Sociologas, rašytojas, kultūros kritikas, tinklalaidės apie lytiškumą „72 atspalviai“ bendraautorius Artūras Tereškinas jau beveik dešimtmetį domisi emocijų sociologija. Šis naujas mokslas yra didesnio socialinių ir humanitarinių mokslų posūkio dalis. Jo atstovai pripažįsta, jog ne tik racionalumas yra visuomenės bendras vardiklis – esame labiau veikiami emocijų, nei kartais įsivaizduojame. Apie visuomenės emocijas, jų raišką, galiausiai apie dabartinį terapinį gyvenimo būdą mudu ir kalbamės.

Kaip galėtumėte apibrėžti emocijų sociologiją?

Emocijų sociologija yra gana naujas mokslas. Vieni tyrėjai sako, kad ji atsirado tik XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kiti – kad šiek tiek anksčiau. Taigi visai neseniai emocijos imtos suvokti ne tik kaip individo psichikos dalis, bet ir kaip socialinis konstruktas, pradėta tyrinėti, kaip visuomenės emocijos veikia, ką jos mums daro, kaip cirkuliuoja skirtingose gyvenimo sferose. Be emocijų sociologijos, yra daugybė kitų mokslų, kurių atstovai taip pat neseniai susidomėjo emocijų analize. Pavyzdžiui, dabar tai yra labai populiaru istorijoje. Tarkim, ką apie XVI a. žmonių emocijas galime sužinoti iš to laikotarpio šaltinių?

Mokslininkai sako, kad šis susidomėjimas susijęs su „emociniu posūkiu“, kilusiu socialiniuose ir humanitariniuose moksluose tada, kai imta suprasti, jog ne tik protas, racionalumas, bet ir emocijos yra esminės mūsų visuomenėse, kad apskritai didelė dalis mūsų veiklų jomis grįsta, tiktai mes to dar nepripažįstame. Praėjusio amžiaus pabaigoje atsirado ir sąvoka emocinis intelektas, kuri dabar plačiai vartojama ir įvairių organizacijų, ir tyrimuose, o emocijų vadyba tapo mokslu. Šis mokslas gilinasi, kiek vienas ar kitas žmogus geba reguliuoti, valdyti savo emocijas ir naudoti jas geriems tikslams. Deja, daug pavyzdžių rodo, kad mes dar nelabai mokame tai daryti, kad mūsų emocijos (ypač socialiniuose tinkluose) yra kaip sunkiai valdoma upė.

Tyrėja Eva Illouz, kurią labai mėgstu, daug rašo apie emocinį kapitalizmą, meilę, nusivylimą ir kitas emocijas. Ji tyrinėja terapinį gyvenimo stilių, kuris dabar vyrauja mūsų visuomenėse. E. Illouz manymu, terapinis diskursas yra ir formali žinojimo sistema, palaikoma psichologų, gyvenimo koučerių ir kitų veikėjų, ir neformali kultūrinė sistema, matoma kiekvieno iš mūsų kasdienybėje. Tyrėja teigia, kad terapinis stilius yra tapęs kultūriniu ištekliumi, kurį mes naudojame siekdami gero gyvenimo. Todėl nei terapinio stiliaus, nei juo grįsto diskurso visuomenėje neįmanoma išvengti.

Prie terapinio stiliaus ar gyvenimo būdo būtinai sugrįšime. Dar noriu paklausti, koks yra Jūsų paties mokslinis ir asmeninis santykis su emocijų sociologija?

Domiuosi tuo jau kokį dešimtmetį. Mane visąlaik labai traukė paraštinės, marginalinės grupės: kaip jos išgyvena priespaudą, socialinę nelygybę, atskirtį? Mano atliekamų tyrimų objektas varijuoja nuo bedarbių vyrų iki įkalintų moterų. Pavyzdžiui, kaip valdomos emocijos Panevėžio pataisos namuose, kokios emocijos ten vyrauja? Tai viena iš temų, kuri man šiuo metu labai įdomi, į kurią gilinausi rašydamas bendrą su kitais mokslininkais monografiją „Moterys Lietuvos baudžiamojo teisingumo sistemoje: nuo baudimo praktikų iki bausmės patirčių“. Ji jau išėjo.

Susidomėjimas emocijų sociologija susijęs ir su tuo, kad man visada buvo įdomūs lyčių, ypač vyriškumo, klausimai, vyriškos tapatybės ir emocijų santykis. Neseniai dalyvavau Lietuvos šeimų tyrimo projekte: analizavau, kaip tėčiai valdo emocijas prižiūrėdami vaikus, bendraudami su savo partnerėmis. Ši sritis Lietuvoje dar labai apleista – dažniausiai tik psichologai kalba apie emocijas, tačiau kol kas mažai sociologinių tyrimų, kuriuose jos būtų analizuojamos kaip socialinis reiškinys, atskleidžiantis visuomenės vertybes ir nuostatas. Vis dėlto jei suprantame, kokios emocijos yra mus apėmusios, galime jas naudoti tam tikriems tikslams. Pavyzdžiui, savo knygoje „Bjaurūs jausmai“ esu rašęs, kad neigiamas emocijas galima mobilizuoti įvairiems protestams. Gaila, kad Lietuvoje jos naudojamos toli gražu ne progresyviems renginiams ir susibūrimams, tokiems kaip „Šeimų maršas“.

Bet štai karo kontekste matome, kaip daug Lietuvos gyventojų įveiklino savo nerimą, baimę ir pavertė šiuos jausmus pagalbos ukrainiečiams veiksmais.

Taip, iš tikrųjų. Emocijų sociologijoje populiari yra sąvoka depresyvus nerimas. Toks nerimas tiesiog sustingdo žmogų – jis atsiduria tarsi tarp gyvenimo ir mirties, beorėje erdvėje, kurioje jaučiasi visiškai pasyvus, nesugebantis nieko padaryti, užstrigęs aklavietėje. Paradoksalu, kad daugeliui Lietuvos žmonių pavyko išvengti šio depresyvaus nerimo arba jį panaudoti teigiamam tikslui – aukoti Ukrainai ir ją remti.

Savo naujausioje knygoje „Bjaurūs jausmai“ pastebite, kad Lietuvos žmonės yra sukaupę daug neigiamo emocinio kapitalo ir dažnai leidžia jam laisvai reikštis. Kaip manote, kodėl taip nutiko?

Nemanyčiau, kad esame išskirtinė neigiamo emocinio kapitalo visuomenė. Ir kitose šalyse, sustiprėjus socialinių tinklų įtakai, emocinis fonas pasidarė gana neigiamas, žmonės ėmė nekontroliuoti savo neigiamų emocijų ir platinti emocinį triukšmą. Dėl to kalti ir sustiprėję kultūriniai karai; politinės jėgos su labai skirtingomis vertybinėmis nuostatomis ėmė aktyviai kovoti ir atvirai skleisti neigiamas emocijas, kalbėdamos apie šeimą, šeimos vertybes, LGBTQ+ žmones, Stambulo konvenciją ir pan. Neigiamą emocinį foną paveikė ir politinės manipuliacijos – Lietuvos politikai ypač gabūs manipuliuoti tokiomis neigiamomis emocijomis, kaip neapykanta, žiaurumas, įniršis, nerimas, panika. Be to, mūsų šalyje vis dar labai stipri ir gėdinimo kultūra. Tas nuolatinis kitų, kitokių, kitaip mąstančiųjų ir gyvenančiųjų gėdinimas sukuria savotiškus gėdos getus, kurie izoliuoja žmones, paverčia juos nematomais.

Kaip galėtumėte apibūdinti savo emocinį kapitalą ir kaip jis, laikui bėgant, keitėsi? Kaip įveikiate neigiamą jo dalį?

Save vadinu depresyviu realistu. Linkstu į pesimisto pusę: visą gyvenimą bandau įveikti tokias neigiamas emocijas, kaip gėda, neviltis, nerimas, nepritaptis prie visuomenės normų. Savo neigiamas emocijas naudoju kurdamas – rašydamas mokslinius ir grožinius kūrinius. Mažai kas žino, bet savo kūrybinę karjerą pradėjau kaip poetas, neigiamus jausmus išreiškęs tamsių eilėraščių rinkiniuose „Grindinio žuvys“ ir „Absonia“. Pastaroji knyga išėjo JAV. Nežinau, kiek manyje liko poeto, bet iš poezijos perėjau į mokslą, kuriam taip pat reikia nemažai kūrybingumo. Kadangi nesu labai socialus asmuo, vengiu dalyvauti politinėse demonstracijose ir viešose akcijose. Kita vertus, dauguma mano mokslinių ir nemokslinių darbų yra politiški, mėginantys parodyti, kad tie, kurie mūsų visuomenėje nuolat gėdinami, žeminami, išnaudojami ir engiami, gali protestuoti, ieškoti kitokio gyvenimo galimybių.

Vienoje iš knygos „Bjaurūs jausmai“ esė rašau, kad esu kilęs iš darbininkų klasės ir man, pereinant iš vieno socialinio sluoksnio į kitą, buvo sunku valdyti savo jausmus arba, kitais žodžiais, ugdyti emocinį intelektą. Sociologai pastebi, jog žemesnės klasės asmenys daug sunkiau valdo emocijas, todėl jos liejasi laisvai. Vidurinei klasei emocijų vadyba yra ne tik įprotis, bet ir reikmė: valdyti jas privalu darbo, karjeros tikslais.

Judėdamas savo gyvenimo trajektorija daug mąsčiau apie tai, kokias emocijas galima rodyti, išreikšti viešai, kokias atskleisti šeimoje, o kokias – visuomenėje. Gal dėl to jau senokai nerašau piktų komentarų socialiniuose tinkluose, nors ir norėčiau – suprantu, kad neigiamas emocijas galima išreikšti skirtingais būdais. Mano knyga „Bjaurūs jausmai“ yra vienas iš tų būdų. Ji padėjo apmąstyti ne tik tai, kas vyksta Lietuvoje, bet ir suvokti, kaip išgyventi neigiamus jausmus ir su jais susigyventi.

Minėjau, kad pagal emocijų raišką ir emocinio intelekto lygį galima spręsti apie asmens priklausomybę socialiniam sluoksniui ar socialinei klasei. Bet Lietuvoje tai padaryti sunku, nes čia net ir iš pirmo žvilgsnio išsilavinę ir aukštas pareigas užimantys asmenys turi tiek gana žemą emocinį intelektą, yra mažai emociškai raštingi. Užtenka pasižiūrėti į mūsų Seimą ir kaip jo nariai reiškia savo emocijas. Nemažai jų galima vadinti emociniais beraščiais.

Jūsų knygoje „Bjaurūs jausmai“ perskaičiau, jog svajojate parašyti savipagalbos knygą. Gal šią svajonę jau ir realizuojate? 

Kol kas tokia knyga – tik ateities planas. Norėčiau parašyti humoristinę knygą apie tai, kaip priimti save, kaip susitaikyti su savo vyriškumu, išsilaikyti gero gyvenimo paviršiuje, nenuskęsti ir nebūti nuskandintam. Humoristinių savipagalbos knygų nėra labai daug, o gal aš jų tiesiog nežinau. Esu skaitęs mėgstamo amerikiečių rašytojo Augusteno Burroughso knygą „Galimi šalutiniai poveikiai“ (angl. Possible Side Effects), bet ji veikiau autobiografinė, parodijuojanti savipagalbos knygas.

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų galėtume parašyti po savipagalbos knygą, grįstą savo gyvenimo patirtimi. Šios tematikos knygos labai populiarios dėl to, kad, sociologų teigimu, gyvename terapinėje kultūroje. Terapija formuoja mus kaip asmenis, padeda suvokti ir išreikšti save. Užsiimti įvairiomis saviterapijos ir savipagalbos veiklomis yra šiuolaikinio žmogaus tapatybės dalis. Vieni eina pas psichoterapeutus, kiti skaito savipagalbos knygas ar žiūri televizijos laidas, perpildytas terapinių patarimų. Trumpai tariant, esame apsupti terapinės kultūros, o terapinis emocinis stilius sudaro mūsų gyvenimo esmę.

Kaip ir visur, šioje terapinėje kultūroje nemaža manipuliacijų. Mums mėginama įteigti, kad jei elgsimės taip, kaip mums pataria viena ar kita savipagalbos knyga ar gyvenimo koučeris, įvyks stebuklas. Tačiau greitų stebuklų nebūna, save ugdyti reikia visą gyvenimą.

Ar visgi tikite, kad šiuo metu vyraujanti savipagalbos ar terapijos kultūra pagerins visuomenės emocinį foną, padidins emocinį raštingumą ir pan.?

Nors minėjau, kad esu depresyvus realistas, vis dėlto tikiu, kad tai gali įvykti. Tačiau pagerinti emociniam fonui pagerinti reikia ir didesnių pokyčių, kuriuos sociologai vadina struktūriniais pokyčiais. Svarbu, kad visuomenės sugebėtų užtikrinti žmonėms patenkinamą pragyvenimą ir jie jaustųsi saugūs savo valstybėse, būtų gerbiami ir vertinami. Viso to vien tik per savipagalbos vadovėlius neįmanoma pasiekti. Bet terapinė kultūra gali būti savotiškas impulsas keisti ne tik save, bet ir aplinką, kurioje gyvename.

Gal galite parekomenduoti keletą gerų savipagalbos knygų?

Rekomenduočiau paskaityti ne tik savipagalbos, bet ir sociologinių knygų, kurios gali padėti suvokti, kaip kurti savo biografiją ir gyventi geresnį gyvenimą. Viena iš mano rekomendacijų būtų jau minėtos sociologės Evos Illouz knyga „Oprah Winfrey ir kančios spindesys: esė apie populiariąją kultūrą“ (angl. Oprah Winfrey and the Glamour of Misery: An Essay on Popular Culture). Iš jos sužinosite, kaip ši amerikiečių kultūros ikona sukūrė savo „terapinę biografiją“ ir kaip naudojo terapinį emocinį stilių didžiulei sėkmei pasiekti.

Kadangi mane domina vyrų ir vyriškumo tyrimai, siūlyčiau paskaityti Tomo Falkensteino „Itin jautrus vyras: ieškant jautrumo stiprybės“ (angl. The Highly Sensitive Man: Finding Strength in Sensitivity). Puiki ir naujausia Augusteno Burroughs knyga „Triūsas ir vargai: memuarai“ (angl. Toil & Trouble: A Memoir). Joje rašoma apie tai, kaip valdyti savo gabumus ir jausmus, kaip susitaikyti su gyvenimo netikėtumais ir atsitiktinumais. Apie visa tai šis rašytojas kalba su nepakartojamu humoru. Šis leidinys toks pat geras, kaip ir tikra savipagalbos knyga.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!