Verslininkas Benediktas Gylys išgarsėjo kaip „tas, kuris…“ būdamas vos 23-ejų uždirbo pirmąjį milijoną, netrukus įkūrė savo vardo fondą ir dar po kelerių metų parašė knygą „Bitonomija. Įvadas į pirmą milijoną internetu“. Įsijungusi radiją pasiklausyti jo vedamos laidos „Sėkmės gylis“ ar skaitydama interviu su juo dažnai stebiuosi, kaip šio vos trisdešimties sulaukusio jauno ir sėkmingo vyro neįsuko „jūra iki kelių“, kaip jis nesibaimina atsiskleisti, kad yra ne tik racionalus, viską apskaičiuojantis, bet ir dvasingas, klystantis, pažeidžiamas. Laisvas. Tiesiog laisvas žmogus. Tokį jį pažinau ir per šį interviu. „Man labiausiai imponuoja laimingi, laisvi žmonės, kuriems aš nesu reikalingas“, – sako Benediktas.

Nerkime su juo gylyn.

Benediktai, kokios mintys ir klausimai šiuo metu sukasi Jūsų galvoje?

Daug klausimų kėlė genys, apsigyvenęs namo stoge ir kalantis tai šeštą, tai aštuntą valandą ryto. Tačiau pykti negaliu, nes mano namas tikrai panašus į medį.

Beveik visą laiką dabar leidžiu Ignalinos rajone, o man, betono vaikui, gyvenimas čia dar kiek neįprastas. Stebiu ir galvoju, kad šis miško horizontas, vietovės garsas ir kvapas yra nepasikeitę kelis tūkstančius metų – toks stabilumas šiais nepastoviais laikais ramina. Čia, neklausiant tavo nuomonės, esi įtraukiamas į lėtesnį gyvenimo ritmą, ir man jis patinka. Manau, kad gamtos greitis mums, jos dalims, yra optimalus, ten daugiausia harmonijos ir aiškumo. Gamta niekur neskuba, tačiau viskas įvyksta laiku.

Esate davęs nemažai interviu ir pats juos imate iš kitų įvairių sričių įdomių žmonių. Kokio klausimo dažniausiai sulaukiate? Ir ko pats labiausiai mėgstate klausti savo pašnekovo?

Iš pašnekovų stengiuosi išpešti esenciją – kas jie yra? Kodėl jie ryte keliasi iš lovos? Ko jie nori iš gyvenimo? Pradžioje, prieš gilinantis, žinoma, svarbu apšilti ir rasti bendrybių. Čia padeda klausimai apie vaikystę, mašinoje klausomą muziką ar daugiausiai kartų matytą filmą.

Manau, kad dažniausiai man užduotas klausimas buvo „kaip sugalvojai parašyti knygą?“ Į jį atsakyti lengva ir kartu sunku. Lengva, nes galiu tai padaryti ilgai negalvodamas. Sunku, nes iš pagarbos skaitytojui ar klausytojui turiu atsakyti su tokia emocija, lyg tai daryčiau pirmą kartą. O iš tiesų juk kartoji tą patį atsakymą šimtąjį kartą. Dėl to dabar stengiuosi į klausimus atsakyti vis kitaip, bet nuoširdžiai.

Papasakokite apie savo vaikystę, savo šeimą. Kokie ryškiausi to laiko atsiminimai, kuriuos dabar suvokiate kaip tuos, kurie Jus formavo, paliko stipriausią įspaudą?

Vaikystė man siejasi su 70 kvadratinių metrų butu raudonų plytų daugiaaukštyje Vilniuje. Dar ir dabar sunkiai tikiu, kad tik 70 kvadratų, nes prisimenant vaikystę atrodo, kad ten jų buvo bent 700. Į darželį nėjau, kieme mano amžiaus vaikų nebuvo, tad visą laiką praleidau to buto pasaulyje. Įkvėptas knygų (daugiausia Astridos Lindgren) daug svajodavau ir butą transformuodavau į kitus pasaulius, piešdavau lobių žemėlapius, juos slėpdavau palergonijų vazonuose, su plaktuku kaldavau sienas, bandydamas kurti tunelius, per balkoną tarsi aitvarus leisdavau prie siūlo pririštus plastikinius maišelius. Kiekviena diena būdavo naujas, ne visada tėvus pradžiuginantis nuotykis.

Mano mama, anglų kalbos mokytoja, ir tėtis, automechanikas, daug dirbdavo, tad namuose būdavau arba vienas, arba su močiute. Esu dėkingas jiems, kad mane priėmė tokį, koks buvau, su meile ir leido svajoti.

Savo interneto svetainėje prisistatote:

Gimimo vieta: Žemė.

Rasė: žmogus.

Politinės pažiūros: laisvė.

Religija: meilė.

Atrodo, kad nenorite priklausyti, atstovauti jokiai konkrečiai grupei, religijai, tautai, turėti jokių politinių pažiūrų. Ar išties esate nuo viso to nepriklausomas, atsiribojęs?

Daugelis šiandien pernelyg skirstosi į grupes ir klijuojasi genčių ženklus, statusus.

Jeigu dabar sėdėdami pakiltume tik 30 km į kosmosą, pamatytume vieną apvalų kūną. Badymas pirštu ir žmonių skirstymas į grupes netektų jokios prasmės. Ir ne vien todėl, kad čia trūksta deguonies, o dėl to, jog viskas yra vienas kūnas.

Religijos, politinės pažiūros yra žmonių parašyti pasakojimai, etiketės, kuriomis įtikėjęs priimi puokštę „tiesų“ ir atsisakai laisvai mąstyti. Priimi kelias etiketes, ir tampi tik kažkokiu kultūrinio sluoksnio mišiniu, dažnai su protinga veido išraiška. Tad – ne, ačiū.

O kada jaučiatės labiausiai gyvenantis taip, kaip kviečia prigimtis? Ir kokios nuostatos Jums labiausiai trukdo to siekti?

Viskas prasideda nuo kūno: gyventi pagal prigimtį įmanoma tik tuomet, kai jis sveikas ir pailsėjęs. Man padeda joga ir lengvas maistas, 36 valandų badavimas du kartus per mėnesį, ramus, gilus kvėpavimas. Dar reikėtų gerti daugiau vandens ir mažiau kavos, bet čia jau ateičiai.

Sunkiau yra dėl nuolatos galvoje skambančio minčių radijo, kuris visuomet turi kokių nors pasiūlymų ir prisiminimų. Kai pradedi atidžiau analizuoti, spėlioti, kokia bus kita mintis, jis aprimsta.

Visais šiais įrankiais tempiu save į ramybę. Gyvenimas yra kaip vanduo – skaidriausias, kai ramus.

Labiausiai pasimetu, kai turiu daug darbų skirtinguose frontuose arba persivalgau informacijos. Tuomet susimaišo kortos, užplaukia debesys ir belieka prisiminti, kad virš jų esantis dangus visuomet yra giedras.

Kaip palaikote savo darbų ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą? Ar ribojate Jus pasiekiančios informacijos srautą?

Reguliuoju griežtai. Tai vienintelis būdas neprarasti savęs. Per pastaruosius kelerius metus susikūriau nemažai taisyklių ir įgijau įpročių, kurie, nors ir nepatinka mano spontaniško gyvenimo reikalaujančiam vidiniam anarchistui, galiausiai suteikia daugiau vidinės laisvės ir ramybės.

Pavyzdžiui, prieš miegą įsijungiu skrydžio režimą, kurį išjungiu tik po rytinės kavos, kvėpavimo pratimų, bent pusvalandžio meditacijos ir dušo.

„Visus telefono garsus, įskaitant ir skambutį, jau kelerius metus esu visiškai išjungęs ir, prisipažinsiu, tyliai smerkiu žmones, kurie vis dar gyvena signalų, žinučių, atnaujinimų ritmu.“

Socialinių tinklų programėlių šiuo metu telefone neturiu, įsirašau nebent norėdamas ką nors įsikelti arba tai padarau naudodamas darbinį kompiuterį. Nesu produktyvumo maniakas ir net nelaikau savęs produktyviu, tiesiog jaučiu, kad kasmet reikia vis labiau gintis nuo perteklinės informacijos triukšmo.

Medijų detoksikaciją atlieku nuolatos. Jau kokius šešerius metus neskaitau naujienų portalų, beveik nežiūriu žinių. Ir dar nė karto nei stovėdamas kokiame intelektualų ratelyje su už kojelės laikoma taure, nei kalbėdamas su mama nepajaučiau, kad ką nors praleidau. Viską, kas tikrai svarbu, sužinau iš aplinkos.

Kartais susiplanuoju ir dieną be ekranų. Tuomet skaitau knygas arba tyčia stengiuosi panuobodžiauti, keliolika kartų pagalvodamas apie internetą. Norėjau pradėti tai daryti kiekvieną sekmadienį, tačiau nepavyko, reikės iš naujo įsivesti šią tradiciją. Telefonas yra kaip „Michelin“ žvaigždučių turintis restoranas: prisivalgai įmantriausių patiekalų, gauni dopamino, ir paprastas maistas (gyvenimas) pradeda atrodyti beskonis ir bespalvis. Norėčiau telefoną paversti bespalviu, pas kažką mačiau tokį.

Jūs išties imponuojate kaip labai dosnus, įvairiomis prasmėmis atviras žmogus: dalijatės savo patirtimi, atradimais, nebijote pasirodyti ko nors nežinantis, pažeidžiamas. Šį įspūdį sustiprina Jūsų fondo veikla. Kaip manote, ar tai yra prigimtinė Jūsų savybė? Kaip dosnumas keičia, praturtina Jus patį?

Ačiū už komplimentą. Nemanau, kad esu dosnus: dalijimasis yra mano strategija gyvenimą padaryti įdomesnį ir prasmingesnį. Be dalijimosi nebūčiau sutikęs šimtų įkvepiančių žmonių, pakviestas investuoti į puikius verslo projektus, pamatęs Lietuvos už savo Vilniaus senamiesčio burbulo ribų.

Jaučiu, kad gyvenimo ribos ir laimė plečiasi kaskart, kai nustoji galvoti vien tik apie save. Nors kartu ir artėju prie suvokimo, kad tėra vienas oras, vienas vanduo, viena žemė ir viena gyvybė, ir aš viską darau dėl savęs.

Bet jeigu daliniesi ko nors tikėdamasis, tai jau nėra dalinimasis, o noras mainytis, ir negavęs savo dalies greičiausiai nusivilsi.

Neabejoju, kad susiduriate ir su žmonėmis, kurie tikisi naudos bendraudami, megzdami draugystes su Jumis. Kaip atpažįstate tokius? Kas labiausiai Jums byloja, kad žmogus yra patikimas draugas, o ne siekia tik asmeninės naudos?

Pastaraisiais metais draugysčių užmezgiau mažai. Greičiausiai dėl to, kad nebesu itin geras bičiulis artimiausiems draugams – atrašau tik po poros dienų, neturiu laiko ar energijos susitikti. Dabartiniame gyvenimo etape vietos naujiems santykiams nėra.

Manau, kad kiekviena draugystė – tai tam tikri mainai, kai neskaičiuoji bendro rezultato, kai žmonės mainosi energija, patarimais, juokais, atpalaiduojančiu blevyzgojimu. O jei mainai sustoja, sustoja ir draugystė.

Man labiausiai imponuoja laimingi, laisvi žmonės, kuriems nesu reikalingas. Manau, kad kiekvienas jaučiame, kai žmogus bendrauja turėdamas kokių nors kėslų ar didelį troškimą užpildyti vidinę tuštumą.

Kaip manote, kas labiausiai formavo Jūsų sąmoningumą? Kokie žmonės, įvykiai, knygos?

Tikrai ne visuomet esu sąmoningas. Štai šiandien, pavyzdžiui, labai nesąmoningai persivalgiau ir tuomet net dvi valandas gulėjau ant sofos.

„Mes, žmonės, nuolatos plaukome tarp gyvūno ir Dievybės, ir tai suteikia gyvenimui įdomumo. Tik svarbu neįstrigti jutiminių malonumų besivaikančio gyvūno fazėje.“

Mano evoliucija vyko skatinama beprasmybės, liūdesio ir nesėkmingų bandymų tapti laimingam, kontroliuojant ir tobulinant išorinį pasaulį. Beviltiška užduotis. Manau, kad per dažnai nuvertiname skausmą; vakar kaip tik perskaičiau tokią Karlo Jungo mintį – joks medis negali augti iki dangaus, kol jo šaknys nesiekia pragaro.

Ar ką nors naujo atradote per pandemijos laikotarpį?

Šis laikas, kaip ir daugeliui, nebuvo pats ramiausias ir lengviausias. Tačiau jaučiu, kad subrendau, aiškiau pamačiau, kas gyvenime yra svarbu, o kas nelabai. Pandemija susijusi su mirtimi, ir tai stipriausias įmanomas gyvenimo antipodas – todėl toks kontrastas viską aiškiai parodo.

Praėję metai man buvo poilsio ir pasiruošimo naujiems etapams metai. Nemažai dirbau kaip verslo angelas, investavau į beveik dešimtį skirtingų projektų. Be to, patariu, padedu įvairioms komandoms, dalinuosi patirtimi.

Džiaugiuosi neseniai mano paramos fondo išleista knyga „Lietuva 2120“. Manau, pavadinimas pakankamai gerai paaiškina, apie ką ji. Daug galvoju ir rengiu kitais metais startuosiantį paramos fondo projektą „Portalas“. Dirbame jau ketverius metus, ir, manau, kad tai bus svarbiausias mano gyvenimo projektas. Nemėgstu, kai žmonės užsimena apie ką nors ir nebaigia pasakoti, tačiau šiandien daugiau papasakoti apie jį dar negaliu.

Kas Jums yra pilnatvė?

Kasmet vis mažiau apie tai galvoju. Pilnatvės siekis yra neigiama patirtis, ir vien intencija jos siekti sukelia trūkumus. Pilnatvė – kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė, kurios dažnai atsisakome nuolat lygindami save su kitais ir įtikėdami visuomenės sukurtais gyvenimo modeliais. Laisvė nuo noro būti pilnam ir suvokimas, kad esi ir visada buvai pilnas, ir yra pilnatvė. Kai esi nuostabiame vakarėlyje, juk neklausi savęs, o ko gi čia vis dėlto trūksta?