Paatviraukime šiandien. Pirmiausia kalbėdamiesi su savimi. Kiek esame pasiryžę priimti apnuogintą tiesą? Ar labiau norime į gražų popierėlį suvynioto saldainio? Net jei jis anyžinis ir ne itin gardus, bet gal geriau supakuotas taip, kad būtų lengviau sukramtyti. Juk akis jau apgavome. Gal apgausim ir skonio receptorius?

Atvirumą vertiname ar visgi jo vengiame?

Kai aplink, ypač socialinėje erdvėje, tiek trimituojama apie autentiškumą, buvimą savimi ar savęs atradimą, vis dažniau susiduriu su dilema – tai vertiname mes tą atvirumą ar iš tiesų jo vengiame? Būdama gana didelė atlapaširdė, dažnai susiduriu su situacijomis, kai už pasidalijimą apie nepagražintą realybę tau ne per petį plekšnoja, o greičiau tave palydi išpūstomis akimis, sukeliančiomis tik vieną mintį: „Matyt, reikėjo patylėti.“ O ką ir kalbėti apie tokias platesnes visuomenės temas kaip motinystės realybė… Tokiu atveju reikia kokio nors dramatiško įvykio, kad visi suspurdėtų. Bet vis tiek bus nemažai žmonių, kritikuojančių tave už per aštrią, skaudžią realybę, kuria gąsdini – pasaulis esąs ne visai pūkuotas ir grožio filtrų nudailintas.

Man pačiai sunku suprasti, ar tikrai tie atlapaširdžiai turi būti nešami ant laužo. Ar čia visgi tų užsispaudusiųjų bėda, kad negeba priimti ir suvokti situacijų tokių, kokios jos yra. Gal istorijos nebūtinai tavo, bet gal ir nereikia neigti, kad jų nebūna kitokių? Valio, jei esi užkietėjęs pozityvas, nešantis per pasaulį tik šviesą ir gyvenime kol kas neturėjai didelių supurtimų. Bet galbūt tie atlapaširdžiai gali tave paruošti ir ne tokiam šviesiam rytojui. Juk kai jis ateis, labai tikėtina, kad palaikymo reikės. Tik ar gebėsi jį pasiimti ar jo paprašyti net iš artimiausių žmonių? Čia ir kyla didžioji atvirumo vengimo bėda. Mes nesame išmokę ne tik išklausyti, bet ir paprašyti, pasipasakoti, kai mums patiems reikės pagalbos. Atvirumas – tai tam tikras nudistų pliažas, kur vargiai nuslėpsi savo netobulus linkius. Ir jam subręsti reikia. Bet tikrai lengviau, kai nereikia visą laiką galvoti apie įtemptą presą ar po paplūdimio skraistėmis slepiamą celiulitą.

Atvirumas kainuoja daugiau drąsos

 Vieni dažniausiai girdimų pasiteisinimų skamba taip: „kam čia įdomu“, „nenoriu kitų varginti“, „atrodysiu lūzeris“. Bet nepamąstome, kad užspaudę kažką užantyje dažniausiai kenčiame patys ir anksčiau ar vėliau tą kančią pajunta kiti arba ji prasiveržia sugriautomis iliuzijomis. Tokios yra ir kartkartėmis nuskambančios įtakotukų istorijos apie tai, kad idealios šeimos staiga skiriasi, o pusė Lietuvos gyventojų jaučiasi apgauti. Hiperbolizuoju, bet jausmas dažniausiai būna toks – jautiesi apgautas, nors pats tame žaidime dalyvavai ir arba stokojai kritinio mąstymo, arba vengi realybės paveikslų, nors šie džiugina, kol džiugesys demonstruojamas.

Vaikytis idealų ir gražaus paveikslo kainuoja daug laiko ir pastangų. Apsimetinėti irgi. Čia nesiginčysiu. Bet būti atviram kainuoja kur kas daugiau drąsos. Todėl to ir vengiame. Mes nenorime tapti pažeidžiami. Ir tam net nereikia įtakotukų. Mes nenorime sugriauti ir savo iliuzijų, todėl kartais vengiame atvirumo net ir artimųjų rate. Juk jei nesako, tai ir neklausiame, net jei ir pastebime, kad kažkas ne taip. Neklausiame, nes suprantame, kad atvirumas išties gali skaudinti ir varginti. Atsuksi tą čiaupą ir turėsi srėbti galbūt buksuojančius santykius, darbe nepasiektus rezultatus ir taip toliau. O kur dar tai, kad paatviravus visiems taps žinoma tavo žaizda, kurią bet kada gali skaudžiai spustelėti.

Kelias ne priešų, o bendraminčių paieškoms

 Gal bėda todėl ir kyla, kad mes paatviravimus kiek demonizuojame. Laikome juos kažkokia grėsme sau, jaučiamės, lyg būtume nusikalstamai grupuotei įdavę į rankas namų raktus ir seifo kodą, kai pabaiga aiški iš anksto – būsi apšvarintas. Tačiau noriu tikėti, kad visų pirma atvirumas leidžia suburti bendraminčius, o ne priešus ar bent jau sustiprinti ryšius (šeimos, draugų, kolegų).

Žinoma, kaip ir visur gyvenime, sveikos nuovokos reikia, kada, su kuo ir kokiomis temomis kalbėti. Kaip per gala vakarienę pirmą kartą matomiems žmonėms turbūt nepasakosi apie viduriavimą ryte, taip ir paatviravimo rateliai ir skirtingi jo lygiai susikuria per tam tikrą laiką.

Tikrų ryšių mezgimo svarbą, vertindama per pažeidžiamumo prizmę, jau gana plačiai aptarė Brené Brown. Ji teigia, kad kai mes nebijome būti matomi ir su savo trūkumais, tai daryti skatiname ir kitus. Taip užmezgame tikrus ryšius, kuriuos palaikydami jaučiamės saugūs, kad ir kokiomis temomis kalbėtume. Todėl, kai man draugė sako „blemba, tingiu žaisti su savo vaikais“, suprantu ją ir neturiu jokio noro smerkti. Tai man yra aiškus signalas, kiek galiu būti su ja atvira. Mat paviršutiniški ir abstraktūs pokalbiai apie orą yra tik oro gadinimas vandenyje. Nei jie tave praturtina, nei ko išmoko, nei įkvepia.

Neatviraujame, nes nenorime būti nustumti nuo nugalėtojų pakylos

Tas netobulumų atvėrimas mus dažnai nustumia nuo nugalėtojų pakylos. Ar bent jau sukelia tokią baimę. Kartą maratoną bėgusi kolegė pasakė, kad nori parašyti apie savo patirtį, bet negi rašys, kad nubėgusi distanciją apsivėmė. O mano pirmas klausimas buvo toks: o kodėl ne? Visų mūsų pergalės ir pasiekimai daugmaž vienodi: gėlės, medaliai, apdovanojimai ir t. t. Apsuk ratelį „LinkedIn’e“ ir rasi tuntą labai panašių pasigyrimų.

Man tai primena situacijas, kuriose patys save įstumiame į aplinkos malonintųjų vaidmenį (angl. people pleaser). Lyg būtume įsipareigoję maitinti liaudį tik džiuginančiais ir įkvepiančiais vaizdais. Bet dažniausiai įsikvėpti nėra kuo, nes vaizdelis nuvalkiotas, saugus, saldus, be jokios autentiškos istorijos tarp eilučių. Būtent netobulumai padeda pamatyti tikrą patirtį, išmoktas pamokas. Jei ruošiesi maratonui, tave gal ir inspiruos tas ateities vaizdas, kai dabinsiesi medaliu, bet tikiu, kad būsi dėkingas ir tam, kuris paprotins, kaip ir kokioms mažiau malonioms patirtims pasiruošti ar jų išvengti. Juk jų irgi būna.

Kai mano vyras viešai paskelbė, kad eina ilgų profesinių atostogų, sulaukė nusistebėjimo iš šalies – kaip čia žmonės taip sveikina tave, juk tokiame amžiuje turi tik varyti. Įrašas buvo ilgas, atviras ir gana vaizdingas. Po tokių pastabų man norisi sakyti: „Seniuk, nieko tu pats nesupranti – žmonės vertina atvirumą.“ Ir jei spaudžia like, tai, tikėtina, bent pusė jų galvoja, kad ir patys taip norėtų daryti. Pažeidžiamumo ir netobulumo parodymas, tikėtina, padės suburti daugiau bendraminčių, nei gali tikėtis. O mes vis spaudžiamės į saugius uždarus šarvus.

Bijome, nes užkerėsime save bambėjimu?

Atvirumo rodymas nepavers jūsų bambekliais. Dažnai jis kaip tik gali veikti prevenciškai – jautiesi saugus ir turi su kuo išsiventiliuoti. Tad ir netampi tuo gnyda, kuris visuomet rimtas, kažko užsiraukęs, bet nesuprasi ko. Arba priešingai – toksiškas pozityvukas, plaukiantis paviršiumi.

Taip, viskam yra limitas ir laikas. Jei atviravimuose dominuoja tik intensyvūs nusiskundimai, galbūt tai sveikatos sutrikimas ir žmogui reikia pagalbos? Bet tai vis tiek geriau, nei nustumti žmones į paribius būti su savo skausmu vienus. Ir kai taip nutinka, reikia galvoti, kaip gali padėti, o ne kaip tau nepatogu tai girdėti.

Atvirumas – kaip tas prieskonis, kuris gyvenimui neleidžia būti prėskam. Įsivaizduok, ar norėtum skaityti kažkieno memuarų knygą, kurioje nėra jokių atviravimų? Gal ir nesieki, kad tavąją istoriją skaitytų visas pasaulis, bet leisk tave pažinti tikrą tiems, kuriems nori atsiverti. Iš pradžių gal ir bus baisu, bet verta.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee