Klausydamasi savo pašnekovės Beatos Tiškevič minčių tą saulėtą mūsų susitikimo dieną, vis nustebdavau – kaip žmogus sugeba taip iš esmės perkurti savo gyvenimą, atsisakyti trukdančių augti įsitikinimų, mokytis gyventi pilnavertiškai, atvirai, taip, kaip norisi? Su ja buvo gera dalintis laiku ir erdve, o dabar su Tavimi – šiuo pokalbiu iš tikrai gražaus Beatos gyvenimo etapo.

Tiesa, pokalbio pradžioje neišvengiamai aptariame ir visiems mums nerimą keliančias aktualijas.

Beata, kaip Tu išgyveni šį – karo – laiką? Kokios emocijos Tave lydi, kaip su jomis tvarkaisi?

Emocijos ir reakcijos yra pačios įvairiausios, ir jos vis pinasi: vieną dieną daugiau nerimo, kitą – YOLO (gyvename tik kartą), trečią apima siaubingas pyktis, baimė.

Kovas man buvo intensyvus paskaitų mėnuo, kurį praleidau su esamais ir būsimais psichologais – tokia aplinka man buvo pati geriausia tuo laiku, suteikė daugiau ramybės. Būtent ten supratau, kad visos emocijos ir reakcijos yra normalu. Kaip ir normalu rūpintis ne tik kitu, bet ir savimi.

Labai didžiuojuosi mūsų tauta, kuri taip mobilizavosi, nėra abejinga, rengia įvairias akcijas. Tai be galo nuostabu, jaučiu didžiulę vienybę. Kai užklumpa nerimas, pagalvoju: o ką tuomet išgyvena, ką jaučia žmonės Ukrainoje? Visgi suprantu, jei mano psichika nebus rami, tai aš ne tik negalėsiu kitiems padėti, bet dar ir kitus išnaudosiu, kad padėtų man. Tad pasirūpinti savimi, kad nereikėtų rūpintis kitiems, yra tiesiog tvaru.

Man padeda esminiai dalykai: sportas, kokybiškas miegas, informacijos ribojimas, pagalba Ukrainai; su „Nebegėda“ vis galvojame, ką dar galime padaryti. Ir labai svarbu, kaip sakė prof. Danutė Gailienė, kovoti už normalumą.

Įdomu stebėti, kaip karo fone išryškėja naujos žmonių savybės, suaktyvėja kiti archetipai. Ar esi pastebėjusi ką nors naujo, netikėto ir savyje?

Sakyčiau, kad savimi nusivyliau. Labai smerkiu ir pykstu ant Rusijos, bet mano gimtoji kalba yra rusų, aš užaugau su fone skambančia Kirkorovo muzika, ir tai, ką žmonės vadina prorusiška aplinka, buvo terpė, kurioje formavausi.

Tie propagandos mechanizmai, retorika man seniai aiškūs, tačiau net ir žinodama, kad Rusija yra labai pavojinga, kad ji neturi tų pačių vertybių, kad ten egzistuoja visai kita logika, vis tiek pakankamai neįvertinau, kad karas gali imti ir prasidėti. Nors informaciją, jog rusai ketina pulti Ukrainą, skaičiau nuo lapkričio mėnesio, vis tiek netikėjau. Supratau, kad buvau labai naivi.

Noriu paklausti Tavęs apie psichologijos studijas. Kiek žinau, svajojai apie jas nuo mokyklos, bet pasirinkai aktorystę. Paskui ratas apsisuko, ir dabar esi antro kurso psichologijos bakalaurantė. Kodėl galiausiai pasirinkai psichologiją?

Radau savo senus mokyklos laikų užrašus, kuriuose buvau pasižymėjusi, jog noriu dirbti psichologe kalėjime. Kažkaip susigalvojau tokią profesiją. Rimtai to siekiau, stengiausi, kad matematikos pažymiai būtų geri, bet baigdama dvyliktą klasę stipriai įsimylėjau vaikiną, o ir matematikos egzaminą, atrodo, nelabai gerai pavyko išlaikyti… Pradėjau ieškoti alternatyvų. Vaikinas studijavo režisūrą LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – red. past.) ir ėmė skatinti mane stoti į aktorinį sakydamas, kad esu tam tinkama. Skambėjo fainai: jau buvau vaidinusi mokyklos spektakliuose, man ten gerai sekėsi. Pagalvojau, kad reikia pabandyti, ir spontaniškai įstojau. Kai gavau matematikos egzamino rezultatus, supratau, kad būčiau ir į psichologiją įstojusi… Bet aš visa jau buvau kitur.

Tas aktorystės pasaulis yra ypatingas, kitoks. Tie žmonės, kuriuos sutikau per stojamuosius… Aš su jais buvau kažkokia kitokia… Tai mane labai suviliojo. Vyresnių režisierių kursas jau iškart su mumis, būsimomis aktorėmis, norėjo bendrauti, ir mes, atrodo, iškart tapome gražios ir ypatingos. Man pradėjo patikti tas vibe’as, kuris laikinai uždangstė nepasitikėjimą savimi, kompleksus. Savo gilesnes problemas galėjau įvardinti ir atskleisti scenoje, galėjau garsiai rėkti apie tą skausmą, kurio buvau pilna. Ir tai kitiems labai patiko, už tai gaudavau aplodismentų, pagyrimų.

Tuo pat metu ėmiau lankyti psichoterapijos užsiėmimus, pradėjau savo vidinio gijimo kelią, griebiau skaityti psichologines knygas. Tam tikrais aspektais aktorystė yra labai artima psichologijai: mus skatino stebėti žmones, jų neteisti, būti personažų, kuriuos mes vaidiname, advokatais. Paskui atsirado stereotipinė įžvalga: jei esi žinoma jauna mergina, tai iškart – kvaila. Nežinau, iš kur ta mintis. Man visąlaik reikėdavo brautis per tokias žmonių nuostatas. Ilgainiui ir pati pradėjau galvoti, kad esu kvaila, mano kalba nepakankamai argumentuota, nerišli. Visko prisiskaičiau apie save ir tai internalizavau. O kadangi mokykloje aš maniau esanti protinga, norėjau šią poziciją atgauti. Supratau, kad man nepakanka to diplomo, kurį turiu, noriu gauti teorinių žinių. Be to, mane sudomino emocinė sveikata, norėjau daugiau apie ją kalbėti ir supratau, kad tam, jog nebūčiau laikoma šarlatane, ir dėl savo pačios ramybės man reikalingos psichologijos studijos.

Kokią Tu save matai po studijų, ar norėtum ir dirbti psichologe?

Labai atvirai į tai žiūriu. Vystau verslą, baigiu rašyti savo knygas, dar liko nemažai studijų metų. Galvoju, kad visaip gali nutikti, leidžiu sau būti nežinioje.

Dėl tos nežinios aš ir interviu vengiu – man atrodo, kad jis turi būti baigtinių faktų rinkinys; kaipgi čia dabar atsakysi, kad ko nors nežinai, esi procese, pačiai dar ne viskas aišku. Kita vertus, šiuo metu tokia yra mano tiesa – aš esu procese. Man šitaip daug lengviau gyventi, eiti, kvėpuoti, kurti.

Išmokai keisti savo įsitikinimus?

Turiu kelis tvirtus, esminius įsitikinimus apie žmogų, pagarbą jam – ant jų viskas laikosi, o visa kita iš tiesų labai kinta.

Man, pavyzdžiui, labai sunkiai sekasi nuteisti žmones. Tarkim, per sekundę nuteisiu, bet paskui sau sakau: na, Beata, tu juk šiandien pavargusi, pavydi, ar iš pykčio griebiesi šiaudo, tarsi tas kito žmogaus nuteisimas tau padės. Ar padėjo? Nepadėjo. Man tai niekuomet nepadeda.

Be savo studijų, „Nebegėdos“, Tu dar rašai antrą knygą. Ar gali papasakoti, apie ką ji, kokia ji?

Ji, turbūt kaip ir daugelis mano veiklų, kalba apie savęs priėmimą. Tai – grožinė knyga, vietomis labai autobiografinė, o vietomis visiškai išgalvota. Jaučiausi labai laisvai ir smagiai rašydama grožinę knygą ir galvodama, kad galbūt niekas ir nesužinos, kur tiesa, o kur išmonė.

Šiuo metu knyga jau parašyta – dabar yra tas laikas, kai reikia įveikti savo baimes ir norą būti tobula. Man labai sunku išleisti kūrinius į viešumą. Visąlaik matau savo ribotumą, manau, kad galėjau padaryti geriau. Toks jau tas susidūrimas su savo ribomis. Kartu suprantu, kad kitaip tuo metu elgtis negalėjau, tiesiog neturėjau daugiau vidinių išteklių.

Koks yra Tavo atsakymas, kodėl rašai šią, jau antrą, knygą?

Nežinau, man tiesiog taip norisi, taip reikia, nors visais atvejais rašyti knygą yra nepelninga, baisu, nenaudinga. Galbūt kada nors man atrodys, kad to nereikėjo. Turiu idėją dar vienai knygai ir vėliau, manau, pagalvosiu, ar vertėjo viso to imtis. Ne visada esamu momentu gali suprasti, kas yra sėkmė, o kas nesėkmė. Tik po ilgesnio laiko tampa aišku, kodėl to dalyko reikėjo, kur jis atvedė, ar šis žingsnis buvo klaidingas, ar teisingas.

Dabar darau nemažai rizikingų ėjimų, dėl kurių tenka daug paaukoti, prarasti tai, kas man teikia komfortą. Tačiau daug sunkiau man būtų pakelti gailestį, kad galėjau, bet nepadariau.

Kaip Tu rašai tekstą tiek knygai, tiek ir socialiniams tinklams ar „Nebegėdai“? Ar turi savo išbandytų, veiksmingiausių metodų?

Pavyzdžiui, studijuoju ir išgirstu kokį nors įdomų faktą, pavardę – iškart užsirašau, susirandu daugiau šaltinių, žymiuosi citatas, idėjas, kurios šauna į galvą. Darau daug namų darbų. Man svarbi disciplina. Reikia kažkaip paruošti savo psichiką, kad ji gerai veiktų, gerai jausčiausi, todėl laikausi tam tikros rutinos, stengiuosi atsikelti anksčiau. Fizinė ir emocinė higiena labai padeda.

Didelį įspūdį man padarė knyga „Deep Work“. Labai greitai ėmiau taikyti tai, kas joje parašyta. Tad kai jau dirbu, tai dirbu, maksimaliai susikoncentruoju, ir tuo metu niekas negali man prisiskambinti. Dėl ko mano partneris pyksta jau šešerius metus (juokiasi).

Rašant knygą man labai padeda aktorės patirtis. Ruošdamasi vaidinimams gaudavau dialogų, kurie dažniausiai būdavo parašyti taip, kaip žmonės nekalba. Pastebėjau, kad rašydama aš įsivaizduoju, jog esu tas herojus, apie kurį pasakoju: matau, ką jis daro, kaip šneka, sėdi; pagalvoju, koks aktorius galėtų jį vaidinti, ar jam lengva būtų kalbėti tai, ką ir herojus. Tai mano pagrindinis metodas.

Kiek Tau svarbus Tavo knygos pripažinimas, įvertinimai? Ar visgi ją rašai labiau sau?

Yra saujelė žmonių, kuriuos pažįstu ir kurie iš tiesų supranta, kas yra tikrasis menas. Kartais pagalvoju, kad būtų labai faina būti jų įvertintai. Kita vertus, suprantu, kad čia tikriausiai išlenda mano narcisizmas ir to net nereikia. Iš tiesų man kur kas svarbiau būti suprastai daugelio skirtingų žmonių, kad jiems būtų išgvildenama tai, ką sakau, kad pavyktų sunkią kompleksinę žinutę perkelti į paprastesnius sakinius. Galvoju, kad tai yra vertinga. Nebūtinai tai, kas patinka masėms, yra blogai.

Parašiusi savo pirmąją knygą „Vyvenimas“, aš visai neįsivaizdavau, kas bus, ir tik po kelerių metų supratau, kad man pavyko. Tuo metu, kai ją išleidau, gerai nesuvokiau, kas vyksta. Gavau per daug dėmesio, viskas atrodė labai intensyvu. Tik po kokių trejų metų, būdama pas terapeutę, nedrąsiai sau įvardijau, kad knyga buvo sėkminga. Atsimenu, ji tada labai juokėsi.

Tau kalbant, prisiminiau savo bičiulį, kuris eina kryžiaus kelius, bandydamas rasti leidyklą, kuri išleistų jo knygą JAV. Tu, palyginti su juo, užimi privilegijuotą poziciją – daug kam knyga bus įdomi vien todėl, kad ją parašė Beata Tiškevič.

Sutinku, kad užimu privilegijuotą poziciją, bet kartais pagalvoju, kad žengti žingsnius paprasčiau tada, kai esi nežinomas, o tavo klaidos yra mažiau matomos. Sunku daryti ėjimą, kai kiti jo laukia, kai žinai, kad sulauksi dėmesio ir kai kurie žmonės tavęs a priori nemėgsta. Visą tą krūvį kartais būna nelengva pakelti. Dažnai man būna išties sunku dėl tokių projekcijų, jos kartais net gąsdina, norisi slėptis.

Ką žmonės dažniausiai klaidingai apie Tave galvoja?

Ką nors, kas susiję su feminizmu: kai kam iškart atrodo, kad mes būtinai turėsime aršią diskusiją apie tai, kils konfliktas.

Interviu su Edita Mildažyte turbūt ryškiausias to pavyzdys.

Tame interviu, manau, buvo daug kolektyvinės pasąmonės momentų ir stereotipų apie mane. Man buvo labai keista ten būti, su ja kalbėtis. Jaučiau, kad neturiu su tuo nieko bendro. Galiausiai ir mano lūkesčiai buvo visai kitokie, visai kitaip nusiteikusi važiavau.

Vis dėlto, tas interviu man padėjo atsakyti daug klausimų apie save, jį vertinu kaip auginančią patirtį. Bet pakartoti nenorėčiau (juokiasi). Man kokį mėnesį po jo buvo sunkoka.

Į kokius klausimus po šio interviu atsakei pati sau?

Apie tą interviu kalbėjausi su daugybe žmonių iš skirtingų sferų – nuo pramogų pasaulio iki psichologų, ir visi įžvelgė labai skirtingus dalykus. Internete taip pat perskaičiau galybę skirtingų interpretacijų: vieni išgirdo dviejų kartų pokalbį, kiti – skirtingą požiūrį į feminizmą, dar kažkas pasakė, kad taip Lietuvoje juk ir bendraujama arba kad taip kasdien kalbasi su savo mama… Visi žiūrėjo tą patį interviu, o tiek skirtingų požiūrių, tiek skirtingų projekcijų… Vis dėlto visi matome tai, kas patvirtina mūsų įsitikinimus. Mane tai nuramino, supratau, kad neįmanoma interpretacijų kontroliuoti, kad tai jau būtų per didelis perfekcionistinis noras. Rašytoja, mokslininkė Brené Brown nuostabiai pasakė, kad perfekcionizmas yra iliuzija – tarsi, tik kai mes būsime tobuli, niekas negalės mūsų įskaudinti.

Tik vienas žmogus iš to viso skirtingų vertintojų srauto pamatė situaciją tokią, kokią mačiau aš. Tinklalaidėje „Dar tos čia“ Aistė Kabašinskaitė kalbėjo, kad tas pokalbis visų pirma demaskavo pagarbos stoką. Tai nebuvo diskusija apie feminizmą ar skirtingų kartų susidūrimas. Vienintelis dalykas – nebuvo pagarbos. Pagarbiai mes galime atsakinėti ir į klausimą, kiek kartų mylimės, galime turėti skirtingą požiūrį į feminizmą ir t. t. O kai nėra pagarbos, nėra apie ką kalbėti.

Stebint Tave socialiniuose tinkluose, skaitant apie Tave, susidarė įspūdis, kad esi linkusi pažvelgti savo baimėms tiesiai į akis. Atrodo, esi išsikėlusi ryžtingą tikslą – noriu, bijau, bet darau. 

Dalį savo, kaip suaugusio žmogaus, gyvenimo gyvenau labai reaguodama į tai, ką kiti sako ir kur mane nukreipia. Pradėjusi karjerą televizijoje, gaudavau daug kvietimų, gyvenau tokioje makalynėje, kurioje pati sunkiai orientavausi. Nesupratau, kurie žmonės yra nuoširdūs, o kurie su manimi bendrauja dėl naudos. Nors dažnai būdavau tarp žmonių, jaučiausi vieniša. Turėjau daug drabužių, kitų daiktų, bet dauguma būdavo siunčiami man kaip influencerei. Turėjau begalę išorinių atributų, kurie kai kam galbūt reikštų sėkmę, bet jie nebuvo mano pačios pasirinkti, sugalvoti.

Stabtelėjau ir paklausiau savęs – o ko noriu aš? Kaip noriu rengtis, su kuo susitikti? Dažniausiai savyje išgirsdavau tylą, aš tiesiog nežinojau. Labai sunku žengti pirmuosius žingsnius. Galiausiai įvyko lūžis, kai nusprendžiau, kad jau geriau apsirengsiu ne stilisto parinktais deriniais, gal ne taip stilingai, bet apranga bus mano. Susitiksiu su žmonėmis, kurie nėra žinomi ar turintys ypatingą statusą, bet jie bus mano žmonės. Gyvensiu ne dideliame, gražiame nuomojame bute, bet kuklesniame, mažesniame savo būste. Pradėjau sekti, kad tai, ką aš darau, sakau, su kuo susitinku, eitų iš mano širdies. Ir tada įvyko atotrūkis nuo išorinio pasaulio. Pradėjau sulaukti mažiau patvirtinimo iš kitų žmonių, bet kartu jaučiau, kad tvirčiau stoviu ant žemės ir patiriu daugiau džiaugsmo.

Pagal Karlo Gustavo Jungo asmenybės psichologijos teoriją, egzistuoja žmogaus šešėlis, kuriame paslėpti nepripažinti dalykai, mūsų asmenybės pusės, ir mes turime juos priimti. Mano atveju, mano svajonės, mano mintys buvo nugrūstos giliai į šešėlį. Tam, kad būčiau pilna asmenybė, turiu priimti visą save, savo baimes ir nerimą. Tvirtai tikiu, kad reikia daryti dalykus, kurių nori, bet bijai.

Beata, kaip Tu šiandien reaguoji į kreipinį mieloji?

Man jis iškart siejasi su šiuo žurnalu. Manau, kad jis suteikia labai gerą atspalvį šiam žodžiui.

Aš pati, metams bėgant, minkštėju – anksčiau buvau aštresnė, kampuota, nežinojau, ką daryti su kitų man rodoma meile. Būdavo sunku ją pamatyti, priimti, o dabar, atrodo, tik duokit (juokiasi)! Turbūt užgijo kai kurios žaizdos, supratau, kad meilė yra daug geriau už kritiką. Fainiau, kai tave myli, priima, palaiko.

Užtrukau, kol tai supratau, ėmiau pastebėti ir išmokau priimti. Su Sauliumi, savo partneriu, dabar kasdien gyvenu girdėdama meilius žodžius. Šiandien kažką apsirengiau, ir jis iškart sako: bet kaip nerealiai Tu atrodai, va Tu tai moki! Tikra prabanga gyventi po tokių gražių žodžių dušu. Mudu kartu jau beveik šešerius metus, bet tik dabar pradėjau juos girdėti ir išmokau pasiimti daugiau. Šiandien irgi klausiu: o kas dar tau patinka, kas dar gerai (šypsosi)?

Ilgai laikiausi nuostatos, kad kritika augina. Su šia „tiesa“ užaugau. O kodėl negyventi su mintimi, kad augina meilė? Dabar ir iš psichologijos studijų suprantu, kad augina visų pirma meilė, ryšys, prisilietimai. Ir aš renkuosi taip gyventi.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!