Yra žmonių, kurie praskrieja per tavo gyvenimą kaip kometos ir dingsta. Bet yra tokių, kurie išlieka, gyvena pilnavertį gyvenimą, tau įdomus kiekvienas jo etapas. Man tokia yra televizijos ir radijo laidų vedėja Asta Stašaitytė. Nekantriai laukiau mūsų susitikimo. Tai moteris, kuri atrodo labai atvira, bet yra ir mįslė. Švelniai bandysiu tą mįslę įminti.

Dabar labai madinga gyventi „čia ir dabar“. Asta, o kuo gyveni Tu? Kas Tave veda už rankos stipriausiai – praeitis, ateitis ar visgi dabartis?

Tikrai madinga būtų atsakyti, kad gyvenu „čia ir dabar“. Tokia yra mano siekiamybė, bet reikia gerokai padirbėti, kad negyvenčiau praeitimi ir per daug nesiraučiau į priekį. Turbūt reikia sakyti, kad mano gyvenime yra visko. Mane dažnai aplanko prisiminimai, patys įvairiausi. Tai reiškia, yra praeitis. Tai, kas aš esu šiandien, yra praeities rezultatas. Nevengiu pasižvalgyti į praeitį. Nenoriu ja gyventi, labiau noriu sukelti, pavyzdžiui, malonius prisiminimus ir jausmus. Patirties analizei, kad antrąkart ant to paties grėblio neužlipčiau. Prisiminti mylimus žmones, kurių nebėra. Praeitis yra labai svarbus dalykas.

Ateitis – ten būnu mažiau. Neseniai su draugais turėjome labai karštą diskusiją. Mes rengiame atvirumo vakarus, kuriuose labai atvirai pasisakome tam tikromis temomis. Paskutinio vakaro tema buvo „Mano planas trejiems metams“. Visi sugebėjo pasisakyti, išskyrus mane. Aš neturiu plano trejiems metams. Mane draugai mėgino perkalbėti, kad jį turėti reikia. Aš noriu pasakyti, kad mano ateitis, garbės žodis, šiandien yra tokia: „Tebūnie, Dieve, viskas pagal Tavo valią.“ Tai nereiškia, kad aš sėdžiu ir nieko neveikiu, kuo mane mėgino draugai apkaltinti. Bet aš nesiplėšau. Stebiu ženklus. Atėjo mintis, ir aš paleidžiu ją prieš užmigdama, o ryte, žiūrėk, gaunu atsakymą. Tada būtinai sutinku kokį nors žmogų, kurį priimu kaip ženklą, kad mintis buvo gera. O jei niekas aplinkui nuo mano idėjos ir plano nesujuda, aš juos paleidžiu – vadinasi, jie nereikalingi. Ateitimi gyvenu labiau tam, kad galėčiau apmokėti sąskaitas. Ji svarbi, kai planuoju įsigyti ką nors materialaus arba noriu jaustis save realizavusi kūryboje. Tai man labai svarbu. Daug dalykų reikia numatyti, kad neišsibarstyčiau.

Dar man labai svarbu patirti kuo daugiau laimingų akimirkų. Tai irgi yra šioks toks planavimas, nes turiu suvokti, kaip norėčiau gyventi.

O dabartis?

Mano dabartis yra labai siaura – tik ši konkreti diena. Kiekvieną rytą pradedu ir kiekvieną vakarą baigiu gyvenimą. Atskiri maži gyvenimėliai kiekvieną mielą dieną. Mano dabartis yra tokia, labai labai konkreti.

Edvardo Blaževič / LRT nuotr.

Nemažai kalbėjai apie praeitį. Koks gyvenimo etapas Tau atrodo pats įspūdingiausias, romantiškiausias?

Romantiškiausias? Keista, bet jis nesusijęs su romantiškais santykiais. Romantiškiausias mano gyvenimo etapas buvo antrieji studijų metai, kai aš ir studijavau, ir vaidinau teatre, ir pradėjau dirbti televizijoje. Romantiška, nes mes iš esmės kūrėme privačią televiziją ir iš tikrųjų niekas nežinojo, kaip tai daryti. Mes kūrėme, naktimis montavome, bandėme. Neturėjome jokių montavimo programėlių, rankiniu būdu mėginome sinchronizuoti vaizdą, pašnekovo lūpas ir garsą. Kiek romantikos! Sėdėdavome per naktį, nes ryte jau reikėdavo leisti žinias. O kur dar studijos dieną, o vakare – teatro repeticijos. Tikrai reikėjo turėti polėkį. Visas tas procesas buvo labai saldus. Manau, kad galimybė mėgautis juo ir yra didelė romantika.

O įspūdingiausias etapas… Abiejų vaikų laukimas ir pirmieji jų metai. Tuo metu turėjau jauną įmonę, auginau du mažus vaikus, vedžiau milijoną renginių ir televizijos laidų. Tai buvo tikrai įsimintiniausias periodas. Kai atsigręžiu, pati nustembu, kad ten buvau aš. Ir kaip aš viską suspėdavau? Kartu tai yra įrodymas, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.

Dabar taip lėkti nebenorėčiau. Atsimenu per skubėjimą įvykusias visokiausias buitines traumas, kai nugriūdavau dėl savo ne iki galo apsimautų kelnių ar sulaužydavau atidarytas indaplovės dureles. Vienu metu rengdavausi, kalbėdavau telefonu, kraudavausi daiktus filmavimui ir dar spėdavau išvirti košę, užsakyti vištą iš ūkininko. Taip gyventi nebenoriu, bet tada pavyko puikiai.

O ar yra laikotarpis, kurį norėtum išbraukti iš savo gyvenimo?

Taip. Per ilgas delsimas skirtis. Kankinantis gyvenimas vienuose namuose visiškai nebegyvenant kartu.

Dabar jau gali drąsiai jį įvardinti.

Taip. Nenoriu į tai daug gilintis. Kita vertus, aš jau kalbu faktais, manęs tai nebeskaudina. Dažnai žmonės sako, kad jie nieko neišbrauktų iš savo gyvenimo, o aš tvirtai žinau, kad kai ką praeityje norėčiau pakeisti. Mes skyrėmės maždaug aštuonerius metus. Dabar man atrodo, kad dviejų su puse ar trejų metų yra per akis porai mėginti santykius suklijuoti. Vadinasi, praradau penkerius ar šešerius metus. Apie tai kalbu atvirai, nes tikiu, kad bent viena pora išgirs, ką sakau. Jokiu būdu netvirtinu, kad reikia skirtis iš karto, vos tik kyla nesutarimų. Mano gyvenimo scenarijuje skyrybos buvo išvis neįmanomos. Jos man aptemdė protą. Turėjau daug idealizmo, o dar priesaika, duota bažnyčioje. Nebežinojau, kaip gyventi kartu, bet varianto, kaip gyventi atskirai, irgi neturėjau. Žodis skyrybos atėjo tada, kai jį man ištarė šventikas ir psichologas. Aš tada net supykau ir įsižeidusi išėjau.

Po kokių metų pati ėmiau girdėti, ką aplinkiniai žmonės man sako. Kaip stipriai manyje buvo uždarytas tas žodis. Dabar man gaila ne tiek laiko, kiek tų nebeatkuriamų nervų ląstelių, tos visiškos vidinės tuštumos metų, begalinio vienas kito apiplėšimo – to neįmanoma atkurti. Kad ir kiek po to išmiegotum, išgertum vitaminų, kiek maldų kalbėtum, niekaip neįmanoma atkurti tam tikrų sielos ir psichikos dalykų. Todėl negalima per ilgai vienas kito kankinti ir delsti.

Kas Tau padėjo išsikapstyti?

Tik tikėjimas. Pirmiausia kreipiausi į psichologus ir psichiatrus. Negaliu sakyti, kad nepadėjo, bet problema buvo išties didelė. O kai jau kreipiausi į tikėjimo brolius, kai sustiprinau gyvą tikėjimą, kad tik Dievas gali mane išvesti iš šitos situacijos, tuomet pradėjo lengvėti, aiškėti, depresyvią nuotaiką keitė tikėjimas, viltis. Tada suiręs vidinis pasaulis ir pradėjo lopytis.

Viename interviu skaičiau, kad šiuo metu praktikuoji dėkingumą, kasdien randi kam nors už ką nors padėkoti. Ar toks supratimas irgi atėjo su tikėjimu?

Stiprindama savo žingsnius tikėjimo kelyje, klausiausi mokytojų, pamokslų, ir žodis dėkingumas įgavo svarbos. Ne savigaila dėl susiklosčiusios situacijos, ne priekaištai ar nuoskaudos, o dėkingumas. Nuolankumas ir dėkingumas – du patys stipriausi žodžiai.

„Kiekvieną rytą pradedu ir kiekvieną vakarą baigiu gyvenimą. Atskiri maži gyvenimėliai kiekvieną mielą dieną.“

Nenoriu idealizuoti tikėjimo – į jį žvelgiu kaip į labai praktišką, realų dalyką, todėl kai ką vadinu tiesiog pratimais. Aš tol dariau dėkojimo pratimą, kol jis nugulė giliai mano širdyje. Štai baigsis diena, ir aš dėkosiu. Būtinai padėkosiu, kad sutikau tave, kad man gatvėje nusišypsojo vienas žmogus… Švelniai prašukuosiu visą dieną ir prisiminsiu daug akimirkų. O kartais tiesiog padėkoju, kad nieko neskauda. Kaip mankštintis, gerti vandenį, valytis dantis, taip ir dvasiniai savipagalbos dalykai gali tiesiog įaugti į gyvenimą.

Dabar noriu sugrįžti prie Tavo darbo televizijoje, kur esi labai ryški. Skaičiau, kad bandei patekti į aktorinį, po to įstojai į režisūrą. Iš kur ta trauka teatrui, televizijai, scenai?

Prie to prisidėjo labai didelė mano mamos meilė teatrui. Nuo videospektaklių, kuriuos žiūrint namie niekas negalėdavo triukšmauti, iki visų Klaipėdos teatro premjerų žiūrėjimo. Važiuodama automobiliu, aš tyliai mintyse atsidurdavau teatro scenoje ir vaidindavau, kurdavau monologus. Svajojau būti aktore. Būdama paauglė labai susirgau, ir tada medikai ir tėvai nusprendė, kad manęs neišleis į Vilnių studijuoti aktorystės meno. Aš dėkoju už tai. Likau Klaipėdoje, o ten atsirado kabelinė televizija „Balticum“. Ir tai nulėmė visą mano gyvenimą.

A. Stašaitytė spektaklio Pilies teatre metu.

Kaip suprantu, ir vaikystėje buvai judri ir energinga. Kur išliedavai savo energiją?

Dabar nebesu tokia judri, kūnui patinka gyventi lėčiau. Pati sau sakau, laba diena, man jau penkiasdešimt vieneri. Aš leidžiu veikti gamtai, bet tinguliui nepasiduodu. Tiesiog, atėjus brandai, noriu kiekvieną susitikimą išgyventi, išbūti.

O vaikystėje buvau visų būrelių lankytoja. Prisimenu, kaip tėtis iš pantomimos užsiėmimų mane nešė ant rankų: man – tik keturiolika, o kiti jau buvo studentai, fiziškai stipresni. Net pantomimos mokytojas, po užsiėmimo privedęs prie veidrodžio, rodydavo mano pajuodusius paakius ir klausdavo, ar aš tikrai to noriu. Aš norėjau. Dar lankiau šokius, dramos būrelį ir vedžiau mokyklos renginius, pati vadovavau pradinukų šokių būreliui. Pamokos man buvo neįdomios, išskyrus muziką ir lietuvių kalbą.

Tave kaip asmenybę labiau suformavo įvykiai ar žmonės?

Pasakei ir susigūžiau. Nesijaučiu verta tokios stiprios formuluotės – „susiformavau kaip asmenybė“. Aš dar esu nesusitupėjusi, dar kelyje.

Kas Tau kelia abejonių?

Man trūksta mano pačios sprendimų tęstinumo. Dažnai esu paviršutiniška. Noriu siekti didesnio gylio, gilesnio nuoširdumo ir tikrumo. Būtent – tęstinumo. Turiu bėdų dėl spontaniškumo, neapsisprendžiu, kuris kelias man reikalingas. Turiu labai aiškias kai kurias vertybes ir nuomonę. Bet sunkiausia suvokti, kas yra tikroji meilė sau, kiek gali sau leisti vieną ar kitą dalyką, o kiek iš savęs turėtum reikalauti. Čia dar blaškausi.

Aišku, kai koks nors dizaineris mane papuošia, sau sakau, kad esu tiesi, stilinga ir tokia turiu būti, taip ir turiu jaustis. O po to vėl įsikuičiu į tarnystes kitiems, buičiai.

Galbūt per daug savęs atiduoti kitiems? Ar tu esi empatiška?

Aš labai empatiška. Pavojingai „įkrentu į kitą žmogų“, įsigyvenu į jo problemas. Be to, aš labai prieraiši. Jeigu jau esu su kažkuo, tada sunkiai einu savo keliu: natūraliai taikausi prie kito žmogaus grafiko, prie jo pomėgių. Man atrodo naudinga ir įdomu išmokti ko nors iš kito, patirti ką nors naujo. Bet kur yra riba? Stengiuosi save stebėti.

Ar ir „ne“ Tau pasakyti būna sunku?

Oi, kokia didelė problema! Bet aš mokausi ir vis dažniau pasakau. Vis dėlto vis dar jaučiu didelį diskomfortą. Kaistu, tuksena širdis, nemalonus procesas. Ne tik pasakyti „ne“, bet ir pasakyti, kad man taip nepatinka. Tai irgi yra „ne“.

O kaip Tau sekasi prašyti pagalbos iš kitų?

Kai dėl depresyvios nuotaikos išgyvenau krizę ir daug bendravau su dvasininkais, vienas iš jų man patarė kiekvieną dieną paprašyti kitų pagalbos. Taip, matyt, įvyko ne šiaip sau. Aš visą mėnesį ko nors prašiau. Tuo metu jau gyvenau viena savo mergautiniame bute. Ėmiau skambinti draugams ir ko nors paprašydavau, pavyzdžiui, išvežti susikaupusią tarą, pakabinti karnizą. Žmonės labai nustebdavo, keli net dingo. Bet dauguma atvažiuodavo, padėdavo, po to gerdavome arbatą. Gerai, kad priminei, reikia vėl to imtis, nes aš pratusi viską daryti pati.

Koks Tavo santykis su grožiu? Turiu omenyje – Tavo pačios. Ar naudojiesi juo kaip galia?

Oi, Ingrida, tas grožis… Aš graži, kai į mane žiūri akys, kurios mane myli, akys, kurioms aš graži. Tada aš ir graži. Kaip čia juo naudosiesi. Reikia linkėti, kad būtų kuo daugiau tų akių, kurios matytų, kad esu graži. Kitam aš gal bjauri, paviršutiniška, žvengianti, stora.

Gastrolių Maskvoje metu. Astai dvidešimt.

Ar sugebi atsiriboti nuo piktų komentarų?

100%. Bet jei drėbtų į akis, būtų nemalonu. Dėl brandos ir tikėjimo aš priimu išorinį grožį kaip dovaną, kurią turiu branginti, nebjauroti – sveikai maitintis, ilsėtis, sportuoti. Ir dėkoti, kad aš turiu kūną, kuris man leidžia tiek darbų nuveikti. Ir kad dar esu kažkam graži.

Ką šiandien veiki tada, kai nedirbi?

Pastaraisiais metais, kai filmavimų sumažėjo, nauju pomėgiu tapo mąstymas. Man namie kažkaip labai daug laiko dingsta, anksčiau kur kas daugiau nuveikdavau. Pradėjau pastebėti, kad ilgai užsisėdžiu gerdama kavą, žiūriu pro langą, svarstau, galvoju, pasišalinu į antrą aukštą pabūti viena.

Viena iš praktikų yra „minčių gaudyklė“. Mes dažniausiai nestebime savo minčių. O, pasirodo, aš galiu negalvoti apie tai, apie ką man nereikia galvoti. Jei ateina nereikalinga jėga, aš net įsivaizduoju, kaip rankomis ją suimu ir numetu. Per rekolekcijas sužinojau, kad mintys kaip paukštis – jei per ilgai patupės, liks žymė, o jei leisi susisukti lizdą, tai galvoje ir apsigyvens.

„Man trūksta mano pačios sprendimų tęstinumo. Dažnai esu paviršutiniška. Noriu siekti didesnio gylio, gilesnio nuoširdumo ir tikrumo.“

Kiekvieną dieną medituoju, vizualizuoju save ateityje. Pirmus kartus verkiau iš laimės, nes save matydavau labai laimingą. Dar aš mėgstu rankdarbius, siuvinėti, megzti, skaityti. Mėgstu grožinę literatūrą. Per gimtadienį gavau dvi knygas apie saviugdą, bet man joms perskaityti reikia valios. Dar laisvalaikiu mėgstu žaisti boulingą, stalo žaidimus ir mokytis šokti tango.

Sustojimas per pandemiją man atskleidė, kad gyvenau per dideliame chaose. Pasirodo, labai saldu darbus daryti ramiai. Veiklų nesumažėjo, aš filmuojuosi ir vedu radijo laidas, bet sumažėjo renginių, kvietimų, interviu – viso to triukšmo. Man pasidarė smagu gyventi tyloje. Dažnai pasauliečiui ramybė asocijuojasi su nuoboduliu. O tikinčiajam – su dideliu džiaugsmu, kai akys būna pailsėjusios, tyli, bet švyti, nesako, bet kalba. Man patiko tas tylos skonis.

Pabaigoje – ar yra klausimas, kurio Tau niekas neuždavė, bet norėtum į jį atsakyti?

Šiandien aš labiausiai norėčiau prabusti su žiniomis apie pirmąsias pavasario gėles, planuoti eiti į spektaklius ir koncertus, su artimaisiais galvoti apie keliones, nepridėdama frazės „jei viskas bus gerai“. Norėčiau svajoti be baimės dėl mūsų laisvės. Šiandien meldžiu sveiko proto valstybių vadovams ir taikos žemėje.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!