbą, solo veiklas ir poilsį, kurį ji randa labai neįprastoje vietoje.

Andre, kaip prasidėjo Tavo pažintis su kinu?

Augau Kupiškyje, kur nebuvo kino teatro, bet mano teta gyveno Vilniuje ir pas ją leisdavau vasaros atostogas. Būtent tomis vasaromis eidavome su teta į kino teatrą „Helios“, kuris buvo prie Rotušės. Atsimenu, kad tame kino teatre pirmą kartą pamačiau „Titaniką“. Tad kinas ankstyvuose vaikystės prisiminimuose išlikęs kaip šventė, nes jį žiūrėdavau kitame mieste. Be to, kasdienybėje kiną žiūrėdavau per LRT laidą „Elito kinas“. Vėlyvi tie seansai būdavo, bet iki dabar yra išlikę kai kurie filmai, anuomet padarę didžiulį įspūdį.

Dažnai sakau, kad mano kino supratimas didžiąja dalimi suformuotas Sauliaus Macaičio recenzijų, kurias skaičiau „Lietuvos ryte“. Atsimenu, būdama šešiolikos nuvažiavau į mainų stovyklą Vokietijoje. Tuo metu populiarūs filmai buvo „Šokėja tamsoje“ ir „Traukinių žymėjimas“. Aš jų nebuvau mačiusi, bet įdėmus recenzijų skaitymas man leido apsimesti, kad esu mačiusi, ir palaikyti pokalbį.

Žurnalistikos studijos buvo Tavo sąmoningas pasirinkimas ar labiau atsitiktinumas?

Tuo metu man kažkaip susišvietė, kad žurnalistiką studijavo tokie labai faini žmonės kaip keliautojas Matas Šalčius. Be to, man visada sekėsi rašyti ir galvojau, jei įstosiu į žurnalistiką, galėsiu ir rašyti, ir šitos specialybės žinias pritaikyti praktiškai. Tačiau pirmą pusmetį nusivyliau, nes didžiausias dėmesys buvo skiriamas ekonomikai, verslui, politikai, o kultūros žurnalistai laikyti neišsipildžiusiais menininkais. Bet studijas baigiau, nes esu iš tų žmonių, kuriems reikia baigti pradėtus dalykus.

Gretos Skaraitienės nuotr.

Aišku, aš nieko nekeisčiau, nes ten sutikau labai daug gerų žmonių. Mano geriausios draugės yra kursiokės. Ir šiandien vadovaudama „Pasakai“ jaučiu, kad mano pagrindinis išsilavinimas yra iš komunikacijos srities, nes man ji yra aiškiausiai suprantama. Bet tiems, kurie dabar svarsto rinktis žurnalistikos studijas, pirmiausia rekomenduoju pabaigti kažką kita ir tik tada studijuoti ją.

Kino teatrui „Pasaka“ vadovauji jau daugiau nei 10 metų. Kokia buvo jo pradžia? Įtariu, kad įkurti nekomercinį kino teatrą Vilniuje buvo nelengva?

Mano santykiai su „Pasaka“ su pertraukomis tęsiasi nuo jos įkūrimo pradžios. Pradžioje aš buvau programos sudarytoja, paskui komunikacijos žmogus, po to vadovavau, vadovauju ir dabar. Tam tikru laiku nedirbau visai, o paskui grįžau. Kadangi šis verslas yra mūsų šeimos, turėjau ir dabar turiu galimybę atsitraukti ir sugrįžti.

„Pasaką“ įkūrėme iš aistros ir meilės kinui. Neprisimenu, kad laikėme tai sunkumu, nes buvome pilni jaunystės polėkio, mokėmės iš proceso. Tai, ką darėme, neturėjo, aiškios struktūros. Atsimenu, kad buvo labai smagu, įdomu ir nauja, nes toks privatus arthouse kino teatras Vilniuje neegzistavo.

Ar jauti, kad kino žiūrovas Lietuvoje nuo to laiko, kai įkūrėte „Pasaką“, pasikeitė?

Taip, tikrai pasikeitė. Man atrodo, visų kine dirbančių partnerių (kino teatro „Skalvija“, kino festivalių „Kino pavasaris“, „Scanorama“) pastangomis kasmet rodant europietišką, nepriklausomą kiną, žiūrovai pasikeitė, tapo atviresni ir jų skaičius auga.

Vienas mano kolega kartą yra pasakęs, kad nesilanko dramos teatre, nes jam neįdomu žiūrėti į kančią ir apsunkinti savą gyvenimą. Tada pagalvojau, kodėl kai kuriems žmonės patinka žiūrėti sunkius spektaklius ir filmus. Kodėl Tu žiūri sunkius filmus?

Gal todėl, kad kino teatras yra saugi vieta patirti įvairių emocijų. Žiūrėdamas filmą žinai, kad emocijos yra ne tavo, gyvenimai yra ne tavo. Nors tu į juos įsijauti, išgyveni, patiri, keli klausimus, bet uždarai kino teatro duris ir grįžti į savo gyvenimą. Mes, žmonės, turime vaizduotę, mus domina kiti pasauliai, ne vien tik tas, kuriame gyvename. Kinas leidžia trumpam pagyventi kitoje aplinkoje, pavyzdžiui, nusikelti į viduramžius arba ateitį.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Tavo gyvenimas iš šalies atrodo kaip naujas projektas po naujo projekto. Kaip ieškai pusiausvyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo? Ar Tau svarbi atskirtis? Ar Tavo gyvenime šios dvi sritys yra stipriai persipynusios?

Projektas po projekto ir kino teatras – kaip nenutrūkstama grandinė. Manau, kad atskirties galėtų būti daugiau, bet kai turi savo verslą, jos iš tikro niekada daug ir nebūna. Vis dėlto šiame gyvenimo etape esu labai dėkinga ir laiminga dėl savo artimiausių kolegų, kurie tikrai labai savarankiški, atsakingi ir myli „Pasaką“ kaip savo. Todėl aš turiu pakankamai daug laisvės, o taip buvo tikrai ne visada.

Toks darbas, kai projektas eina po projekto, man patinka. Tu žinai projekto pradžią ir pabaigą. Tokiu būdu yra kur kas lengviau palaikyti motyvaciją ir įvertinti rezultatus. Jeigu tarp projektų dar turėtum ir pertraukų, iš viso būtų labai smagu.

Kas Tau svarbu renkantis komandos žmones?

Man labiausiai svarbus jų noras, nes viso kito galima išmokti. Aš irgi daugybės dalykų, kurių man reikia dabar, studijuodama žurnalistiką nesimokiau. Apskritai save laikau gana atvira skirtingiems žmonėms. Tai laikau labai didele asmenine vertybe. Mūsų komandos narės yra gana skirtingos, ir mes leidžiame viena kitai būti skirtingomis. Gal mane ir truputį nervina, kaip kitas žmogus dirba, bet suprantu, kad jis papildo mane. Jeigu apsupčiau save tokiais pat kaip aš žmonėmis, būtų tragedija (juokiasi). Bet tikrai reikia būti sąmoningiems, reikia norėti pasikeisti, o tai sunku. Yra sričių, kuriose aš nenoriu keistis. Bet tikrai yra ir tokių sričių, kuriose noriu. Svarbu nepasiduoti įsitikinimui, kad man jau trisdešimt devyneri, todėl aš pasikeisti jau nebegaliu. Manau, kad mes galime keistis visą gyvenimą, jei matome, kad yra toks poreikis.

Prieš metus baigei ISM vadovų magistratūrą. Kaip šios studijos atsirado Tavo gyvenime? Ko išmokai?

Visada žinojau, kad noriu dar mokytis, nes neturėjau magistro laipsnio. O šias studijas buvau seniai numačiusi ir galvojau, kad norėčiau baigti, nes jos stipriai susijusios su mano darbu. Programos kūrėjai norėjo į ją įtraukti kultūros vadovų. Tame procese dalyvavo mano bičiulis, „Kino pavasario“ vadovas Algirdas Ramaška, kuris man ir paskambino, pasiūlė studijuoti, o aš sutikau. Bet iš tikro buvo labai sunku. Padariau klaidą, nes nepagalvojau, kad mano sūnui tuo metu dar nebus net dvejų metų. Be to, aš, kaip ir kiti, turėjau savo darbą, o mokytis reikėjo daugiau nei galvojau. Buvome penkiese iš kultūros srities, o kiti buvo įvairių verslų atstovai.

Gretos Skaraitienės nuotr.

Labai daug ko išmokau, nes daugelio dalykų tiesiog nežinojau. Studijos leido suprasti, kad pagrindinis iššūkis bendradarbiavime esame mes patys ir mūsų tarpusavio santykiai. Daugiausiai problemų kyla dėl to, kad žmonės nevienodai supranta dalyko svarbą, nevienodai jaučia vieni kitus. Tai, kas man atrodo savaime suprantama, kitam gali tekti paaiškinti. Šių dalykų reikia mokytis, ir visai nesvarbu, kokio dydžio yra tavo verslas.

Be to, kad žinios buvo neįkainojamos, studijos tapo labai brangia patirtimi dėl sutiktų žmonių. Mūsų amžiuje nelengva užmegzti tikrą, atvirą ryšį, tarsi nesusidaro tam palankios aplinkybės. O dabar mes, būdami brandaus amžiaus, staiga vėl tapome studentais ir susidraugavome.

Kaip Tu ilsiesi?

Aš net nežinau, kaip ir kada ilsiuosi, nes kai turi ir darbą, ir mažų vaikų, ir namų ūkį, visos ribos labai prasitrina. Geriausiai pailsiu derindama buvimą su brangiais žmonėmis ir buvimą vienai. Man labai svarbi yra šeima. Visą laisvą laiką noriu praleisti su vaikais. Man jie yra įdomūs žmonės. Įdomu matyti, kaip jie auga, kas jiems patinka, kokios muzikos klausosi ir panašiai. Esu labai laiminga, nes mano šeima yra brolis, mama, teta, tėtis – visi esame labai artimi. Laisvalaikis labai artimų šeimos narių būryje mane džiugina. O kai noriu, kad visi paliktų mane ramybėje (juokiasi), labiausiai patinka skaityti, vaikščioti po mišką, minti dviratį. Šios veiklos suteikia man ramybės. Su drauge Gabriele mokomės žaisti tenisą. Nors treniruotė trunka tik valandą, bet per tą laiką aš visiškai perkraunu savo smegenis, susikoncentruoju į kažką kita ir labai atpalaiduoju.

Mano vyras kartais sako: „Bet tau nereikia pabūti vienai. Man reikia, o tau ne.“ Aš sakau jam, kad man reikia pabūti vienai, bet moters mindsetas, kuris, atrodo, kultūriškai per tūkstančius metų išliko toks, kad apie save galvoji paskiausiai. Jeigu nėra galimybės pabūti vienai, tai tu jos ir nepasiimi. Tad ir man pabūti vienai nepavyksta tiesiog savaime. Turiu labai sąmoningai suprasti, kad aš privalau pailsėti ir eiti ilsėtis.

Kaip dažnai būni viena?

Pavyzdžiui, dabar esu viena, nes šeima prie jūros, o aš „Kine po žvaigždėmis“ ir tvarkau darbo reikalus. Man iš tikro kartais užtenka ir porą valandų pasivaikščioti ar valandą paminti dviratį, ir jau grįžtu lyg kitas žmogus. Ypač tai jausdavau tada, kai vaikai buvo maži ir jiems manęs labai reikėjo fiziškai. Dėl to kartais užtekdavo išeiti į parduotuvę, ir jau sugrįždavau lyg kitas žmogus.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Kaip dažnai leidi sau nieko neveikti?

Anksčiau užsiimdavau meditacija. Tai būdavo nieko neveikimo laikas. Sakyčiau, kad vaikščiojimas tam tikra prasme yra nieko neveikimas, nes vaikštai, savo mintis nuo kažko atitrauki. Bet iš tikro nelabai leidžiu ir jaučiu, kad dauguma šiuolaikinių žmonių atsakytų, kad neleidžia sau nieko neveikti. Kai atsisėdi, telefonas vis tiek traukia paskrolinti.

Pastebėjau, kad auginant vaikus ir neturint intensyvios darbinės veiklos, po kurio laiko man labiau norėdavosi nieko neveikti. Matyt, vadybinis, organizacinis darbas taip įtraukia, kad sunku pereiti prie visiškai kito modelio. Tu net nesupranti, kiek tai padaro žalos, iki perdegi ir atsiduri nelabai malonioje padėtyje.

Kalbėdama su Tavimi atsiminiau, kad man labai patinka eiti į turgų. Tai mane labai atpalaiduoja. Svarbiausia, kad būtų daug daržovių ir spalvų. Aš esu pamišusi dėl jų (juokiasi). Tiesiog ten atsigaunu, noriu su visais kalbėtis, noriu visą turgų nusipirkti. Mudvi su dukra ką tik grįžome iš Sicilijos. Katanijoje nuėjome į daržovių turgų, kur nusipirkau 2 kg Tropėjos svogūnų ir juos parsivežiau į Lietuvą, nes buvo labai gražūs, dideli ir mėlyni (juokiasi). Dukra mane išvedė iš turgaus sakydama: „Mama, valdykis.“ Mat aš nusipirkau vieną, kitą, trečią.

Kita mano aistra yra vaikiškos knygos. Galiu sakyti, kad neišleisiu niekam pinigų, nieko man nereikia. Bet jei einu pro knygyną, netikėtai galiu kokias penkias knygas nusipirkti (juokiasi). Oficialiai jas perku vaikams, bet jos man ir pačiai labai patinka.

Iš to, ką girdžiu, darau išvadą, kad esi komunikabilus žmogus ir Tau patinka bendrauti, ar taip?

Taip, man patinka bendrauti ir su visokiais nepažįstamais žmonėmis. Mano dukra sako, kad nereikėtų tiek chatinti su visokiomis pardavėjomis ir pan. Bet man atrodo, kad visi žmonės nori būti pamatyti ir net mažas pokalbis, kuris nebūtinai kažką daug reiškia, praskaidrina momentą ir daro aplinką malonesnę. Tai jei aš esu geros nuotaikos ir energijos, man tiesiog patinka bendrauti su įvairiais žmonėmis. Jei ką nors tai nervina, atsiprašau iš anksto (juokiasi).

Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Mes su dukra Onyte turime kodą veidrodiniai neuronai, kuris reiškia, kad kitas atliepia tai, ką tu jauti ir parodai savoveido išraiška. Pavyzdžiui, važiuojame mašina ir aš sakau: „Veidrodiniai neuronai.“ Sustojame prie sankryžos, aš matau, kad šalia mašinoje sėdi į rūpesčius paniręs vyras, žiūriu į jį ir šypsausi. Ir kažkaip taip nutinka, kad anksčiau ar vėliau jis irgi į mane pasižiūri ir nusišypso. Tą momentą mums abiem diena atrodo truputį geresnė.

O Tu dažniau žiūri filmus namie ar kino teatre?

Dažniau žiūriu kino teatre, nes kol namuose užmiega mažas vaikas, jau pasidaro pakankamai vėlu, kad ryžčiausi žiūrėti filmą. Be to, esu emocionalus žmogus. Mane labai paveikia filmas, ir po jo negaliu užmigti. Buvo etapų, kai šeimoje turėjome įvairių tradicijų, pavyzdžiui, sekmadienį žiūrėti filmus. Bet dabar labai mėgstu ištrūkti ir viena pažiūrėti filmą kino teatre. Tai vien mano laikas.

Šiemet festivalyje „Kinas po žvaigždėmis. Junior“ žiūrėjau visus filmus. Net ir į tų, kuriuos rodėme kelis kartus, seansus ėjau visus, nes labai norėjau juos pažiūrėti su vaikais. Vis dėlto mane kažkaip traukia vaikiška auditorija ir manau, kad nebūtinai dėl to, kad mano vaikai yra maži. Šiais metais perskaičiau knygą „Anė iš Žaliastogių“, kuri yra XX a. pradžios literatūros klasika. Man ta knyga tiesiog įkrito į širdį. Rašymo stilius, herojė, jos naivumas ir grožėjimasis pasauliu – jaučiausi kaip sutikusi sielos draugę.

Galvoju, gal aš dar neišgyvenau paauglystės. Niekada apie tai labai rimtai nemąsčiau ir jokiame psichologo kabinete nenagrinėjau. Bet gal yra kažkas nepabaigto (juokiasi).

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee