Verslo psichologė, organizacijų žmogiškųjų kompetencijų kėlimo, įgūdžių lavinimo ir efektyvumo didinimo agentūros „Triple O Consulting“ partnerė Laura Rimkutė kasdien padeda žmonėms geriau atlikti savo darbą ir geriau jame jaustis. Pasak jos, šiedu dalykai yra susiję, o sėkmingai karjerai pasiekti neužtenka vien profesinių kompetencijų – reikia ir pažinoti save, ir emocinio intelekto. Pokalbis apie tai, kaip atskleisti savo potencialą siekiant karjeros, greitai pasisuko apie savivertę ir privertė susimąstyti, kas iš tiesų yra profesinė sėkmė ir kaip glaudžiai ji yra susijusi su emocine būsena.

Papasakokite apie savo veiklą. Kas yra verslo psichologas?

Mano profesija yra psichologė, tik kai studijavau magistrantūroje, pasirinkau darbos su organizacijomis specializaciją. Tai nėra tradicinis klinikinio psichologo darbas. Verslo psichologas gilinasi į verslo procesus ir, paprastai tariant, ieško, kaip padėti žmonėms geriau jaustis, dirbti organizacijoje. Šiuo metu daugiausiai dirbu su grupėmis. Mane samdo organizacijos, o jose stiprinu tam tikras darbuotojų kompetencijas: gebėjimą didinti savo atsparumą, valdyti stresą, gerai jaustis darbe, spręsti konfliktus… Tai didelis krepšelis. Iš esmės padedu žmonėms geriau atlikti darbą ir geriau jaustis.

Atrodo, Jūsų karjeros kelias buvo gan horizontalus – be didelių nuokrypių ir abejonių. Ar yra tekę ką nors savo darbe smarkiai keisti, prisitaikyti prie naujų aplinkybių, išgyventi krizę?

Esate iš dalies teisi sakydama, kad karjeros siekiau nuosekliai. Po studijų atlikau praktiką mokymų kompanijoje, po to ten likau dirbti, o mokymai mano profesiniame gyvenime ir toliau išliko pagrindine linija. Bet ne viskas buvo rožėmis klota. Kai dirbau samdoma darbuotoja, mano darbovietė užsidarė, ir tuomet teko galvoti, ką veikti toli. Šiuo metu turiu savo mokymų įmonę ir dirbu sau. Pokytis iš samdomo darbuotojo į darbdavį, kuris darbo vietą užtikrina ne tik sau, bet ir kitiems, buvo išties didelis.

Kas man tuomet padėjo? Sunku trumpai atsakyti. Turbūt labiausiai – aplinkybės, nes man jos nesiklostė lengvai. Paprasčiausia būtų buvę ieškoti naujo darbo, bet kad ir į kokį darbo pokalbį tuo metu nueidavau, gaudavau neigiamą atsakymą. Dabar galėčiau pasakyti: ačiū Dievui! Bet tada man taip tikrai neatrodė. Pagrindinis dalykas buvo ugdyti save. Smegenys piešia baisius siužetus, įsivaizduojame, kad mums numatytas blogiausias scenarijus, ir iš anksto jam ruošiamės. Aš visuomet stengiausi refreiminti (angl. reframe) – man šis įrankis labiausiai pasitarnavo. Nežinau, kaip šį anglišką terminą išversti į lietuvių kalbą, bet jis reiškia gebėjimą blogoje situacijoje surasti ką nors gero ir tai iš jos pasiimti. Ta situacija mane įkvėpė nustoti ieškoti samdomo darbo ir pradėti ieškoti būdų dirbti sau, įkurti savo verslą – bandyti ir tiesiog ką nors daryti.

Dabar žiniasklaidoje daug kalbama apie tai, kad įmonėse trūksta darbuotojų, nekvalifikuoti darbai kai kuriais atvejais apmokami geriau nei kvalifikuoti, bet ir tai nemotyvuoja ieškančiųjų darbo. Kaip manote, kodėl taip yra? Galbūt mes esame per daug susikoncentravę į tobulo darbo iliuziją?

Išties esame susikoncentravę į tobulą darbą ir jį norime gauti iš karto. Nematome laiptelių, kuriais reikia užlipti, gyvenimiškų patirčių, kurių būtina gauti, kad įgytume kompetencijų, kurios reikalingos norint dirbti svajonių darbą. Kartais rengiu asmenines sesijas ir jose pastebiu, kad žmonės, kurie į savo darbą žiūri tiesiog kaip į vieną iš etapų siekiant didesnio tikslo, yra labiau motyvuoti, atsparesni, lengviau įveikia iššūkius. Jie netobulą darbą ar netobulas darbo sąlygas vertina tiesiog kaip savo profesinio kelio dalį.

Bet tuomet žmogaus motyvacija kyla iš vidaus, nes jis turi tikslą. O ką daryti tiems, kurie nežino, ko nori?

Tai yra kitas niuansas: ne visi turi savo ateities viziją. Tuomet būti motyvuotam yra sunkiau. Man atrodo, savaime suprantama, kad kiekvienas iš mūsų turime skirti laiko saviugdai, savistabai, tikslų ir norų išsikėlimui. Savo darbe labai dažnai girdžiu pasiteisinimą: „Aš neturiu tam laiko.“ Taip atrodo, nes per daug įsisukame į rutiną. Bet visiems kartais reikia pauzės, sustoti ir atsitraukti, kad ta rutina, ta kasdienybė taptų prasmingesnė. Ir kad galėtume sukelti pokyčius.

Kanale „Youtube“ žiūrėjau Jūsų vaizdo įrašą apie svarbą išlikti savimi darbinėje aplinkoje, taip pat ieškant darbo. Kaip atsispirti norui stengtis įtikti darbdaviui?

Viso to pradžia yra savivertė. Tie žmonės, kurie turi stabilią, tvirtą savivertę, daug lengviau išlaiko autentišką „aš“. Deja, nėra vieno universalaus recepto savivertei sustiprinti, bet galima pradėti nuo tikslo kiekvieną gyvenimo dieną nugyventi taip, kad ji nebūtų iššvaistyta, praleista vaidinant. Kai kuriems organizacijos žmonėms tai pasiekti yra labai sunku, nes jie darbinę aplinką mato kaip mažą spektaklį, kuriame atlieka tam tikrą vaidmenį. Tikras gyvenimas, mėgavimasis darbu, talentų atskleidimas galimi tik tada, kai nustojama vaidinti. Mes negalvojame, kad šis mėnuo, ši savaitė ar ši diena gali būti paskutinė, bet taip gali būti. Aš pati iš šios minties semiuosi daug motyvacijos ir energijos. Visada galvoju: na, įdomu, ką man atneš ši diena? Kaip mes pasilinksminsime? Kokios situacijos privers kažką smagaus atrasti ar sukurti?

Labai jaučiama, kai žmonės turi šį dalyką. Aš mėgstu kavinėse stebėti baristus ir baristes. Vieni jų kavą verda, nes toks darbas ir jį daryti privertė gyvenimas (juokiasi). Kiti geba juos pasimėgauti ir šį tą pasiimti iš kiekvienos interakcijos su klientu. Bendraudamas su tokiu baristu jauti, kad jis yra čia ir dabar, mato tave ir sugeba savo gan monotonišką darbą paversti prasmingu. Tokie žmonės daug greičiau kyla karjeros laiptais: jie kaifuoja būdami savimi, o kartu su jais kaifuojair aplinkiniai.

Ar savivertė – tai tas pats, kaip ir pasitikėjimas savimi? Kaip dar galima ją pakelti?

Savivertė nėra vien tik pasitikėjimas savimi, nes nepriklauso nuo rezultato. Pasitikėti savimi galima, nes moki gerai atlikti tam tikrą darbą, arba, atvirkščiai, pasitikėjimas savimi gali smukti, pradėjus dirbti naują darbą, kai dar trūksta kompetencijų ar patirties. Kai turi savivertę, žinai, kad tavo vertė nesmuks dėl padarytų klaidų. Tu sau tiesiog iš esmės esi vertinga asmenybė, nes gyveni. Žmogaus, kuriam šio pagrindo trūksta, savijauta yra labai susijusi su tuo, kaip jis bus įvertintas. Tuomet kiekviena klaida kelia stresą, atrodo, kad padaręs kažką ne taip, būsi pasmerktas. Dažniausiai tokie žmonės labiausiai bijo ne atleidimo iš darbo, nes, kaip ir minėjote, darbų yra daug, bet vėl pajusti skausmingą jausmą – pasijusti nevertingu.

Savivertės stiprinimas yra ilgas terapinis darbas, o būdų – daugybė, pavyzdžiui, savitaiga, savivertę stiprinančių įrašų klausymas prieš miegą, komplimentų sau sakymas, ieškojimas, kaip užtildyti vidinį kritiką, savo stiprybių pastebėjimas, matymas ir ugdymas, gebėjimas pasakyti NE destruktyviems dalykams, gebėjimas apginti savo laiką, taip pat psichoterapija.

Kai kurie žmonės visą gyvenimą nugyvena su žema saviverte. Pavyzdžiui, mano 97-erių metų močiutė sako: bijau tau skambinti, nes nenoriu sutrukdyti. Ji nesijaučia verta kito žmogaus laiko. Taigi nugyventi metai nesuteiks mums aukštesnės savivertės, jeigu jos neugdysime.

Kokios dar asmeninės savybės, be savivertės, reikalingos norint turėti sėkmingą karjerą?

Geras savęs pažinimas. Vis daugiau šnekama apie tai, kad turime surasti tas sritis, kuriose mums sekasi, ir koncentruotis į savo stiprybes. Anksčiau vis girdėdavome: reikia įvairiapusiškumo, stiprinti savo silpnąsias vietas. Man atrodo, kad kartais gal ir reikia papildyti žinių bagažą, bet jei mano minkštosios kompetencijos yra geros, sugebu palaikyti santykius su kitais žmonėmis, svarbiausia – gilintis į savo stiprybes ir jas ugdyti.

„Pasitenkinimo jausmas, energijos kiekis atspindi, kiek potencialo panaudoju. Jei aš kaifuoju nuo to, ką darau, turiu daug jėgų ir tiesiog degu savo veikla, greičiausiai panaudoju savo potencialą.“

Aišku, emocinis intelektas yra plati sritis. Esu mačiusi daug žmonių, kurie, neturėdami emocinio intelekto, pakyla ant aukščiausio karjeros laiptelio. Jie išmano savo darbo sritį, daug metų joje dirba, bet tapę vadovais susiduria su sunkumais, nes nežino, kaip dirbti su žmonėmis. O vadovui šis buožas yra be galo svarbus. Čia ir vėl galime kalbėti apie tai, kad pirmiausiai turi išmokti tinkamai elgtis, pažinti save ir tik tada gali užmegzti ryšį su kitu. Taigi, be savivertės, reikia turėti daug minkštųjų savybių, kitaip – žmogiškųjų kompetencijų, kurias galima apibrėžti kaip emocinį intelektą.

Kas yra svarbiausia, norint atskleisti savo potencialą siekiant karjeros?

Bandyti. Man atrodo, kad daugybė žmonių per mažai eksperimentuoja ir išbando per mažai naujų dalykų. Tik pabandęs gali išsiaiškinti, kas yra tavo aistra. Štai, pavyzdžiui, vaikai (juokiasi) yra labai konservatyvūs maisto atžvilgiu. Bent jau mano vaikas dar neparagavęs naujo patiekalo gali pareikšti: „Neskanu.“ Jis tiesiog užsispiria ir net nebando valgyti. Tam tikra prasme ir kai kurie suaugusieji taip elgiasi: jie neišbando savęs įvairiose srityse, neišbando naujų vaidmenų, nes per daug mėgsta komforto zoną. O juk naujos patirtys reikalauja iš jos išeiti. Tam, kad galėtume atskleisti savo potencialą, turime šiek tiek pamėgti adrenaliną ir įveikti savo baimes.

Norėjau paklausti, nuo ko reikėtų pradėti. Bet, kaip supratau, nėra universalaus atsakymo, reikia tiesiog bandyti?

Aš pagalvočiau: kas man kelia didžiausią smalsumą ir didžiausią baimę? Tai, kas mane gąsdina, bet ir labai domina, kelia jaudulį, galėtų būti gera pradžia.

„Visada galvoju: na, įdomu, ką man atneš ši diena? Kaip mes pasilinksminsime? Kokios situacijos privers ką nors smagaus atrasti ar sukurti? Labai jaučiama, kai žmonės turi šį dalyką.“

O kaip atpažinti, kad savo potencialo neišnaudojame?

Sakyčiau, pastebėjus, kad gyvenimas teikia per mažai pasitenkinimo. Pasitenkinimo jausmas, energijos kiekis parodo, kiek potencialo panaudoju. Jei aš kaifuoju nuo to, ką darau, turiu daug jėgų ir tiesiog degu savo veikla, greičiausiai panaudoju savo potencialą. Jei žmogus pilkas, pavargęs, visą laiką išsekęs ir persidirbęs, nejaučia malonumo, gal jis daro ne tai, kas yra jo tikrasis pašaukimas, arba galbūt tiesiog nežino savo ribų.

Ar tai visada reiškia, kad reikėtų keisti darbą ar profesiją? O gal galima savo potencialą atskleisti tame darbe, kurį jau dirbi?

Manau, kad keisti darbą tikrai nėra būtina, būna įvairių situacijų. Pirmiausia turi vykti vidinis darbas su savimi, tad svarbiausia yra ne išorė. Vis dėlto dėl vidinių pokyčių dažnai pasikeičia ir aplinkybės.

Kaip manote, kodėl vieni žmonės, atrodo, gerai jaučiasi bet kokiame darbe, bet kokioje darbovietėje, o kiti vis ieško?

Vieni iš mūsų esame labiau užsidarę savame kiaute, o kiti – pasaulio tyrinėtojai, kurie eina ir eksperimentuoja, drąsiau klysta. Kartais reikia tiesiog sugebėti išbūti, nemesti naujos veiklos susidūrus su pirmaisiais sunkumais, tačiau ne mažiau svarbu atėjus laikui nebijoti pasakyti: viskas, man pakaks, laikas kažką keisti. Mano rate yra žmonių, kurie tame pačiame darbe dirba 20 ir daugiau metų ir galbūt norėtų pokyčių, bet vien mintis apie pokalbį dėl naujo darbo jiems kelia tokį didelį stresą, kad geriau nusprendžia nieko nedaryti.

Ką patariate tokius jausmus išgyvenantiems žmonėms?

Tai irgi susiję su saviverte. Taigi reikėtų kelti ją. Be to, yra daugybė konsultantų, kurie padeda pasiruošti darbo pokalbiui, pataria, kaip šnekėti. Verta pasinaudoti išorine pagalba. Blogiausias variantas yra likti komforto zonoje, nors ir norisi iš jos išeiti. Tam, kad visiškai atsiskleistum, turi pamilti iššūkius, nes būtent iššūkiai mus labiausiai augina.

„Tai, kas mane gąsdina, bet ir labai domina, kelia jaudulį, galėtų būti gera pradžia.“

Kaip manote, ar naudinga reguliariai įvertinti savo pasirinktą karjerą, būseną, atlikti tam tikrą profesinį auditą? O gal radus savo karjeros kelią neverta žvalgytis į šalis?

Auditą atlikti verta, ir tai nereiškia, kad reikės ką nors keisti. Gal skamba ir banaliai, bet bent kartą per metus reikia skirti laiko sau ir pagalvoti: kur esu, kur einu, kur noriu nueiti? Kaip man sekasi žengti tuos žingsnius? Kuo daugiau laiko tam skirsime, tuo gyvenimas bus paprastesnis ir kokybiškesnis.

5 klausimai, į kuriuos reikėtų atsakyti, kad galėčiau įvertinti, ar atskleidžiu savo potencialą siekdamas karjeros

Ar dirbdama jaučiu entuziazmą?

Koks mano energijos lygis?

Ar tai, ką darau, man teikia džiaugsmą?

Ar maloni yra mano darbo aplinka, žmonės, su kuriais dirbu?

Ar kiekvieną vakarą prieš miegą galiu pasakyti bent 5 skirtingus ačiū, galvodama apie savo darbą?

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji