„Kai manęs paklausia, ar esu laiminga… Visuomet pasidarau truputį mažiau laiminga“, – yra sakiusi teatro ir kino aktorė Rasa Samuolytė, kai pasikviečiau ją dėl interviu pirmąsyk, ir tos eilutės įsirašė giliai mano atmintyje. Šiandien, tarsi apsukusios ratą, mes vėl susitinkame toje pačioje kavinėje netoli Nacionalinio dramos teatro, netgi oras panašus. Ir Rasa man atrodo tokia pat žavi, dėmesinga, žybčiojanti humoru. Su ja tiesiog gera būti ir kalbėtis.

Pradedu nuo ne mažiau sudėtingo klausimo, nei ar ji yra laiminga…

Rasa, paskutinįsyk interviu iš Tavęs ėmiau beveik prieš dešimt metų, nieko sau… Tiek daug ką atsimenu iš to pokalbio iki šiol. Noriu kai ko perklausti, bet pradėsiu nuo tokio klausimo – kaip Tu gyveni? Kas Tave šiuo metu domina, jaudina, neramina?

Neramina, kad jaučiu ramybės trūkumą. Šiuo metu mano dienos gana intensyvios. Dėl pandemijos labai susistūmė darbai: tai, kas turėjo būti išleista per karantiną, sustojo, ir dabar reikia viską padaryti ir pristatyti. Gegužės mėnesį pradėjome repetuoti „Soliarį 4“ su Grzegorzu Jarzyna, vasarą filmavausi Tito Lauciaus debiutiniame filme „Paradas“, rugsėjį teatro festivalyje „Sirenos“ pristatėme Dainiaus (Rasos vyro, aktoriaus Dainiaus Gavenonio – red. past.) režisuotą „Laisvę“ pagal Martino Bellemare pjesę, todėl visai neturėjau atostogų. Tai labai pajutau fiziškai. Supratau, kad nesu darboholikė, man reikia pertraukų ir, nors esu labai užimta, turiu stengtis jausti ne tik pareigą, bet ir malonumą.

Anądien labai įdomiai pasikalbėjome su mama telefonu: ji buvo atėjusi į Nacionalinio dramos teatro „Versmių“ skaitymus, kur pristatėme savitą ir labai įdomią teatrinę kalbą kuriančios dramaturgės Virginijos Rimkaitės pjesę „Patiną“. Po to susiskambinome ir ji sako: „Bet tai kokie kopūstai prie teatro žydi!“ – „Mama, kokie dar kopūstai?“ – „Prie teatro yra tokia kavinė „Girta bitė“, ar žinai?“ – „Žinau.“ – „Na, tai va prie jos yra tokie klombai, kuriuose žydi kopūstai. Toks oras, o kopūstai žydi! Bet kaip tu vaikštai ten visados ir nematai?“

Žinau, kad reikia dažniau akis į dangų ar į kopūstus nukreipti, bet šiuo metu yra toks etapas, kai turiu sau nuolat tai priminti. Priminti, jog visa tai – tik darbas, kad reikia įdėti daugiau pastangų, stengiantis save ištraukti iš tos karuselės, ir giliau įkvėpti, nesureikšminti. Kad rūpesčių būtų mažiau, o malonumo – daugiau.

O kokie į teatrus ir gyvus spektaklius grįžo aktoriai ir žiūrovai? Vieni kitų pasiilgę, alkstantys kūrybinių patirčių, o gal šiek tiek nutolę?

Su kolegomis po karantino kalbėjome, kad būti scenoje sklandžiai, minkštai, tarsi be pastangų nebuvo lengva, atgauti formai reikia laiko. Tarsi vėl turi peržengti kažkokį barjerą.

Balandį išleidome Dainiaus režisuotą „Laisvę“, kurią vaidinome kokiai dešimčiai žiūrovų, beveik vien tik savo komandos nariams, o platesnei auditorijai gyvai parodėme tik rugsėjo mėnesį. Pojūtis toks, tarsi būtume iš kokios kapsulės išėję, tarsi nuo tikro oro atpratę, su linkstančiomis iš jaudulio kojomis.

O žiūrovai dabar labai įdėmiai, atidžiai klausosi – kontakto pasiilgo ir jie, ir mes.

Visgi publika ne itin lengvai grįžo į teatrą. Gal bijo būti tarp žmonių, gal atprato? Bet aš labai džiaugiuosi vaidindama didelėje scenoje ir matydama daug stebinčių akių (burnos juk būna uždengtos).

Pagalvojau, kad labai retai skaitau kokį nors Tavo interviu, nors tikiu – pasiūlymų sulauki nemažai. Ir aš esu kvietusi Tave ir Dainių būti žurnalo viršelio herojais, bet jau net nebeatsimenu, kaip tada išsisukote.

Tikrai nesulaukiu daug pasiūlymų, o kai sulaukiu, pasvarstau, kodėl tai turėčiau daryti, kokia tema mane nori pakalbinti? Kartais neturiu tam laiko arba man jo gaila. Tiesiog gaila. Neturiu kada su knyga kristi į lovą – ji, atrodo, taip kantriai laukia, kad, bijau, apsigręš ir nueis pas kitą (šypsosi). Noriu skirti daugiau dėmesio šeimai, neatimti iš jos tų akimirkų, iš kurių susideda diena, vakaras.

Bet jeigu man atrodo įdomu, reikalinga, net naudinga, kodėl gi ne. O jei dar geras stilistas ir fotografas dirba… Man patinka ir šitas procesas. Bet kartais gaunu kvietimą pasikalbėti – tiesiog. Nelabai prasminga tai daryti. Aišku, suprantu, kad galima pranešti apie naują darbą ar apie nenaują procesą papasakoti naujai… Bet man net į feisbuką nėra lengva savo nuotrauką įkelti.

„Supratau, kad nesu darboholikė, kad man reikia pertraukų ir, nors esu labai užimta, turiu stengtis jausti ne tik pareigą, bet ir malonumą.“

Jei žurnalistai nori pakalbinti mudu su Dainiumi, tai dažniausiai juos domina, o kaipgi šeimoje gyvena du aktoriai? Į šį klausimą būtų galima atsakyti vienu žodžiu – gyvename! (Juokiasi) Kai daug kartu dirbi, nelabai yra laiko kartu gyventi, o norisi!..

Neseniai perskaičiau Oskaro Koršunovo įrašą apie tai, kad pabūti lietuviškame informaciniame lauke, socialiniuose tinkluose ar portaluose kartais yra tas pats, kaip apsinuodyti.

Aš, būna, sėdžiu virtuvėje, geriu kavą, atsidarau feisbuką, ir iškart kyla klausimas – o kam? Ar aš iš ten ką nors gaunu? Dažniausiai sustabdau save, gaila laiko. Nenoriu išsibarstyti, o tokie dalykai labai ištrupina. O dar matau, kiek jaunoji karta praleidžia laiko ekranuose. Aš su technologijomis ar tuo nuolatiniu buvimu informaciniame lauke nekonfliktuoju, tiesiog tai – ne man, aš einu šalia. Labai stengiuosi kuo labiau gyventi taip, kad matyčiau ir dangų, kad ir koks jis būtų, ir kitus žmones, ir kopūstus.

Aš jau nekart pastebėjau, jog rengdama žurnalą „Mieloji“ patiriu kažkokį tikrumo, realaus gyvenimo ir patirčių dalijimosi atsiskleidimą. Ar esi linkusi dalintis savo ne pačiomis šauniausiomis patirtimis jei ne viešai, tai bent su savo rato žmonėmis? Ar visgi nenori jų apsunkinti?

Kiekvienas įvykis turi atoveiksmį. Skaičiau „Mielojoje“ interviu su Kamile Gudmonaite, kuriame ji pasakoja, jog viešai pasidalijusi labai asmeniška patirtimi pasijuto tarsi išprievartauta, labai pažeidžiama. Kita vertus, žmogiškas ryšys gali suteikti vilties.

Man šie metai buvo sudėtingi ir davė svarbią pamoką. Visi lyg ir suvokiame, kad esame labai trapūs, tačiau vis atrodo, kad ne mums kas nors bloga nutiks. Aš tai jau nesusirgsiu, nes ir tą darau, ir tą darau. O jei kam nors kas nors sulūžo, kaip jis apie tai nepagalvojo? Arba kodėl jis ne viską iki galo padarė?

„Jei žurnalistai nori pakalbinti mudu su Dainiumi, tai dažniausiai juos domina, o kaipgi šeimoje gyvena du aktoriai? Į šį klausimą būtų galima atsakyti vienu žodžiu – gyvename!“

Man šie metai padėjo rasti apie savo pačios vertę ir pusiausvyrą. Daug metų jaučiausi labai gerai: reguliariai sportuoju, fizinė veikla visada buvo labai svarbi. Staiga gegužės mėnesį atsibudau, atsisėdau lotoso poza, sau įprastu būdu ketindama pradėti dieną, ir pajutau stiprų skausmą mentėje… Dvi savaites važiavau pas kineziterapeutą, jis mane masažuodavo, darydavau mankštas, bet skausmas buvo toks didžiulis, kad nebežinojau, kaip su juo gyventi. Ėmiau galvoti apie tuos žmones, kurie nuolatos gyvena sirgdami ir kuriems skauda visada. O man skauda tik dvi savaites, bet aš jau nebežinau, ką daryti, einu iš proto. Peršvietę nugarą gydytojai pamatė, kad turiu kaklo išvaržą, labai ūmią ir skausmingą. Visaip bandžiau su ja gyventi ir dirbti ir supratau, koks vertybes perkainoti padedantis dalykas yra skausmas. Galvoji: jei neskaudėtų, kokiais mažais dalykais pradėtum džiaugtis! Skausmas apvalo, nukrinta kažkoks šydas, atsiranda kita tikrovė.

Tuo periodu labai padėjo skambutis kolegei, kuri turėjo panašią problemą. Ji iškart pasakė: „Rasa, kai jau tau atrodo, kad nėra vilties, viltis yra!“ Mane ši frazė labai sustiprino. Iškart tapo aišku, kad šis žmogus kalba iš savo patirties. Ir ji buvo teisi – viltis yra, ir skausmas baigėsi. Bet tai buvo tokia patirtis, kuri kirto per viską, pirmiausia per savivertę. Ėmiau galvoti, nejau vertinga jaučiuosi tik tada, kai esu sveika, šauni ir gera? Kai man viskas sekasi, kai viskas po ranka, kai tiesiog bėgu nuo vienos veiklos prie kitos? O dabar štai sėdi balkone viena poza, skaitai scenarijų, nes po trijų savaičių turi filmuotis, ir bijai galvą pajudinti…

Kai buvau užstrigusi viename kūrybiniame procese, kolegė Gabija Jaraminaitė priminė, kad svarbu mylėti save ir būnant duobėje, ir padarius klaidą. Esu dėkinga jai už palaikymą, kai man jo reikėjo. Mums lengva save paglostyti ir džiaugtis gyvenimu, kai sekasi, o kai nesiseka, atrodo, kad esi blogas. Vis dėlto labai svarbu su savimi elgtis švelniai visur, visose situacijose. Mokausi tai daryti.

Man patinka atsiduoti kūrybiniam procesui, semti iki dugno. Bet kai jau šaukštu gramdai tą dugną, tai nei garsas malonus, nei tuštumos pojūtis džiugina.

Iš tikrųjų patiriu didžiulį malonumą, kai sukurtas vaidmuo, spektaklis, komanda tuo kvėpuoja ir dega. Bet ką daryti, ką sau pasakyti, kai jauti, kad nepavyko? Čia tokie savęs baudėjai kaip aš (pažįstu ir kitų tokių!) turi sau sakyti, kad tai – tik vienas etapas, kad bus ir kitų etapų, o tavo gyvenimas – tik vienas!

Mano patirtis taip pat parodė: svarbu nelikti su skausmu, klausimu ar problema vienam, galvojant, kad kai šitą dalyką išspręsiu, tada ir galėsiu pasidalinti. Pasidalindamas tu jau gyji.

„Galvoji, jei neskaudėtų, kokiais mažais dalykais pradėtum džiaugtis! Skausmas apvalo, nukrinta kažkoks šydas, atsiranda kita tikrovė.“

Karantinas tuo ir buvo man baisus, kad labai daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, užsidarė namuose ir savyje – tapo dar mažiau prieinami, suprantami. Tik po ilgo laiko sužinai, kad jiems jau senokai buvo blogai. Užsidarymas sukelia gilią depresiją, o mes dar ir iš prigimties esame linkę savyje viską gromuluoti ir dažnai galvojame, kad galime susitikti su kitais tik tada, kai mums viskas gerai.

Kai bendravau su Tavo seserimi Inga, ji užsiėmė sielovada, bioenergetika ir papasakojo, kad Tu pas ją lankydavaisi. Ji pastebėjo, kad tokia emocinė, dvasinė praktika yra labai svarbi, ypač aktoriams. Ar vis dar tai darai?

Mano sesė šiuo metu yra jogos ir lietuvių kalbos mokytoja. Kasmet bandau atprasti eiti pas ją tik tada, kai jau matau, kad neišsprendžiu problemos, stringu. Tuo metu atrodo, kad reikalingas tik vienas atsakymas ir iš to taško pajudėsi. O, pasirodo, jau esi tiek visko prikaupęs, kad teks ne vieno atsakymo ieškoti… Akivaizdu, kad tai reikėtų daryti profilaktiškai. Man ir, manau, kitiems žmonėms visuomet reikia kokios nors sielovados. Tai gali būti joga, apsilankymai pas psichoterapeutą ar tiesiog fizinis krūvis, iškraustantis tavo vidinius rūsius.  Vienam labai svarbu pasiknaisioti savyje, kad galėtų judėti pirmyn, o kitam tai gali tapti bedugne – tokiu atveju tiesiog reikia kai kuriuos etapus užverti, pamiršti ir judėti toliau.

Man jau kurį laiką labai padeda kvėpavimo pratimai (jogos dalis), leidžiantys švaria, lengva galva pradėti dieną.

Rasa, o ką dar norėtum savo gyvenime realizuoti? Vaidmenį, naują veiklą, patyrimą?

Visada buvau labai reikli sau, o dabar mokausi nuo didelių reikalavimų atitolti, mane žavi lengvumas ir laisvė. Jaučiu didelį malonumą vaidindama spektaklyje „Terapijos“, kuriame kalbama labai sunkiomis temomis – apie moterų onkologiją, mirtį, išėjimą, bet jos pateikiamos taip šviesiai, kad iš viso to pasijuoki ir į tai pažvelgi šiek tiek kitaip. Labai norėčiau daugiau tokių spektaklių, kurie žiūrovams ir aktoriams teiktų malonumą – abipusę terapiją, satisfakciją, gražią prasmingumo ir pramogos pusiausvyrą. Norėčiau surengti tokį spektaklį-šventę, kuriame būtų gera šeimininkauti ir dalintis tuo gerumu su žiūrovais.

Dar labai norėčiau pakeliauti, nuvykti į Afriką.

Yra tokia Vytauto Mačernio eilėraščio eilutė: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio…“ (Pamiršusi eilutę Rasa paskambina Dainiui; jis primena, kad visgi ta ištrauka – iš „Dieviškosios komedijos“ – red. past.) „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau miško tankmėje, pametęs tiesų pėdsaką takelio.“ Nenorėčiau to takelio pamesti, man nerūpi suspėti viską. Labai norėčiau išmokti žvelgti atsainiau, kad viskas neatrodytų tiek reikšminga, jog nebematytum net kopūstų – jie tapo kažkokiu mūsų pokalbio kodu (juokiasi).

Norisi plačiau atmerkti akis.

O kaip Tu manai,  kada žmogus, tą pusiaukelę priėjęs, pradeda senti?

Man atrodo, senti žmogus pradeda tada, kai nebenori suprasti, daug ką atmeta, žino, kaip kas turi būti. Kai ima labai daug kas erzinti, bet jis nieko nekeičia.

O dar aš labai noriu neprarasti gebėjimo stebėtis.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji